Anapus gėrio ir blogio Ateities filosofijos preliudija Vertė EVALDAS NEKRAŠAS Jenseits von Gut und Bose Vorspiel einer Philosophie der Zukunft PRATARMĖ Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. J_e_i_g_u ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, k_i_e_k nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų "subjekto" ir "Aš" sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos "nežemiškoms" pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastimi kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida - būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, k_u_r_i_ų__ u_ž_d_u_o_t_i_s__ y_r_a__ b_u_d_ė_t_i, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą - p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_ą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: "Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?" - Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir "liaudžiai", kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda - nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas "liaudžiai",- sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą - demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad

dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką - šlovė jiems! Bet jie jau atsilygino už tai - jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, g_e_r_i_e_j_i__ e_u_r_o_p_i_e_č_i_a_i ir laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą dvasios vargą, ir visą jos lanko įtampą! O galbūt ir strėlę, uždavinį, kas žino? t_i_k_s_l_ą... Sils Maria, Oberengadinas 1885 m. birželis Pirmas skyrius APIE FILOSOFŲ PRIETARUS 1 Tiesos valia - ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekėjo visi filosofai,- kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų, įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad m_e_s patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? K_a_s gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir k_a_s toks mumyse iš tikrųjų veržiasi "į tiesą"? - Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios v_e_r_t_ė_s klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos,- bet a_r__ n_e__ m_i_e_l_i_a_u__ b_ū_t_ų__ t_r_o_k_š_t_i__ netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų,- ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas - klausimų ir klaustukų! - Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji r_y_ž_o_m_ė_s? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės. 2 "Kaip g_a_l_ė_t_ų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, s_a_v_o kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis - būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, "daiktas pats savaime": č_i_a, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!"- Toks samprotavimo būdas - tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo "tikėjimu", jie bando pasiekti "žinojimą", kurį galop iškilmingai paskelbia "tiesa". Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas - t_i_k_ė_j_i_m_a_s__ v_e_r_t_y_b_i_ų__ p_r_i_e_š_p_r_i_e_š_a. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems /"de omnibus dubitandum"^1/ neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė

paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! - Bet kam rūpi tokie pavojingi "galbūt"! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė - turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai,- pavojingo "galbūt" visomis jo prasmėmis filosofų padermė. - Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau - tokie nauji filosofai ateina. 3 Aš gana ilgai stebėjau filosofus, akylai žiūrėjau, ką jie rašo tarp eilučių, ir dabar sakau pats sau: didesnę sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai - mes turime pakeisti ankstesnį požiūrį taip, kaip kad pakeitėme požiūrį į paveldėjimą ir "įgimtas" savybes. Gimimo aktas mažai ką reiškia visame paveldimų savybių perdavimo procese; lygiai taip pat ir sąmonė nėra p_r_i_e_š_i_n_g_a (kokia nors principine prasme) instinktams: sąmoningam filosofo mąstymui paprastai slapčia vadovauja instinktai, verčiantys jį judėti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankiškas minties judėjimas priklauso nuo vertinimų, tiksliau pasakius, nuo fiziologinių tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimų. Pavyzdžiui, apibrėžtumas vertingesnis už neapibrėžtumą, iliuzija ne tokia vertinga, kaip "tiesa",- tokie vertinimai, nepaisant reguliatyvios jų reikšmės m_u_m_s, gali būti tik paviršutiniški vertinimai, tam tikra /niaiserie^2/ rūšis, reikalinga išsaugoti panašioms į mus būtybėms. Žinoma, tarus, kad visai ne žmogus yra "daiktų matas"... 4 Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai aprioriniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausi, kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga - žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio. 5 Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti - kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas - tikri vaikai! - bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie "inspiraciją"). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, "įkvėpimą", abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami. Dažniausiai jie tik gudriai gina "tiesomis" vadinamus savo prietarus,- jiems l_a_b_a_i trūksta drąsios sąžinės, kuri kaip tik to nebijo pripažinti, labai trūksta gero drąsos skonio, kuris taip pat leidžia tai suprasti,- kad perspėtų priešą arba draugą, pademonstruotų bravūrą ar tiesiog iš savęs pasišaipytų. Perdėtai mandagus ir didžiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos šunkeliais, vedančiais į kategorinį imperatyvą,- štai spektaklis, kurį matydami mes, išpaikintieji, šypsomės ir su dideliu malonumu stebime nusenusių moralistų ir pamokslininkų suktybes. Šypsomės regėdami matematinius fokusus, kuriais Spinoza savo filosofijai,

teisingiau pasakius, "s_a_v_o išminties meilei" užmauna žalvario šarvus, norėdamas įbauginti būsimus užpuolikus, kurie drįstų žvilgtelėti į neįveikiamą skaistuolę, į šią Atėnę Paladę,- kiek daug jo paties drovumo ir silpnumo atskleidžia šis ligoto atsiskyrėlio maskaradas! 6 Pamažu man išaiškėjo, kas iki šiol buvo kiekviena didžioji filosofija,- tai jos kūrėjo išpažintis, savotiški memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia; be to, supratau, kad moralūs (ar amoralūs) ketinimai sudaro kiekvienos filosofijos užuomazgą, iš kurios kaskart išauga visas augalas. Iš tikrųjų, aiškinantis, iš kur kilo abstrakčiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir protingiausia) būtų pirmiausia paklausti savęs: kokia moralė turima galvoje (j_i_s turi galvoje)? Todėl aš manau, kad filosofiją pagimdė ne "pažinimo potraukis", o visai kitas instinktas, pasinaudojęs pažinimu (ir nepažinimu!) tik kaip įrankiu. Kas panagrinės pagrindinius žmogaus potraukius štai kokiu aspektu - kokią įtaką jie gali padaryti kaip i_n_s_p_i_r_u_o_j_a_n_t_y_s genijai (ar demonai ir koboldai), tas išsiaiškins, kad kiekvienas jų jau spėjo susidomėti filosofija,- ir kad kiekvienas jų mielai sutinka būti galutiniu būties tikslu ir teisėtu kitų potraukių v_i_e_š_p_a_č_i_u. Juk kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir p_a_t_s bando filosofuoti.- Žinoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali būti kitaip ir, ko gero, "geriau",- jie tikrai turi kažkokį ypatingą pažinimo potraukį, kažkokį mažą, nuo nieko nepriklausomą laikrodžio mechanizmą: užtenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi b_e ryškesnės kitų mokslo vyrų potraukių įtakos. Tikrieji mokslininkų "interesai" paprastai slypi kitur,- pavyzdžiui, šeimoje arba piniguose, arba politikoje; ir beveik visiškai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi "teikiančio vilčių" jauno darbštuolio maža mašina ir kuo jis taps - geru filologu, mikologu ar chemiku,- jo n_e_a_p_i_b_ū_d_i_n_a tai, kuo jis taps. Priešingai, filosofas neturi nieko beasmeniško; ypač jo moralė aiškiai rodo, k_a_s__ j_i_s__ y_r_a,__ t._y. kokia jo slapčiausių potraukių hierarchija. 7 Kokie pikti gali būti filosofai! Aš nežinau nieko nuodingesnio už juoko strėlę, Epikūro paleistą į Platoną ir platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidžiui tai reiškia "Dionisijo pataikūnai", t. y. tirono parankiniai ir padlaižiai, bet jis norėjo pasakyti dar ir tai, kad "jie visi yra aktoriai, juose nėra nieko tikra" (nes Dionysiokolax buvo populiari bendrinė aktoriaus pravardė). Būtent čia ir slypėjo piktos pajuokos geluonis: Epikūrą erzino Platonui ir jo mokiniams būdinga iškilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui iš Samo, pasislėpusiam savo sodelyje Atėnuose ir parašiusiam tris šimtus knygų,- gal iš pasipiktinimo Platonu, gal iš garbės troškimo, kas žino? - Graikijai prireikė šimto metų, kad išsiaiškintų, kas buvo tas sodo dievas Epikūras.- Bet ar ji išsiaiškino? - 8 Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai į sceną įžengia filosofo "įsitikinimas"; kaip sakoma senoje misterijoje: /adventavit asinus pulcher et fortissimus^3./ 9 Jūs norite g_y_v_e_n_t_i "pagal gamtą"? Kilnieji stoikai, kaip klaidina žodžiai! Įsivaizduokite tokią esybę, kokia yra gamta: nepaprastai išlaidi ir neįtikimai abejinga, nieko nesiekianti ir į nieką neatsižvelgianti, neturinti gailesčio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevaisė ir sykiu nežinoma,

įsivaizduokite soste sėdintį Abejingumą - kaip jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t_e gyventi "pagal abejingumą"? Gyventi - ar tai nereiškia norėti visai ko kito nei ši gamta? Ar gyventi nereiškia vertinti, teikti kam pirmenybę, būti neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad jūsų imperatyvas "gyventi pagal gamtą" iš esmės reiškia tik "gyventi pagal gyvenimą",- argi jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t_e to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas jūs esate ir kuo negalite nebūti? - Iš tikrųjų viskas yra kitaip: nors jūs susižavėję vaizduojate, jog išskaitėte gamtoje savo įstatymo kanoną, faktiškai jūs siekiate kažko priešingo, jūs, keistuoliai aktoriai ir apsigaudinėtojai! Puikybė verčia jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moralę bei savo idealą ir įdiegti juos joje; jūs reikalaujate, kad ji būtų gamta "pagal Stoją", ir norėtumėte, kad visa būtis būtų tik jūsų atvaizdas - milžiniškas amžinas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meilės, jūs taip ilgai, taip atkakliai, taip hipnotiškai apduję, vertėte save žiūrėti į gamtą k_l_a_i_d_i_n_g_a_i, būtent stoiškai, kad jau ir nebegalite žiūrėti kitaip, ir galiausiai kažkoks begalinis išdidumas įžiebia jums pamišėlišką viltį: k_a_d_a_n_g_i jūs sugebate taip puikiai prievartauti save - juk stoicizmas yra prieš save nukreipta prievarta,- tai ir gamta leisis prievartaujama: argi stoikai nėra gamtos d_a_l_i_s?.. Bet tai sena ir amžina istorija,- tai, kas tada nutiko stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tikėti pati savimi. Filosofija visada kuria pasaulį pagal savo atvaizdą, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironiškas potraukis, dvasinė galios valia, "pasaulio kūrimo" valia, /causa prima^4/ valia. 10 Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama "tikrojo ir regimybės pasaulio" problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau - tik "tiesos valią", tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos - jis galiausiai vis tiek pasirinks saują "tikrumo", o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai - nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako p_r_i_e_š regimybę, niekinamai taria žodį "perspektyva", savo kūno tikrumą vertina ne daugiau už tikrumą iliuzijos, jog žemė nejuda, ir todėl, atrodo, jie pasirengę su šypsena išleisti iš rankų tikrąjį savo turtą (nes kas gi gali būti tikresnio už nuosavą kūną?),- tačiau kas žino, ar sielos gelmėse jie netrokšta atsikariauti kažką daug p_a_t_v_a_r_e_s_n_į, ką anais laikais turėjo žmonės, kažką iš senųjų tikėjimo turtų: galbūt "nemirtingą sielą", galbūt "senąjį Dievą", žodžiu, idėjas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t.y. pilnakraujiškiau ir linksmiau negu vadovaujantis "moderniomis idėjomis"? Jie n_e_p_a_s_i_t_i_k_i moderniomis idėjomis, netiki tuo, kas sukurta vakar ir šiandien; galbūt čia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti pakęsti įvairiausios kilmės sąvokų /bric-a-brac^5/, t.y. to, ką šiandien rinkai siūlo vadinamasis pozityvizmas. Jų rafinuotam skoniui atgrasus visų šių tikrovės pseudofilosofų lopų ir lopynėlių margumas, nes tokioje filosofijoje nauja ir tikra - tik tas margumas. Matyt, reikia pripažinti, kad šie tikrovės neigėjai, tyrinėjantys pažinimą per mikroskopą, yra teisūs : jų instinktas, vejantis juos iš d_a_b_a_r_t_i_n_ė_s tikrovės, yra neįveikiamas, - o kam mums rūpintis vedančiais atgal klaidžiais takeliais! Svarbiausia n_e tai, kad jie nori grįžti "atgal", o tai, kad jie nori eiti "š_a_l_i_n". Šiek tiek d_a_u_g_i_a_u jėgos, polėkio, drąsos, artistizmo - ir jie panorėtų eiti l_a_u_k,- o ne atgal!- 11 Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas

didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: "Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti tą "buvo galima": jis didžiavosi a_t_r_a_d_ę_s naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo - bet kuriuo atveju bent jau "naujus sugebėjimus"! - Tačiau pamąstykime,- pats laikas. Kantas klausė savęs: kokiu būdu g_a_l_i_m_i aprioriniai sintetiniai sprendiniai? - Ir ką gi jis atsakė? Jie g_a_l_i_m_i__ d_ė_l__ s_u_g_e_b_ė_j_i_m_o! Deja, jis atsakė ne trim žodžiais, o taip išsamiai, taip iškilmingai, su tokiu vokišku giliamintiškumu ir vingrumu, kad niekas nesugebėjo išgirsti komiškos /niaiserie allemande^6/, slypinčios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip žavėjosi tuo nauju sugebėjimu; ir džiūgavimas pasiekė apogėjų, kai Kantas atrado žmoguje dar ir moralini sugebėjimą, nes tuo metu vokiečiai buvo moralūs, o ne "politiniai realistai". Atėjo vokiečių filosofijos medaus mėnuo; visi jaunieji Tiūbingeno teologai netrukus išsklido po kaimus ieškodami "sugebėjimų". Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais, jaunatviškais vokiečių dvasios laikais! Tačiau staiga prabilo piktoji romantizmo fėja, ir jos daina nuskambėjo tuo metu, kai vokiečiai dar nemokėjo atskirti "atrasto" nuo "išrasto". Pirmiausia jie įgijo "viršjusliškumo" sugebėjimą: Schellingas jį pakrikštijo intelektualine žiūra, ir tai atitiko slapčiausius tuo metu dar dorybingų vokiečių geismus. Būtų didžiausia neteisybė, jei mes rimtai žiūrėtume į visą šį išdykėlišką ir svajingą judėjimą ar net piktintumės juo, nes jis - tai jaunystė, kad ir kaip drąsiai ir iššaukiančiai ji rengtųsi pilkų ir senatviškų sąvokų rūbais. Na, bet gana,- pasenome, ir mūsų svajonės išsisklaidė. Atėjo laikas, ir pradėta iš nuostabos trinti kaktas - jos trinamos iki šiol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. "Galios galia",- jisai sakė ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaiškinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kodėl migdo opijus? "Galios galia",- /virtus dormitiva/,- atsako garsusis Moličre'o gydytojas: /quia est in eo virtus dormitiva, cujus est natura sensus assoupire^7./ Tačiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau atėjo metas Kanto klausimą "kokiu būdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?" pakeisti kitu klausimu: "Kodėl r_e_i_k_i_a tikėti tokiais sprendiniais?", t.y. atėjo metas suvokti, kad, norint išsaugoti mūsų rūšį, reikia t_i_k_ė_t_i tokiais sprendiniais, nors, žinoma, jie gali būti k_l_a_i_d_i_n_g_i! Arba, kalbant aiškiau, šiurkščiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai išvis neprivalo "būti galimi", mes neturime teisės jų savintis, mūsų lūpose jie skamba perdėm klaidingai. Ir vis dėlto būtina tikėti jų teisingumu - tai tas paviršutiniškas tikėjimas ir regimybė, be kurios mes negalėtume išsiversti mūsų gyvenimo optikos perspektyvoje.- Ir galiausiai, turint omenyje tą didžiuli poveiki, kuri "vokiečių filosofija" (tikiuosi, jos teisė į kabutes visiems aiški?) padarė visai Europai, nėra abejonės, kad čia tikrai veikė tam tikra /virtus dormitiva/: visi buvo sužavėti, kad įvairių tautų kilnių dykinėtojų, dorybės sergėtojų, mistikų, menininkų, trim ketvirtadaliais krikščionių ir politinių tamsybininkų terpėje su vokiečių filosofija atsirado priešnuodis visagaliui sensualizmui, įsiveržusiam į mūsų amžių iš praėjusio šimtmečio, trumpai tariant,-/"sensus assoupire"/... 12 Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui Boscovichiui^8, kuris kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didžiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė n_e_s_t_o_v_i vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko

tvirta ir nepajudinama: tikėjimo "medžiaga", "materija", "žemės kruopelyte"- atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius.- Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti žūtbūtinį karą taip pat ir "atomistiniam poreikiui": šis, kaip ir dar garsesnis "metafizinis poreikis", vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė,- s_i_e_l_o_s__ a_t_o_m_i_s_t_i_k_ą. Tebūnie mums leista šiais žodžiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, a_t_o_m_o_n, yra nesunaikinama, nedaloma ir amžina; šalin š_į tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios "sielos"; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams - vos tik jie paliečia "sielą", ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi įgyti tokios sąvokos, kaip "mirtinga siela", "siela - subjekto daugialypumas" ir "siela - potraukių ir afektų socialinė konstrukcija". N_a_u_j_a_s_i_s psichologas įveikė prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo į naują dykumą ir susidūrė su nauju nepasitikėjimu - ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau,- tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas i_š_r_a_d_i_m_u_i ir - kas žino? - galbūt a_t_r_a_d_i_m_u_i.- 13 Psichologams reikėtų gerai pamąstyti prieš paskelbiant savisaugos instinktą svarbiausiu organinės būtybės instinktu. Juk gyva būtybė visų pirma nori i_š_l_i_e_t_i savo energiją - pats gyvenimas yra galios valia, o savisauga tėra vienas iš netiesioginių ir dažniausiai pasitaikančių to p_a_d_a_r_i_n_i_ų. Trumpai tariant, čia, kaip ir visur, reikia saugotis n_e_r_e_i_k_a_l_i_n_g_ų teleologinių principų, taigi ir savisaugos instinkto (už jį mes turime būti dėkingi Spinozos nenuoseklumui). Būtent to reikalauja metodas, neišvengiamai suponuojantis principų ekonomiją. 14 Kelių, gal penkių ar šešių žmonių galvose dabar brėkšta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko pasaulį (pagal mūsų mastelį! - jums leidžiant), bet jo n_e_a_i_š_k_i_n_a; tačiau kol ji grindžiama pojūčiais, ji yra laikoma kažkuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma - būtent pasaulio aiškintoja. Jai talkina akys ir pirštai, regėjimas ir lytėjimas, ir tai keri plebėjišką epochą, ją įtikina ir p_a_l_e_n_k_i_a, nes epocha instinktyviai remiasi amžinai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aišku, kas "paaiškinta"? Tik tai, ką galima matyti ir liesti,- tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrinėjimą. Ir priešingai: būtent p_a_s_i_p_r_i_e_š_i_n_i_m_a_s jusliškumui lemia platoniškojo, a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i_š_k_o_j_o mąstymo žavesį. Jis pakerėjo žmones, kurių jausmai stipresni ir reiklesni negu mūsų amžininkų ir kuriems didžiausią džiaugsmą teikė gebėjimas įvaldyti tuos jausmus, panaudojant blyškių, pilkų ir šaltų sąvokų tinklą, užmetamą ant chaotiško pojūčių verpeto - pojūčių tunto, kaip pasakytų Platonas. Toks platoniškas pasaulio įveikimas ir interpretavimas teikė visai kitokį m_a_l_o_n_u_m_ą negu tas, kurį mums šiandien siūlo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su savo "minimalios energijos" ir maksimalaus kvailumo principu. "Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, nėra ko žmogui ir ieškoti",- žinoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platoniškasis, tačiau tvirtiems, darbštiems ateities mašinistams ir tiltų statytojams, kurie turės atlikti paprastą, j_u_o_d_ą darbą, jis kaip tik geriausiai tinka. 15 Norint tyrinėti fiziologinius procesus ramia sąžine, reikia remtis požiūriu, kad pojūčių organai n_ė_r_a reiškiniai idealistinės filosofijos prasme: jeigu jie būtų reiškiniai, tai negalėtų būti priežastimis! Taigi reikia remtis sensualizmu - jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvinės hipotezės prasme.- Kaip? Juk kiti teigia, jog išorinis pasaulis - tai mūsų pojūčių organų kūrinys? Bet

juk tada ir mūsų kūnas, kaip šio išorinio pasaulio dalis, būtų mūsų pojūčių organų kūrinys! O tada ir patys mūsų pojūčių organai būtų mūsų organų kūrinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus /reductio ad absurdum/, aišku, tarus, kad sąvoka /causa sui^9/ yra visiškai absurdiška. Taigi išorinis pasaulis n_ė_r_a mūsų pojūčių organų kūrinys?- 16 Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja "betarpiškos tikrybės", pavyzdžiui, "aš mąstau", arba "aš noriu" (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip "daiktas pats savaime" ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad "betarpiška tikrybė", kaip ir "absoliutus pažinimas", ir "daiktas pats savaime", yra /contradictio in ad jecto^10/: pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas - tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: "Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu "aš mąstau", iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai - a_š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra "Aš" ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu "mąstymas", ir kad aš ž_i_n_a_u, kas yra mąstymas. Juk jeigu aš negalėčiau pats viso to išsiaiškinti, tai kuo remdamasis galėčiau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra "mąstymas", o ne, tarkime, "norėjimas" ar "jutimas"? Žodžiu, kiekvienas "aš mąstau" numato, kad dabartinį būvį aš gebu p_a_l_y_g_i_n_t_i su kitais iš asmeninės patirties man žinomais būviais ir nustatyti, koks tas būvis yra,- šis sprendinys remiasi kitu "žinojimu" ir todėl bet kuriuo atveju man nėra "betarpiškai tikras"."- Taigi "betarpiška tikrybe" tegul sau tiki paprasti žmonės, o filosofui kyla daug metafizinių klausimų, galima pasakyti, intelekto sąžinės klausimų: "Iš kur aš imu mąstymo sąvoką? Kodėl aš tikiu priežastimi ir padariniu? Kas suteikia man teisę kalbėti apie "Aš", juolab apie "Aš" kaip priežastį ir pagaliau apie "Aš" kaip minčių priežastį?" Kas šiandien ryžtasi iškart atsakyti į tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita pažinimo i_n_t_u_i_c_i_j_a,- kaip kad žmogus, sakantis: "Aš mąstau ir žinau, kad tai mažų mažiausiai tikra, realu ir akivaizdu",- iš to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. "Gerbiamas pone,- pasakys jis ar leis suprasti,- neįtikėtina, kad jūs neklystumėte, bet kodėl gi jums būtinai reikia tiesos?"- 17 Apie logikų prietarus: aš visada akcentuosiu vieną menką faktą, kurį labai nenoriai pripažįsta prietaringieji, būtent kad mintis ateina, kai "ji" nori, o ne kai "aš" noriu. Todėl sakyti, kad subjektas "Aš" yra predikato "mąstau" sąlyga, reiškia i_š_k_r_a_i_p_y_t_i dalykų padėtį. Mąstoma (es denkt), bet juk šis "tai" (es) yra tas pats garsusis "Aš"- tai, švelniai tariant, tėra prielaida, teigimas, o ne "betarpiška tikrybė". Pagaliau tame "mąstoma" esama kažkokio nesaikingumo: jau šis "tai" (es) reiškia įvykio i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_v_i_m_ą ir nėra paties įvykio dalis: Laikantis gramatinio įpročio, samprotaujama taip: "Mąstymas yra veikla, o veikla reikalauja veikėjo, taigi..." Remdamasi analogiška schema, senoji atomistika ieškojo jėgai materijos, kruopelytės, kurioje jėga slypi, iš kurios ji ir veikia, atomo; bet geresnės galvos galiausiai išmoko išsiversti be tokios žemiškosios liekanos", ir galbūt vieną gražią dieną logikai taip pat išmoks išsiversti be to mažo "es", į kurį išsigimė senasis garbingasis "Aš". 18 Tiesą sakant, visą teorijos žavesį sudaro tai, kad ją galima paneigti: kaip tik tuo ji masina šviesesnes galvas. Matyt, daugybę kartų paneigta "laisvos valios teorija vis dar egzistuoja tik dėl šio žavesio: nuolat atsiranda kas nors, manantis esąs pakankamai pajėgus ją paneigti.

19 Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome - visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė ž_m_o_n_ė_s_e paplitusį p_r_i_e_t_a_r_ą. Man atrodo, kad valia - s_u_d_ė_t_i_n_g_a_s__ d_a_l_y_k_a_s ir tik kaip žodis ji vientisa - būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime "nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų - ir būvio, iš kurio mes norime i_š_e_i_t_i, jutimas, ir būvio, kurio s_i_e_k_i_a_m_e, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų. O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma a_f_e_k_t_a_s - būtent "komandavimo afektas". Tai, kas vadinama "valios laisve", iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. "Aš esu laisvas", "jis" turi paklusti - to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus žvilgsnis, fiksuojantis tik vieną dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas "dabar daryk tik tai ir nieko daugiau", vidinis įsitikinimas, kad bus paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio žmogaus būvio. Žmogus, kuris n_o_r_i (will), įsako kažkam savyje, kas paklūsta arba apie ką žmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje - šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti žmonės apibūdina tik vienu žodžiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, i_r paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save, stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka "Aš", tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdžiai tiki, kad veikimui p_a_k_a_n_k_a valios. Kadangi dažniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima l_a_u_k_t_i, kad įsakymas bus įvykdytas, t.y. jam bus paklusta, tai susidaręs į_s_p_ū_d_i_s, jog v_e_i_k_s_m_a_s__ e_s_ą_s__ b_ū_t_i_n_a_s, virto jausmu. Žodžiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- sėkmę, noro įvykdymą jis priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. "Valios laisvė" - šie žodžiai nusako įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą: Tokiu būdu valios reiškėjo pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam "žemesnės valios" arba "žemesnės sielos" - juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija. /L'effet c'est moi^11/: vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje,- valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia - tai neišvengiamas įsakinėjimas ir paklusimas socialinės daugelio "sielų" sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia būtų nagrinėjama moralės požiūriu, - moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems esant atsiranda "gyvenimo" fenomenas. 20 Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą

pradinę g_a_l_i_m_ų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą - minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą. Nuostabų šeimyninį viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo panašumą galima paaiškinti ganėtinai paprastai. Kalbinės giminystės atveju dėl bendros gramatikos filosofijos - aš turiu galvoje nesuvoktą tų pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą - iš anksto viskas paruošta neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimybėms kelias yra užkirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai: tam tikrų gramatinių funkcijų prievarta galiausiai yra ir f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_ų vertinimų, ir rasės ypatybių prievarta.- To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad įsitikintume, kaip paviršutiniškai Locke'as aiškina idėjų kilmę. 21 /Causa sui^12/ - geriausias iš iki šiol išgalvotų vidinių prieštaravimų, kažkuo panašus į priešingą prigimčiai loginį savęs prievartavimą, bet dėl beribio išdidumo būtent šioje beprasmybėje žmonės baisiausiai susipainiojo. Metafiziškai superlatyvine žodžių prasme suvokiamos "valios laisvės" poreikis, deja, iki šiol tebevyraujantis pusmokslių galvose, poreikis visiškai atsakyti už savo poelgius, nuėmus šią naštą nuo Dievo, pasaulio, protėvių, atsitiktinumo, visuomenės, yra ne kas kita, kaip noras būti /causa sui/ ir su Miunhauzeną pranokstančiu įžūlumu už plaukų ištraukti save iš Nieko pelkės į Būtį. Taigi jei kas nors sugebės įžvelgti šios garsiosios "laisvos valios" sąvokos prasčiokišką naivumą ir išbrauks ją iš savo galvos, aš prašysiu jį žengti dar vieną žingsnį ir nuo šiol išbraukti iš savo galvos ir "laisvos valios" priešybę -"nelaisvą valią", kuri kyla iš piktnaudžiavimo priežastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai s_u_d_a_i_k_t_i_n_t_i "priežastį" ir "padarinį", kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mąstantys natūralistiškai), remdamiesi viešpataujančiu bukaprotišku mechanicizmu,- jų priežastis sukelia padarinį spausdama ir stumdama. "Priežastį" ir "padarinį" reikia vartoti tik kaip grynąsias s_ą_v_o_k_a_s, t.y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas pažymėti, susitarti, o n_e paaiškinti. Daiktuose (An-sich) nėra nei priežastinių ryšių", nei "būtinumo", nei "psichologinės nelaisvės", čia veiksmas n_e_s_e_k_a paskui priežastį ir neveikia joks "dėsnis". Tik m_e_s vieni išgalvojome priežastis, seką, priklausomybę, santykinumą, prievartą, skaičių, dėsnį, laisvę, pagrindą, tikslą; įtraukdami į daiktų pasaulį šį ženklų - traktuojamų kaip savarankiškų esybių - pasaulį, persmelkdami pirmąjį antruoju, mes dar kartą elgiamės taip, kaip visada elgėmės,- mes m_i_t_o_l_o_g_i_z_u_o_j_a_m_e. "Nelaisva valia" yra mitologija, realiame gyvenime valia būna tik s_t_i_p_r_i arba s_i_l_p_n_a. Jei mąstytojas visuose "priežastiniuose ryšiuose" ir "psichologinėje būtinybėje" įžvelgia ar jaučia prievartą, privalėjimą, neišvengiamybę, spaudimą, nelaisvę, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko trūksta jam pačiam; taip jausti - reiškia išsiduoti. Ir apskritai, jei tik aš teisingai pastebėjau, "valios nelaisvės" problema suvokiama dviem priešingais, bet visada labai a_s_m_e_n_i_š_k_a_i_s būdais: vieni nė už ką nenori išsiskirti su savo "atsakomybe", tikėjimu s_a_v_i_m_i, asmenine teise į nuopelnus (tai būdinga tuščiagarbėms nacijoms), o kiti priešingai - už nieką nenori atsakyti, dėl nieko nenori būti kalti ir, sielos gelmėse niekindami save, norėtų turėti galimybę kam nors save u_ž_k_r_a_u_t_i. Jei pastarieji rašo knygas, jie gina nusikaltėlius; savotiškas socialistinis gailestingumas - mėgstamiausia jų kaukė. Ir iš tikrųjų: silpnavalių žmonių fatalizmas nepaprastai išgražėja, jeigu jis sugeba save pavaizduoti kaip /"la religion de la souffrance humaine"^13/ - tai jo "geras skonis". 22

Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo metodus,- bet juk tas "gamtos dėsningumas", apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi... egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotinė lygybė pagal įstatymą - ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė",- štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. /"Ni dieu, ni maitre"^14/,- šito jūs taip pat norite - ir todėl "tegyvuoja gamtos dėsnis!" - ar ne taip? Bet, kaip jau sakėme, tai tik interpretacija, o ne tekstas, ir gal atsiras žmogus, turintis priešingų ketinimų ir operuojantis kitokiais interpretavimo metodais, kuris iš tos pačios gamtos ir tų pačių reiškinių išves tironiškos, beatodairiškos ir nepermaldaujamos valdžios pretenzijas,- interpretatorius, kuris taip akivaizdžiai parodys "galios valios" neišvengiamumą ir besąlygiškumą, kad beveik kiekvienas žodis ir netgi žodis "tironija" galiausiai atrodys esąs netinkamas, per daug žmogiškas arba švelni metafora; ir, nepaisant to, toks interpretatorius baigs tuo, kuo ir jūs, ir sakys apie pasaulį tą patį, ką ir jūs, būtent kad viskas jame vyksta būtina tvarka, kurią galima numatyti, bet n_e_t_o_d_ė_l, kad jį valdo dėsniai, o todėl, kad jų n_ė_r_a ir kiekviena valdžia kiekvienu momentu priima savo galutinį sprendimą. Sakykime, tai irgi tik interpretacija,- ir jums užteks uolumo jai prieštarauti? - ką gi, tuo geriau.- 23 Visa psichologija iki šiol laikosi įsikibusi moralinių prietarų ir būgštavimų, jai trūksta ryžto skverbtis gilyn. Suprasti ją, kaip aš suprantu,- kaip morfologiją ir g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_o_s__ e_v_o_l_i_u_c_i_n_į__ m_o_k_s_l_ą,- tokia mintis dar niekam iki šiol neatėjo į galvą (jeigu tik leistina tame, kas iki šiol parašyta, matyti simptomą, rodantį, kas buvo nutylėta). Moraliniai prietarai giliai įsiskverbė į, regis, patį šalčiausią ir jokiomis prielaidomis nesiremiantį proto pasaulį ir, aišku, gadino, trukdė, akino, darkė. Tikrajai fiziopsichologijai tenka kovoti su nesąmoningu priešinimusi tyrinėtojo širdyje -"širdis" sukyla prieš ją. Jau mokymas apie "gėrį" ir "blogį" instinktų abipusį ryšį trikdo (kaip rafinuotas amoralumas) netgi stiprią, bebaimę sąžinę, o mokymas, kad visi geri instinktai yra kilę iš blogų,- dar labiau. Bet tarkime, jog kas nors neapykantą, pavydą, godumą, valdžios troškimą laiko teigiančiais gyvenimą fundamentaliais afektais, be kurių jokiu būdu neįmanoma išsiversti gyvenimo ūkyje ir todėl juos reikia stiprinti siekiant intensyvinti ir išaukštinti gyvenimą,- toks žmogus kenčia nuo savo minčių krypties kaip nuo jūrligės. Ir ši hipotezė dar ne pati skausmingiausia ir keisčiausia baisioje neseniai atsiradusioje pavojingų žinių karalystėje,- iš tikrųjų galima nurodyti šimtą priežasčių, kodėl reikia kiekvienam, kas g_a_l_i, laikytis nuo jos atokiau! Kita vertus, jeigu jau čionai nubloškė mūsų laivą, ką gi, pirmyn! sukąskime dantis! atverkime akis! suspauskime vairą! - Ryžęsi pavojingai kelionei, mes plaukiame t_i_e_s_i_a_i per moralę, trempiame ir traiškome galbūt paskutines mūsų moralės liekanas,- bet kas m_u_m_s! Drąsiam keliautojui ir avantiūristui dar niekad nebuvo atsivėręs g_i_l_e_s_n_i_s įžvalgos pasaulis: ir taip "atnašaujantis" psichologas (bet tai n_e /sacrifizio dell'intelletto^15/, priešingai!) galės už savo auką bent jau pareikalauti, kad psichologija vėl būtų pripažinta visų mokslų karaliene, kurią parengia ir kuriai tarnauja kiti mokslai. Kadangi nuo šiol psichologija vėl yra kelias fundamentalių problemų link. Antras skyrius LAISVAS PROTAS

24 /O, sancta simplicitas!^16/ Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių. Ne kaip priešybė, o - kaip jos patobulinimas! Nors k_a_l_b_a čia, kaip ir visur, niekaip negali įveikti savo nerangumo ir vis mato priešybes ten, kur reikia kalbėti tik apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors įsiėdusi į mus ir neatskiriama nuo mūsų "kūno ir kraujo" tartiufiška moralė iškraipo mūsų žodžių prasmę tuo metu, kai mes juos ištariame, - kartais mes tai suvokiame ir juokiamės iš to, kad netgi mokslas, geriausias iš geriausių, stengiasi išlaikyti mus šiame s_u_p_a_p_r_a_s_t_i_n_t_a_m_e, perdėm dirbtiniame, išgalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas mėgsta suklydimą, kadangi, būdamas gyvas, jis - myli gyvenimą! 25 Po tokios džiaugsmingos įžangos tebūnie išgirstas rimtas žodis - jis skirtas rimčiausiems. Sergėkitės jūs, filosofai bei pažinimo draugai, ir saugokitės erškėčių vainiko! Ir kentėjimo "dėl tiesos"! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami su pavojumi, šmeižtu, įtarimu, išvijimu ir dar labiau apčiuopiamais priešiškumo padariniais, jūs ryšitės stoti į tiesos žemėje gynėjų gretas, tai sumaitos jūsų sąžinę ir išplėš iš jos nekaltumą bei subtilų neutralumą, padarys jus užsispyrėliais, nepakančiais priekaištams ir raudonoms skraistėms, jūs sukvailėsite, sužvėrėsite ir įsiusite,- argi "tiesa" tokia jau silpna ir nerangi asmenybė, kad jai reikėtų gynėjų! Ir būtent jūsų, jūs liūdnojo vaizdo riteriai, stovinčių kampe ir rezgančių dvasios voratinklį! Pagaliau ir jūs patys puikiai žinote, kad visiškai vis viena, ar būtent j_ū_s įrodysite savo teisumą; taip pat jūs žinote, kad iki šiol joks filosofas neįrodė savo teisumo ir kad daugiau gerbtino teisingumo slypėtų menkučiuose klaustukuose, kuriuos jūs įrašytumėte po savo mėgstamų žodžių ir pamiltų teorijų (pasitaikius progai, ir po pačių savęs), negu visoje jūsų gestikuliacijoje ir džiūgavime, nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Verčiau eikite šalin! Dinkite iš akių! Slėpkitės po savo kaukėmis, būkite subtilūs - ir būsite supainioti su kitais! Arba truputį išsigąskite. Ir neužmirškite sodo, sodo su paauksuotais pinučiais! Ir tegul jus supa žmonės - žmonės kaip sodas, arba kaip muzika virš vandens vakaro metą, kai diena virsta prisiminimu: pasirinkite g_e_r_ą vienatvę, laisvą, sąmoningą, lengvą vienatvę, kuri ir jums duoda teisę tam tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima naudoti atviros prievartos! Kokias a_s_m_e_n_y_b_e_s išugdo ilgai trunkanti baimė, ilgas priešų, galimų priešų, sekimas! Visuomenės atmestieji, ilgai persekiotieji, užpjudytieji, taip pat atsiskyrėliai per prievartą, visi tie spinozos, visi tie giordano bruno,- galiausiai visada tampa, nors ir dvasiškai maskuodamiesi ir galbūt patys to nežinodami, rafinuotais kerštautojais ir nuodytojais (užtenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos pamatais!), o ką jau kalbėti apie bukaprotiškumą, moralinį pasipiktinimą,- aiškų ženklą, rodantį, kad filosofo sieloje neliko nė menkiausių filosofinio humoro pėdsakų. Filosofo kančių kelias, kai jis "aukoja save tiesai", iškelia į dienos šviesą tai, ką jis yra perėmęs iš agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki šiol mes į jį žiūrėjome su estetiniu smalsumu, apie daugelį filosofų galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos išsigimusius (išsigimusius į "kankinius", scenų ir tribūnų rėksnius). Tačiau, turint

tokį norą, reikia aiškiai suvokti, k_ą lemta pamatyti,- tik satyrų dramą, tik farsą spektaklio pabaigai, tik nesibaigiantį įrodymą, kad ilga tikroji tragedija jau b_a_i_g_ė_s_i. Žinoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji išsirutuliojo, buvo ilga tragedija.- 26 Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi s_a_u_g_u_s nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę "žmogus",- išskyrus vienintelį atvejį, kai jį, pažįstantįjį plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su žmonėmis retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai žalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, užuojautos, niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio žmogus; tačiau jeigu jis pats neužsimeta ant savo pečių visos šios sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidžiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena yra tikra: jis nėra sutvertas pažinimui, jo lemtis kita. Kadangi, būdamas toks, jis vieną dieną būtinai pasakytų: "Velniai griebtų mano gerą skonį! Taisyklė įdomesnė negu išimtis - negu aš, toji išimtis!" - ir jis n_u_s_i_l_e_i_s_t_ų, o svarbiausia, "įeitų"... V_i_d_u_t_i_n_i_š_k_o žmogaus tyrinėjimas, ilgai trunkantis, kruopštus tyrinėjimas,- o tam reikia nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti (kiekvienas bendravimas koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais),- tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo neatskiriama dalis ir galbūt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylimų dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera pažinimą mylinčiam laimės kūdikiui, tai jis sutiks tikrus savo uždavinio lengvintojus,- aš turiu galvoje vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripažįsta, kad juose glūdi žvėris, niekingumas, "taisyklė", ir kartu išlaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalbėti apie save ir panašius į save l_i_u_d_i_n_i_n_k_ų__ a_k_i_v_a_i_z_d_o_j_e,- kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o aukštesnysis žmogus, išgirdęs šiurkštesnį ar subtilesnį ciniko balsą, kiekvieną sykį turi suklusti ir džiaugtis, kad visai šalia jo atvėrė burną pajacas arba mokslingas satyras. Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus - toks buvo abatas Galiani, giliausias, įžvalgiausias ir galbūt niekšingiausias savo šimtmečio žmogus; jis buvo daug gilesnis už Voltaire'ą ir todėl mažiau linkęs kalbėti. Kaip minėta, dažniau matome mokslingą galvą ant beždžionės kūno, išskirtiniu protu apdovanotą niekingą sieliūkštę,- tarp moralės fiziologų ir gydytojų tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kartėlio, veikiau geraširdiškai apibūdina žmogų kaip pilvą su dviem poreikiais ir kaip galvą su vienu; visur, kur kas nors mato, ieško ir n_o_r_i matyti tik alkį, geidulį ir tuščią garbės siekimą, tarsi tai būtų vienintelės tikros žmogaus veiklos paskatos; žodžiu, kur apie žmogų kalbama "blogai", o ne tiesiog p_r_a_s_t_a_i, pažinimo mylėtojas turi jautriai ir rūpestingai įsiklausyti,- visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi turėti ausis. Kadangi pasipiktinęs ir dantimis draskantis save (arba vietoj savęs pasaulį, Dievą, arba visuomenę) žmogus,- moraliniu požiūriu galbūt ir aukštesnis už besijuokiantį ir savimi patenkintą satyrą,- visais kitais požiūriais yra labiau įprastas, neišsiskiriantis ir nepamokantis atvejis. Ir niekas n_e_m_e_l_u_o_j_a tiek daug kaip tas, kuris piktinasi.- 27 Sunku būti suprastam - ypač, jei tu mąstai ir gyveni /gangasrotogati/ tarp žmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip, būtent /kurmagati/, arba geriausiu atveju "varliškai", /mandeikagati^17/,- aš juk darau viską, kad pats būčiau sunkiai suprantamas, ar ne? - ir reikia būti dėkingam jau už gerą valią, parodytą subtilesnių interpretacijų atžvilgiu. O "geriems draugams" - jie visada pernelyg tingūs ir būtent kaip draugai mano turį tam teisę,- iš anksto verta palikti daug erdvės nesusipratimams - galima bus dar ir pasijuokti; arba visai jų atsikratyti, tų gerų draugų - ir taip pat pasijuokti!

28 Sunkiausia išversti iš vienos kalbos į kitą jos stiliaus tempą: jo pagrindas - tai rasės charakteris arba, kalbant labiau fiziologiškai, - jos "medžiagų apykaitos" vidutinis greitis. Yra sąžiningų vertimų, nejučia išniekinančių originalą ir nedaug kuo tesiskiriančių nuo falsifikacijų tik todėl, kad buvo neįmanoma perteikti guvaus ir žvalaus tempo, vikriai peršokančio per visus daiktuose ir žodžiuose slypinčius pavojus. Vokiečiui presto jo kalboje beveik neįmanomas, kaip ir daugelis - tai nesunku įžvelgti - smagių ir akiplėšiškų laisvos minties niuansų. Bufonada ir satyra svetimi jo kūnui ir sąžinei, todėl neišverčiamas jam yra Aristofanas ir Petronijus. Viskas, kas gremėzdiška, rimta, iškilminga, nerangu, visos nuobodaus ir lėto stiliaus formos vokiečių buvo plėtotos visomis galimomis kryptimis,- gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza - manieringumo ir grakštumo mišinys - nėra išimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi "seni geri laikai", ji yra tų laikų vokiško skonio išraiška, laikų, kai dar egzistavo toks skonis - rokoko /in moribus et artibus^18/. Lessingas, dėl savo aktoriškos prigimties daug supratęs ir daug kame orientavęsis, yra išimtis: ne veltui jis vertė Bayle'į ir mėgo užsisklęsti su Diderot ir Voltaire'u, o dar mieliau su romėnų komediografais; Lessingas buvo laisvamintis, tokiu pat skubriu tempu mąstęs ir bėgęs iš Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiečių kalba būtų galima pakartoti Machiavelli'o tempą, kuris savo /"Il Principe"/ kvėpuoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir pačius rimčiausius dalykus dėsto nevaržomu /allegrissimo/, artistiška pašaipūno siela turbūt suvokdamas, kokiai priešybei ryžtasi,- ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padaužos nuotaika. Kas galiausiai rizikuotų išversti į vokiečių kalbą Petronijų, kuris žodžiais, fantazija, išmone buvo įvaldęs /presto/ geriau už bet kurį muzikos korifėjų: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir "senojo pasaulio" klampynės, jei kojos jį neša kaip vėjas, jeigu alsuodamas pilna krūtine jis skrieja kartu su pašaipūnu vėju, gydančiu visus b_ė_g_i_m_u! Ir pagaliau Aristofanas, tas džiuginantis ir stiprinantis protas; vien dėl jo galima a_t_l_e_i_s_t_i visai Graikijai, kad ji egzistavo, žinoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, k_ą čia reikia atleisti, kuo džiaugtis,- ir aš nežinau, kas vertė mane svajoti apie P_l_a_t_o_n_o slaptingumą, jo panašią į sfinkso prigimtį labiau negu laimingai išlikęs /petit fait^19/: mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors egiptietiška, pitagorietiška ar platoniška "Biblija", o Aristofanas. O ir kaip Platonas būtų ištvėręs gyvenimą - graikišką gyvenimą, kurį jis neigė,- jei ne Aristofanas!- 29 Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai - stipriųjų privilegija. Kas jos siekia, nors ir turėdamas teisę, tačiau be v_i_d_i_n_i_o__ p_o_r_e_i_k_i_o, tas įrodo, kad jis turbūt ne tik stiprus, bet ir nepaprastai įžūlus. Jis įeina į labirintą, tūkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, iš kurių toli gražu ne pats menkiausias yra tai, jog niekas neįžvelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo žmonių ir bus sudraskytas į gabalus kokio nors urvinio sąžinės minotauro. Jei toks žmogus pražus, tai įvyks taip toli, kad niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neužjaus,- o atgal kelio nėra! Nėra kelio atgal į žmogiškąją pagailą! - 30 Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o__ n_e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas i_š__ v_i_r_š_a_u_s__ į__ a_p_a_č_i_ą! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija

nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys b_ū_t_i_n_a_i sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?.. Aukštesnės žmonių padermės penas ir atgaiva - beveik nuodai žemesnei ir menkesnei padermei. Paprasto žmogaus dorybės tikriausiai būtų filosofo ydomis ir silpnybėmis; visai įmanoma, kad aukštesnės padermės žmogus tik išsigimdamas ir pražudydamas savo sielą įgytų savybių, leidžiančių jį garbinti kaip šventąjį žemesniajame pasaulyje, į kurį jis smunka. Yra knygų, kurios sielai ir sveikatai daro priešingą poveikį,- tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi žemesnė siela, kuriai būdinga žemesnė vitalinė energija, ar aukštesnė ir galingesnė siela: pirmuoju atveju - tai pavojingos, graužiančios, ardančios knygos, antruoju - heroldo šūkiai, raginantys pirmyn narsiausius iš narsiausių. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sugėrė menkų žmogelių kvapą. Ten, kur liaudis valgo ir geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kvėpuoti g_r_y_n_u oru, neik į bažnyčią.- 31 Jaunystėje ir garbini, ir niekini dar neįvaldęs pustonių meno, t.y. vertingiausio gyvenimo laimėjimo,- ir gauni pelnytą atpildą už tai, kad užsipuldavai žmones ir daiktus su savo "Taip" ir "Ne". Viskas taip jau sutvarkyta, kad blogiausias iš visų skonių, besąlygiškumo skonis, žiauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol žmogus išmoksta įdėti į savo jausmus truputėlį meno, o dar geriau - ima teikti pirmenybę artefaktams, kaip ir daro tikri gyvenimo menininkai. Įniršis ir didelė pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neiškraipys žmonių ir daiktų taip smarkiai, kad juos būtų galima užsipuldinėti,- jaunystė jau pati savaime yra truputį veidmaininga ir apgaulinga. Vėliau, kai jauna siela, iškankinta nusivylimų, galų gale nepatikliai atsigręžia į save, dar neatvėsusi ir nesutramdyta netgi savo įtarume ir sąžinės graužatyje,- kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save, kaip kerštauja už tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanoriškas spanginimas! Toks jau pereinamasis laikotarpis, kai žmogus save baudžia nepasitikėdamas savo jausmais, kai susižavėjimą vargina abejonės ir net gryna sąžinė suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apniūkimas ir nuovargis, ir svarbiausia, mes tampame priešininkais, principingais "jaunystės" p_r_i_e_š_i_n_i_n_k_a_i_s.- Dar dešimt metų, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo - jaunystė! 32 Per ilgiausią žmonijos istorijos epochą - ji vadinama priešistoriniais laikais - poelgiai buvo vertinami pagal jų padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami jų tėvai, sėkmė arba nesėkmė turėjo grįžtamąjį poveikį ir lėmė, kaip žmonės galvojo apie poelgį - gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą i_k_i_m_o_r_a_l_i_n_i_u žmonijos periodu: imperatyvo "pažink save!" tuo metu ji dar nežinojo. Bet per pastaruosius dešimt tūkstančių metų didesnėje žemės rutulio dalyje pamažu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal ištakas. Išties tai didelis įvykis, žymus požiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių ir tikėjimo "kilme" viešpatavimo efektas, požymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti m_o_r_a_l_i_n_i_u,- pirmas savęs pažinimo žingsnis buvo žengtas. Vietoj padarinių - ištakos: koks perspektyvos apgręžimas! Ir, žinoma, tai įvyko tik po ilgos kovos ir svyravimų! Tačiau dėl šios permainos įsigalėjo naujas lemtingas prietaras, savotiška susiaurinta interpretacija: poelgio ištakos imtos interpretuoti kaip jo kilmė iš k_e_t_i_n_i_m_o pačia griežčiausia prasme; visi pradėjo tikėti, kad poelgio vertę įrodo ketinimo vertė. Ketinimas kaip vienintelė poelgio ištaka ir priešistorė,- praktiškai iki šiol žemėje giriama, peikiama, teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis šiuo prietaru.- Bet ar šiandien neiškilo mums būtinybė, remiantis nauju, nuodugnesniu savęs suvokimu, dar kartą ryžtis esminiam vertybių perkainojimui,- ar nestovime mes ant slenksčio tokio periodo, kurį negatyviai būtų galima apibūdinti kaip nemoralinį ar užmoralinį? Juk šiandien bent jau mes,

imoralistai, įtariame, kad poelgio lemiamą vertę sąlygoja kaip tik tai, kas jame yra n_e_a_p_g_a_l_v_o_t_a__ i_š__ a_n_k_s_t_o, ir kad visi su juo susiję ketinimai, viskas, ką veikėjas gali žinoti, "įsisąmoninti", yra tik poelgio paviršinis sluoksnis, jo "oda", kuri, kaip ir kiekviena "oda", kažką išduoda, bet dar daugiau s_l_e_p_i_a. Žodžiu, mes manome, kad ketinimas yra tik ženklas ir simptomas, kurį dar reikia interpretuoti,- jis reiškia pernelyg daug, taigi pats savaime nereiškia beveik nieko; mes manome, kad moralė ligšioline prasme, ketinimų moralė, buvo prietaras, kažkas pernelyg skubota ir pirma laiko, kažkas panašu astrologiją ir alchemiją, taigi kažkas, ką būtina įveikti. Moralės įveikimas, o tam tikra prasme netgi jos saviveika - pavadinkime taip tą ilgą, slaptą darbą, patikėtą subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir kandžiausioms nūdienos sąžinėms, gyviems sielos bandymo akmenims.- 33 Nieko nepadarysi: reikia ryžtingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavimą, aukojimąsi artimui, visą savęs išsižadėjimo moralę, taip pat kaip ir "nesuinteresuotos žiūros" estetiką, kuria prisidengus šiandien kastruojamas menas esą siekiant turėti švarią sąžinę. Pernelyg saldus ir kerintis tas jausmas -"kitiems", "n_e__ m_a_n" kad nereikėtų čia būti itin nepatikliam ir nepaklausti: "Ar tai ne v_i_l_i_o_n_ė_s?" Kad tokie jausmai p_a_t_i_n_k_a tam, kas juos patiria, ir tam, kas naudojasi jų vaisiais, taip pat ir paprastam stebėtojui,- tai dar ne argumentai jų n_a_u_d_a_i. Priešingai, tai verčia būti atsargiam. Taigi būkime atsargūs! 34 Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, k_l_a_i_d_i_n_g_u_m_a_s, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įžvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas apgaulės, slypinčios "daiktų esmės" principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi "dvasią",- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas /advocatus dei^20/,- tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai a_t_s_k_l_e_i_d_ž_i_a mąstymas, tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrėtė mums patį didžiausią pokštą? Ir kas laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kažkuo jaudina ir kelia pagarbą mąstytojų nekaltybė, kuri leidžia jiems netgi šiandien kreiptis į sąmonę su prašymu duoti jiems s_ą_ž_i_n_i_n_g_u_s atsakymus: pavyzdžiui, ar ji "reali" ir kodėl, tiesą sakant, ji taip ryžtingai stumia nuo savęs išorinį pasaulį ir t. t. ir pan. Tikėjimas "betarpiška tikrybe" yra m_o_r_a_l_i_n_i_s naivumas, teikiantis garbę mums, filosofams,- bet ar ne laikas mums tapti ne "v_i_e_n moraliniais" žmonėmis! Už moralės ribų šis tikėjimas yra kvailystė, nedaranti mums garbės! Privačiame gyvenime perdėtas nepatiklumas gali būti laikomas "blogo būdo" požymiu, taigi ir neprotingu dalyku,- tačiau tarp mūsų, anapus privataus gyvenimo ir jo "Taip" ir "Ne",- kas galėtų sukliudyti mums būti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki šiol visada buvo kvailiausia būtybė žemėje, turi t_e_i_s_ę turėti "blogą charakterį",- šiandien jo p_a_r_e_i_g_a būti nepatikliam, piktai žvairuoti iš kiekvienos abejonės bedugnės.- Atleiskite man šią niūrią grimasą, tai tik juokai: aš jau seniai kitaip galvoju apie apgaulę bei apsigavimą, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengęs užtvoti aklam įniršiui, su kuriuo filosofai kovoja prieš apgaulę. Kodėl n_e ? Kad tiesa vertingesnė už regimybę, tėra moralinis prietaras,- prasčiausiai pagrįsta pasaulyje prielaida. Pripažinkime bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams) visiškai panaikinti "regimybės pasaulį", tai,- žinoma, tarus, kad j_ū_s tai galėtumėte,- iš jūsų "tiesos" neliktų nė ženklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga "teisingumo" ir "klaidingumo" priešybė? Ar nepakanka pripažinti skirtingus regimybės laipsnius, šviesesnius ir

tamsesnius regimybės šešėlius ir bendrą toną,- įvairius /valeurs^21/, kaip pasakytų dailininkas? Kodėl pasaulis, kuris v_i_e_n_a_i_p__ a_r__ k_i_t_a_i_p__ m_u_s__ l_i_e_č_i_a, negalėtų būti fikcija? O jei kas nors paklaus: "bet ją turi sukurti kūrėjas?" - argi nebūtų galima atsakyti jam visai aiškiai: "K_o_d_ė_l?" Ar neturi šitas "turi" fikcijos bruožų? Argi negalima žiūrėti į subjektą taip, kaip ir į predikatą bei objektą, truputį ironiškai? Ar negalėtų filosofas pakilti virš tikėjimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernančių tikėjimo?- 35 O Voltaire'ai! O humaniškume! O bukume! "Tiesoje", jos i_e_š_k_o_j_i_m_e kažko esama; ir jei žmogus tai daro pernelyg žmogiškai,- /"il ne cherche le vrai que pour faire le bien"^22/,- kertu lažybų, jis nieko neras! 36 Sakykime, kad, be mūsų troškimų ir aistrų pasaulio, nieko nėra "duota" realaus ir mes negalime nei pakilti, nei nusileisti į kokią nors kitą "realybę", kuri skirtųsi nuo potraukių realybės,- nes mūsų mąstymas tėra šių potraukių tarpusavio santykiai,- argi negalima vieną kartą pabandyti ir paklausti, ar šios duotybės n_e_p_a_k_a_n_k_a, kad, remdamiesi panašiomis į ją, suprastume ir vadinamąjį mechanistinį (arba "materialųjį") pasaulį? Aš noriu pasakyti - suprastume jį ne kaip apgaulę, "regimybę", "vaizdinį" (taip suprato Berkeley's ir Schopenhaueris), o kaip realybę, kuri yra tolygi mūsų afektams,- kaip primityvesnę afektų pasaulio formą, kurios didingoje vienovėje dar slypi visa, kas įgyja pavidalą ir išsišakoja organiniame procese (ir, žinoma, išlempa ir susilpnėja),- kaip tam tikrą instinktyvaus gyvenimo rūšį, kurioje visos organinės funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, išskyrimas, medžiagų apykaita, yra sintetiškai susietos viena su kita,- kaip gyvenimo p_r_a_f_o_r_m_ą? - Galų gale ryžtis tokiam bandymui ne tik leistina,- m_e_t_o_d_o sąžinė to net reikalauja. Nepripažinti priežastinių ryšių tipų įvairovės tol, kol, bandant išsiversti su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutinė riba (nesąmonė, jei galima taip pasakyti),- štai metodo moralė, kurios šiandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla "iš jo apibrėžimo". Pagaliau klausimo esmė tokia: ar mes iš tikrųjų pripažįstame, kad valia yra v_e_i_k_i_a_n_t_i__ p_r_i_e_ž_a_s_t_i_s? - jei taip, - o iš esmės tikėti t_u_o reiškia tikėti pačiu priežastingumu,- tai mes p_r_i_v_a_l_o_m_e pabandyti hipotetiskai įvesti valios priežastingumą kaip vienintelį priežastinį ryšį. Žinoma, "valia" gali veikti tik "valią", o ne "medžiagą" (pavyzdžiui, ne "nervus"): gana, reikia rizikuoti ir panagrinėti hipotezę, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas "poveikis", ir ar tik ne valios padariniai yra visi mechaniniai reiškiniai, jei tik veikia jėga, būtent valios jėga.- Pagaliau tarkime, kad mums pavyktų paaiškinti visą mūsų instinktyvų gyvenimą kaip vienos pagrindinės valios formos išsišakojimą,- būtent galios valios, tai m_a_n_o tezė; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios valią ir drauge išspręsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problemą,- tai viena problema; tuomet kartu mes įgytume teisę vienareikšmiškai apibrėžti k_i_e_k_v_i_e_n_ą veikiančią jėgą taip: tai - g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a. Pasaulis, matomas iš vidaus, pažymimas ir apibrėžiamas pagal jo "intelegibelinį charakterį", būtų "galios valia" ir niekas daugiau.- 37 "Kaip? Ar tai nereiškia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias - ne?" Priešingai, mano bičiuliai! Ir, po velnių, kas gi verčia jus kalbėti populiariai! - 38

Tai, kuo ryškioje naujųjų laikų šviesoje pasirodė besanti Prancūzijos revoliucija, - siaubingas ir, atidžiau pasižiūrėjus, nereikalingas farsas, į kurį žiūrėdami iš tolo kilmingi ir svajingi visos Europos žiūrovai taip ilgai ir aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susižavėjimu jį interpretavo, k_o_l__ p_o__ i_n_t_e_r_p_r_e_t_a_c_i_j_o_s__ s_l_u_o_k_s_n_i_u__ i_š_n_y_k_o__ p_a_t_s__ t_e_k_s_t_a_s: taip, matyt, kilnūs palikuonys dar kartą galėtų klaidingai suprasti visą praeitį, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir būtų ištveriamas... O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar neįvyko? Ar mes patys nesame tie "kilnūs palikuonys"? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame,- tai ir įvyko? 39 Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė - ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek "tiesos" žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo m_a_n_y_m_u,__ b_ū_t_i_n_a tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti. Šiaip ar taip, nėra jokios abejonės, kad piktiems ir nelaimingiems paprasčiau atrasti tam tikras tiesos d_a_l_i_s ir kad jų sėkmė labiau tikėtina,- o ką jau kalbėti apie piktus ir laimingus,- rūšį, kurią nutyli moralistai. Galbūt griežtumas ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradimą negu švelnus, subtilus, nuolaidus doringumas ir menas nesisieloti dėl nieko,- savybės, taip vertinamos, ir vertinamos pagrįstai, jeigu jas turi mokslininkas. Žinoma, tarus, kad "filosofo" sąvoka nesusiaurinama iki rašančio knygas filosofo, tuo labiau iki dėstančio knygose s_a_v_o filosofiją! - Paskutinį brūkšnį laisvaminčio filosofo portrete brūkšteli Stendhalis,- aš jį specialiai pabrėžiu turėdamas galvoje vokišką skonį,- jis atgrasus vokiškam skoniui. /"Pour etre bon philosophe/,- sako šis paskutinis didysis psichologas,- /il faut etre sec, clair, sans iliusion. Un banquier, qui a fait fortune, a une partie du caractere requis pour faire des decouvertes en philosophie, c'est - e-dire pour voir clair dans ce qui est."^23/ 40 Visa, kas gilu, mėgsta maskuotis,- o giliausi dalykai visai nepakenčia vaizdų ir palyginimų. Ar negalėtų p_r_i_e_š_y_b_ė būti tinkamiausias apdaras Dievo gėdai apgobti? Vertas dėmesio klausimas: būtų keista, jei koks nors mistikas kadaise nebūtų drįsęs pareikšti kažką panašaus. Būna tokių subtilių vyksmų, kad tikrai verta užmaskuoti juos šiurkštumu ir padaryti neatpažįstamus; meilė ir beribis kilniaširdiškumas lemia poelgius, po kurių labiausiai patartina paimti į rankas lazdą ir primušti liudininką: tegul jo atmintis aptems. Kai kas įsigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmintį, kad galėtų atkeršyti bent šiam vieninteliam bendrininkui: gėda išradinga. Juk labiausiai gėdijamasi ne paties gėdingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta,- viduje būna ir labai daug gerumo. Aš galėčiau įsivaizduoti, kad žmogus, saugantis ką nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenimą grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, pažaliavusi nuo senumo vyno statinė: to reikalauja subtili gėda. Žmogaus, kurio gėda gili, tyko lemtis ir subtilūs sprendimai keliuose, kuriais mažai kas vaikšto ir kurių neturi žinoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai paslėpti nuo jų akių, paslėpta taip pat ir vėl atgautoji gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalbą tylėjimui ir nutylėjimui ir meistriškai išsisukantis nuo atvirumo, n_o_r_i ir reikalauja, kad draugų širdyse ir mintyse vietoj jo klajotų jo kaukė. Net jei, sakykime, jis to nenori, vieną dieną jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten - kaukė, ir gerai, kad ji ten yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau - kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir

l_ė_k_š_t_a_i interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas.- 41 Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus - kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos,- nuo triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie užuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų žmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejėgiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, iš pažiūros būtent m_u_m_s išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie tos saldžios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje (pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruožo, pavyzdžiui, svetingumo, auka - didžiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidžiai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti s_a_u_g_o_t_i_s,- tai sunkiausias nepriklausomybės išbandymas. 42 Ateina nauja filosofų padermė, - aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas. Kiek spėju, kiek jie leidžiasi būti atspėjami,- mat jų padermei būdingas s_i_e_k_i_m_a_s išlikti mįsle,- šie ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami g_u_n_d_y_t_o_j_a_i_s. Tiesą sakant, šis vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda. 43 Ar šie ateities filosofai yra "tiesos" draugai? Labai tikėtina - juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. "Mano sprendinys yra m_a_n_o; vargu ar dar kas nors turi į jį teisę",- galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio - geisti sutikti su daugelio nuomone. "Gėris" nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau "visuotinis gėris"- iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau - tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai - dideliems, prarajos - giliems, švelnumas ir šiurpas - subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai - retiems.- 44 Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, l_a_b_a_i laisvi protai - šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! - p_a_r_e_i_g_ą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia "laisvo proto" sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais - ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su n_a_u_j_a_i_s ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys. Vienu žodžiu, šie neva "laisvi protai" yra l_y_g_i_n_t_o_j_a_i - demokratinio skonio ir jo "modernių idėjų" plepūs ir grafomaniški vergai,

žmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įžūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose ieškoti v_i_s_ų žmogaus nelaimių ir negandų priežasčių,- žinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi žaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos pamokos - tai "teisių lygybė" ir "užuojauta visiems kenčiantiems", o kančią jie suvokia kaip kažką, kas turi būti p_a_n_a_i_k_i_n_t_a. Mes, manantys priešingai, į_d_ė_m_i_a_i ir sąžiningai ištyrinėję; kur ir kaip lig šiol labiausiai vešėjo augalas, vadinamas "žmogumi", teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis aplinkybėmis, kad gresiantys jam pavojai turėjo nepaprastai padidėti, jo išradingumas ir vaizduotė (jo "protas"), veikiami ilgalaikės priespaudos ir prievartos, turėjo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia - išaugti iki besąlygiškos galios valios; mes teigiame, kad žiaurumas, prievarta, vergystė, pavojus, tykantis gatvėje ir širdyje, uždarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška, grobuoniška ir gyvuliška žmogaus sieloje,- taip pat gerai padeda "žmogaus" rūšies išaukštinimui, kaip viso to priešingybė.- Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbėdami ar tylėdami mes, šiaip ar taip, esame k_i_t_a_m_e dabartinės ideologijos ir bandos lūkesčių gale - galbūt mes jų antipodai? Kas čia keista, kad mes, "laisvi protai", ne itin linkę atverti širdį kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo, n_u_o__ k_o gali išsivaduoti protas ir k_u_r__ l_i_n_k po to jis - galbūt pasuks? O jei kalbėsime apie pavojingą formulę "anapus gėrio ir blogio", dėl kurios mes bent jau nebūsime painiojami su kuo nors kitu,- tai mes e_s_a_m_e kažkas kita negu /"libres penseurs", "liberi pensatori"/, "laisvaminčiai" ar kitaip save vadinantys visi tie šaunūs "modernių idėjų" gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose dvasios prieglobsčiuose: mes - amžini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su žmonėmis ir knygomis arba kelionių nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus - garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų akivarus; dėkingi net už negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors taisyklės ir "prietaro"; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki žiaurumo, su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandžiais, suvirškinančiais tai, kas nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštrių juslių; dėl "laisvos valios" pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiūrai; su išorinėmis ir vidinėmis sielomis, kurių galutinių siekių niekas negali lengvai įžvelgti, su artumomis ir tolumomis, kurių krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po šviesos apsiaustu, užkariautojai, panašūs į turto paveldėtojus ir švaistūnus, rinkėjai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sėdintys ant perpildytų skrynių ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir užmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididžiuojantys kategorijų lentelėmis, kartais pedantai, kartais nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus - net daržo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia - juk mes esame apsigimę, prisiekę ir pavydūs v_i_e_n_a_t_v_ė_s draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio vienatvės... Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt j_ū_s panašūs į mus, jūs, ateinantys,- jūs, n_a_u_j_i_e_j_i filosofai? - Trečias skyrius RELIGINGUMAS 45

Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa l_i_g_š_i_o_l_i_n_ė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir "didžiosios medžioklės" mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: "Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!" Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j_o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda "d_i_d_ž_i_o_j_i medžioklė" ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdžiui, kad įspėtum ir išaiškintum, kaip iki šiol /homines religiosi/ sieloje plėtojosi ž_i_n_o_j_i_m_o__ i_r__ s_ą_ž_i_n_ė_s problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam sužeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualinė sąžinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų leistų įžvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! - akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors žinot, reikia viską padaryti p_a_č_i_a_m, tai reiškia - padaryti d_a_u_g! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydų,- atsiprašau! norėjau pasakyti: tiesos meilė atlyginama ne tik danguje, bet jau ir žemėje.- 46 Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amžių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame /imperium Romanum/ diegė toleranciją,- šis tikėjimas n_ė_r_a nuoširdus ir griežtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto savižudybę,- atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradžių yra atsižadėjimas: atsižadėjimas visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusižeminimas, ir pasityčiojimas iš savęs, savęs žalojimas. Žiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąžinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusižeminimas yra neapsakomai s_k_a_u_s_m_i_n_g_a_s, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam /absurdissimum/, kokį pateikia jai "tikėjimas". Dabartiniai žmonės, apatiški visai tai krikščioniškai nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės žmogui formulėje "Dievas ant kryžiaus". Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių perkainojimą.- Tai Rytai, g_i_l_ū_s Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo katalikiškumui" - vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas, o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. "Švietimas" piktina: vergas trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki gelmės, iki skausmo, iki ligos,- jo didžiulis p_a_s_l_ė_p_t_a_s kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris, regis, n_e_i_g_i_a kančią. Skeptiškas požiūris į kančią, būdamas iš esmės tik aristokratiškos moralės nuostata, suvaidino ne tokį jau menką vaidmenį paskutiniame dideliame vergų sukilime, kuris prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija. 47

Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir a_r čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau - užsimerkti ir n_u_e_i_t_i__ š_a_l_i_n.- Dar ir paskutinės, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religinės krizės ir atgimimo klausimas. Kaip g_a_l_i_m_a paneigti valią? kaip galimas šventasis? - regis, tai iš tikrųjų buvo tas klausimas, kurį Schopenhaueris kėlė iš pat pradžių ir kuris padarė jį filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) - Richardas Wagneris būtent čia baigė savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amžiną tipą - Kundry, /type vecu^24/, su visais būdingais jo bruožais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur, kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, "religingumas"- paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip epidemija, kaip "išganymo armija". Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų ir tipų žmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė, tiesioginių p_r_i_e_š_y_b_i_ų, moralės požiūriu priešingų sielos būvių s_e_k_a; žmonėms atrodė, kad čia galima "užčiuopti", kaip "blogas žmogus" akimirksniu tampa šventuoju, geru žmogumi. Ligšiolinė psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei, kad ji t_i_k_ė_j_o netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įžvelgdavo tekste i_r faktinėje dalykų padėtyje? - Kaip? "Stebuklas" - tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas?- 48 Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose - tam tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįžimą prie rasės dvasios (arba bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbarų rasių, tai liudija ir mūsų religiniai gabumai - jie m_e_n_k_i. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas sužydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą! Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste'o Comte'o sociologija su savo romėniška instinktų logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port Rojalio, Sainte-Beuve'as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano žodžiai, - žmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus mėgstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos gražius žodžius - ir koks pyktis ir išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje gražioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje! -/"disons donc hardiment que la religion est un produit de l'homme normal, que l'homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assure d'une destinee infinie... C'est quand il est bon qu'il veut que la vertu corresponde a un ordre eternel, c'est quand il contemple les choses d'une maniere desinteressee gu'il trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c'est dans ces moments-la, que l'homme voit le mieux?.."^25/ Šie žodžiai tokie s_v_e_t_i_m_i mano ausims ir įpročiams, tokie a_n_t_i_p_o_d_i_š_k_i, kad, juos perskaitęs, aš įtūžęs įrašiau šalia: /"la niaiserie religieuse par

excellence!"^26/ - bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos žodžius, išreiškiančius ant galvos pastatytą tiesą! Taip miela, taip nuostabu turėti savo nuosavus antipodus! 49 Senovės graikų religingumas stebina neaprėpiama dėkingumo pilnatve, kuri iš jo spinduliuoja,- labai kilnus yra žmogus, kuris t_a_i_p žiūri į gamtą ir gyvenimą! - Vėliau, kai plebsas Graikijoje įgijo persvarą, religijoje taip pat išsikerojo b_a_i_m_ė ir taip buvo parengta dirva krikščionybei.- 50 Aistra Dievui: egzistuoja jos prasčiokiškos, atviraširdės ir įkyrios formos, pavyzdžiui, Lutherio,- visas protestantizmas stokoja pietietiškos /delicatezza/. Egzistuoja orientališka užmarštis, būdinga nepelnytai pasigailėtam arba išaukštintam vergui, pavyzdžiui, Augustinui, kuriam užgauliai stinga gestų ir potraukių kilnumo. Būna moteriškas švelnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesąmoningai siekia /unio mystica et physica^27/, taip kaip Madame de Guyon. Dažnai aistra Dievui pasireiškia gan keistai, kaip užslėpta merginų ir vaikinų lytinė branda, o retsykiais net kaip senmergės isterija ir jos paskutinė ambicija - Bažnyčia jau ne kartą tokiu atveju paskelbdavo moterį šventąja. 51 Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą - kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame - nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos - neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui,- sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą -"galios valia" priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį. Jie privalėjo paklausti jo - 52 Žydų "Senajame Testamente", dieviškojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus žmones, daiktus ir kalbas, kad graikų ir indų raštija prieš juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prieš milžiniškus reliktus to, kuo kadaise buvo žmogus, ir su liūdesiu galvojame apie senąją Aziją ir jos išsikišusi pusiasalį, Europą, kuri norėtų reikšti "žmonijos pažangą" Azijos atžvilgiu. Žinoma, to, kas tėra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi tik tokio gyvulio poreikius (panašiai kaip mūsų dabartiniai inteligentai kartu su krikščionimis, išpažįstančiais "inteligentišką" krikščionybę), šie griuvėsiai nei nustebins, nei nuliūdins - potraukis "Senajam Testamentui" yra "didumo" ir "menkumo" bandymo akmuo,- galbūt todėl, kad "Naujasis Testamentas", malonės knyga, visada bus artimesnė jo širdžiai (jame yra nemažai autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliukų ir menkų sielų tvaiko). Kad "Naujasis Testamentas", visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su "Senuoju Testamentu" į vieną knygą - Bibliją, "knygą pačią savaime",- tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir "dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos sąžinę. 53

Kam šiandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip "Tėvas" iš esmės yra nuneigtas, taip pat ir "Teisėjas", "Atlygintojas". Taip pat ir jo "laisva valia"- jis negirdi, o jei girdėtų, tai nesugebėtų padėti. Blogiausia, kad jis, atrodo, nesugeba kalbėti aiškiai: ar jis neapsiblausė? - Štai kokios europietiško teizmo nuosmukio priežastys - tai išsiaiškinau dalyvaudamas įvairiuose pokalbiuose, klausdamas ir įsiklausydamas; man atrodo, kad nors religinis instinktas nepaprastai stiprėja, tačiau jis su dideliu nepasitikėjimu atmeta būtent teistinį savo patenkinimo būdą. 54 Ką gi tokiu atveju daro iš esmės visa naujoji filosofija"? Nuo Descartes'o - ir tai veikiau priešinantis jam, o ne sekant jo pavyzdžiu - visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato sąvokų kritika, rengia sąmokslą prieš senąją sielos sąvoką, tai reiškia - sąmokslą prieš fundamentalias krikščioniškojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai a_n_t_i_k_r_i_k_š_č_i_o_n_i_š_k_a, nors, tiksliau pasakius, jokiu būdu ne antireliginė. Kadaise iš tikrųjų tikėta "siela" taip, kaip buvo tikima gramatika ir gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad "Aš" yra sąlyga, "mąstau" - predikatas, tai, kas sąlygota; mąstymas yra veikla, kuriai r_e_i_k_i_a mąstyti subjektą kaip priežastį. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama bandyti, ar nepavyktų išsipainioti iš šio tinklo - ar kartais nėra priešingai: "mąstau" yra sąlyga, o "Aš"- sąlygotas dalykas. Vadinasi, "Aš" tėra sintezė, kurią v_y_k_d_o pats mąstymas. K_a_n_t_a_s iš esmės siekė pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicijų, subjekto negalima įrodyti,- objekto taip pat: galbūt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi "sielos", t_a_r_i_a_m_o__ e_g_z_i_s_t_a_v_i_m_o galimybė - mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kartą buvo pasirodžiusi ir tapo galinga jėga. 55 Egzistuoja didelės religinio žiaurumo kopėčios su daugeliu laiptelių, bet trys iš jų, matyt, yra svarbiausi. Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi žmonės - čia reikia paminėti pirmagimių aukas visose priešistorinėse religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auką Mitros urve Kaprio saloje - siaubingiausią iš visų Romos anachronizmų. Vėliau, moralinėje žmonijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi instinktai, kokius tik žmogus turėjo, sava "prigimtis"; š_i šventiška nuotaika spindi žiauriame asketo, entuziastingo "išsigimėlio" žvilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereikėjo pabaigai paaukoti visa, kas guodžia, yra šventa, gydo, visas viltis, visą tikėjimą paslėpta harmonija, būsima laime ir teisingumu? Ar nereikėjo paaukoti patį Dievą ir iš žiaurumo sau garbinti akmenį, kvailybę, sunkulį, likimą, nieką? Už nieką aukoti Dievą - ši paradoksali paskutinio žiaurumo misterija liko išsaugota dabar ateinančiai kartai: mes visi apie ją šį tą žinome.- 56 Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam - ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu - šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę - anapus gėrio ir blogio,- ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti, bet kuris dar ir nori, kad t_a_i_p,__ k_a_i_p__ b_u_v_o__ i_r__ y_r_a, kartotųsi visą amžinybę, kuris godžiai reikalauja /da

capo^28/ ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet iš esmės ir tam, kam to spektaklio reikia,- ir kas padaro jį būtiną: kadangi jam nuolat reikia savęs - ir save jis daro būtiną - - Kaip? Argi tai nebūtų /circulus vitiosus deus^29/? 57 Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: jo pasaulis gilėja, jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo įžvalgumą ir akylumą, buvo vien akstinas pratyboms, žaidimo dalykas, kažkas vaikams ir vaikiškoms galvoms. Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, "Dievo ir "nuodėmės" sąvokos, pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai - ir galbūt tam "seniui" vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų - vis dar vaikui, amžinam vaikui! 58 Ar pavyko kam nors pastebėti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir mėgstamiausiam mikroskopiniam savityros darbui, "malda" vadinamai saldžiai užmarščiai, kurioje esant nuolat laukiama "Dievo atėjimo") reikia išorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; aš turiu galvoje neveiklumą, ramia sąžine paveldėtą iš tėvų ir iš protėvių, kylantį iš kraujo; neveiklumą, susijusį su aristokratiniu įsitikinimu, kad darbas yra g_ė_d_i_n_g_a_s - nuo jo prastėja ir siela, ir kūnas. Ir kad tas dabartinis, triukšmingas, branginantis laiką kvailai besididžiuojantis savimi darbštumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo "netikėjimą". Tarp tų, kurie, pavyzdžiui, dabartinėje Vokietijoje gyvena anapus religijos, aš sutinku įvairiausios kilmės ir sukirpimo žmonių, bet daugiausia tokių, kurių darbštumas silpnino iš kartos į kartą religinius instinktus; jie apskritai nežino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje faktą. Šie šaunūs žmonės yra labai užsiėmę arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint "Tėvynės", laikraščių ir "šeimyninių pareigų": atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaišku, ar čia naujas verslas, ar nauji malonumai - juk neįtikėtina, sako jie sau, kad į bažnyčią būtų vaikštoma tik gadinti geros savo nuotaikos. Jie nėra religinių apeigų priešai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdžiui, valstybė, reikalauja, kad jie dalyvautų tokiose apeigose, jie daro, ko iš jų reikalaujama, taip, kaip daug ką jie daro - su kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir anapus viso šito, kad manytų, jog tokiuose dalykuose reikia ieškoti kokių nors u_ž ir p_r_i_e_š. Tiems abejingiesiems šiandien priklauso dauguma viduriniųjų sluoksnių vokiečių protestantų, ypač dideliuose, darbščiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbščių mokslininkų ir visas universitetų personalas (išskyrus teologus, kurių egzistavimas šiose įstaigose kelia psichologams vis daugiau ir vis subtilesnių mįslių). Pamaldūs ar bent jau bažnyčią lankantys žmonės retai suvokia, k_i_e_k__ d_a_u_g geros valios, galima sakyti, sąmoningos valios reikia šiandien, kad vokiečių mokslininkas rimtai imtų tyrinėti religijos problemą; visas jo amatas (ir, kaip minėjome, amatininko darbštumas, kuriam jį įpareigoja dabartinė sąmonė) skatina jo išdidoką, beveik geraširdišką linksmumą religijos atžvilgiu; prie to linksmumo retkarčiais prisideda lengva panieka dvasios "nevalyvumui", kurį jis įžvelgia visur ten, kur kas nors pasisako už Bažnyčią. Tik istorija (o__ n_e asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui surimtėti, pajusti tam tikrą pagarbą religijai ir pradėti jos kiek baimintis. Tačiau net jeigu jo jausmai ir perauga į dėkingumą, vis dėlto jis pats nė per žingsnį nepriartėja prie to, kas dar egzistuoja kaip Bažnyčia arba dievobaimingumas: veikiau atvirkščiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terpėje jis gimė ir išaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais žmonėmis ir religijos dalykais; galbūt kaip tik jo tolerancijos ir žmogiškumo gelmė verčia jį vengti delikataus nemalonumo, neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug

naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį žemesnei rūšiai, kurią jis p_e_r_a_u_g_o, pralenkė, pranoko,- jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis "idėjų", "modernių idėjų" tarnyboje! 59 Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip r_e_i_k_i_a paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo k_l_a_s_t_o_j_i_m_ą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti. /Homines religiosi/ būtų galima priskirti menininkams kaip jų a_u_k_š_č_i_a_u_s_i_ą rangą. Ta didelė įtari neišgydomo pesimizmo baimė tūkstantmečiais vertė dantimis kabintis į religinę būties interpretaciją - baimė to instinkto, kuris nujaučia, kad tiesą būtų galima pažinti p_e_r__ a_n_k_s_t_i, anksčiau, nei žmogus taps pakankamai stiprus, pakankamai kietas, pakankamai menininkas... Dievobaimingumas, "gyvenimas Dievuje" šiuo požiūriu pasirodo esąs subtiliausias ir paskutinis tiesos b_a_i_m_ė_s vaisius, menininko žavėjimasis nuosekliausia iš visų klastočių ir svaigimas nuo jos, noras apgręžti tiesą, įgyti netiesą bet kokia kaina. Galbūt todėl, kad lig šiol nebuvo geresnės priemonės žmogui pasigražinti, kaip dievobaimingumas, - dėl jo žmogus gali tapti tokiu menišku, tokiu paviršutinišku, žaižaruojančiu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo.- 60 Mylėti žmones d_ė_l__ D_i_e_v_o - iš visų žmogaus jausmų iki šiol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias jausmas. Tai, kad meilė žmogui be kokių nors šventų ketinimų yra v_e_i_k_i_a_u kvailystė ir gyvuliškumas, kad šios meilės mastą, subtilumą turi lemti tik kažkoks aukštesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krislą ir ambros dulkelę,- kad ir kas būtų tas žmogus, kuris pirmas tai patyrė ir "išgyveno", kad ir kaip pynėsi jo liežuvis jam bandant išreikšti švelnius jausmus,- šventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks žmogus aukščiausiai pakilo ir gražiausiai pasiklydo! 61 Filosofas, kokį suvokiame m_e_s, laisvi protai, t.y. žmogus, nešantis didžiausią atsakomybės naštą, žmogus, kurio sąžinę slegia visa žmogaus evoliucija,- toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir auklėjimo priemone taip pat, kaip ir esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t.y. visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti įtaka, kurią galima padaryti remiantis religijomis, yra įvairi, daugeriopa ir priklauso nuo jų globai ir apsaugai atiduotų žmonių tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems ir pasirengusiems įsakinėti, įkūnijantiems viešpataujančios rasės protą ir meną, religija tėra papildoma priemonė, padedanti įveikti kliūtis ir įsiviešpatauti: ji yra saitai, siejantys valdovą su valdiniais, ji perduoda į jo rankas jų sąžinę, nenorintį paklusti vidų, išduoda jų sielų paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilmės natūros dėl savo didelio dvasingumo yra linkusios į uždaresnį ir pasyvų gyvenimą ir tenkinasi tik subtiliausia viešpatavimo atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino broliją), tai remiantis religija pasiekiama ramybė, išvengiama š_i_u_r_k_š_t_e_s_n_i_o valdymo rūpesčių ir

sunkumų bei visokiam politikavimui b_ū_d_i_n_g_o purvo. Pavyzdžiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi religine organizacija, jie įgijo valdžią skirti liaudžiai jos karalius, tuo tarpu patys laikėsi nuošaly, kaip žmonės, turintys vykdyti aukštesnius nei karaliaus uždavinius. Kartu religija ir daliai valdinių teikia galimybę pasirengti būsimam valdymui ir įsakinėjimui ir moko, kaip tai padaryti,- toms lėtai kylančioms klasėms ir luomams, kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkybėmis didėja valios galia ir džiaugsmas, susitvardymo valia,- religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedančius link aukštesnio dvasingumo, išmėginti didžiojo savęs įveikimo, tylėjimo ir vienatvės jausmus... Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai paprastiems žmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl t_u_r_i__ t_e_i_s_ę egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę, sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, džiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina ir pagražina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką jų sielų skurdą. Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandų kamuojamiems žmonėms meta saulės blyksnius ir leidžia jiems lengviau pakęsti save; ji veikia taip, kaip epikūriečių filosofija veikia aukštesnio rango kenčiančiuosius: gaivina, lavina, tarsi p_a_n_a_u_d_o_j_a kančią, pagaliau ją netgi pašventina ir pateisina. Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra meistriškas sugebėjimas netgi patį žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus,- bet būtent to rūstumo ir reikia! 62 Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, n_ė_r_a filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_a_i, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus - tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, n_u_s_i_s_e_k_s; atsitiktinumas, absurdo dėsnis, veikiantis žmonijos ūkyje, siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia aukštesniuosius žmones, kurių egzistavimui būtinos subtilios, komplikuotos ir sunkiai apibrėžiamos sąlygos. Koks yra abiejų minėtų didžiųjų religijų požiūris į nevykusių individų p_e_r_t_e_k_l_i_ų? Jos siekia remti, palaikyti gyvybę visų, ką tik galima palaikyti, jos netgi iš esmės stoja į jų pusę kaip k_e_n_č_i_a_n_č_i_ų_j_ų religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenčia nuo gyvenimo kaip nuo kokios ligos, ir norėtų pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas būtų laikomas klaidingu ir būtų neįmanomas. Kad ir kaip gerai vertintume tą tausojantį, palaikantį rūpestį, globusį greta visų kitų taip pat ir aukščiausią, iki šiol beveik visada labiausiai kenčiantį žmonių tipą, vis tiek, suvedus visas sąskaitas, ligšiolinės n_e_p_r_i_k_l_a_u_s_o_m_o_s religijos turi būti laikomos svarbiausiomis priežastimis, kurios "žmogaus" tipą laikė žemutinėje pakopoje,- jos išlaikė pernelyg daug to, k_a_s__ t_u_r_ė_j_o__ p_r_a_ž_ū_t_i. Reikia būti dėkingam joms už neįkainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek dėkingumo, kad nepasijaustų vargšas, matydamas visa tai, ką, pavyzdžiui, krikščionybės "dvasios žmonės" iki šiol padarė Europos labui! Ir vis tiek, jei kenčiantiems jos teikdavo paguodą, prispaustiems ir nusivylusiems įkvėpdavo drąsos, nesavarankiškiems duodavo atramą ir paramą, o draskomus vidinių prieštaravimų ir sulaukėjusius išviliodavo iš visuomenės į vienuolynus ir sielos kalėjimus, ką dar jos turėjo padaryti, kad su ramia sąžine taip nuodugniai pasidarbuotų siekiant išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius, t.y. iš esmės p_a_b_l_o_g_i_n_t_i__ e_u_r_o_p_i_e_t_i_š_k_ą_j_ą__

r_a_s_ę? Pastatyti a_n_t__ g_a_l_v_o_s visus vertinimus - š_t_a_i__ k_ą jos turėjo padaryti! Taigi palaužti stipriausius, pakirsti didžiąsias viltis, įtarti laimę, randamą grožyje; viską, kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam "žmogaus" tipui, transformuoti į netikrumą, sąžinės graužatį, savęs naikinimą; visą meilę žemiškiems dalykams ir viešpatavimui žemėje paversti neapykanta žemei ir tam, kas žemiška,- t_o_k_į uždavinį sau kėlė ir turėjo kelti Bažnyčia, kol, jos vertinimu, "atsisakymas nuo pasaulio", "atsisakymas nuo jausmų" ir "aukštesnysis žmogus" nesusilydė į vieną jausmą. Tarus, kad būtų įmanoma ironiškomis ir nešališkomis kokio nors epikūrietiško dievo akimis apžvelgti keistai skausmingą ir tokią pat šiurkščią, kaip ir subtilią Europos krikščionybės komediją, manau, būtų galima stebėtis ir juoktis be galo: ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras - padaryti iš žmogaus s_u_b_l_i_m_u_o_t_ą__ a_p_s_i_g_i_m_ė_l_į. Bet jeigu kas nors, turintis priešingų, ne epikūrietiškų polinkių, prieitų su dievišku kūju rankose prie šio beveik savavališkai išsigimusio ir sunykusio žmogaus,- toks yra Europos krikščionis (pavyzdžiui, Pascalis),- ar nesušuktų jis su įtūžiu, užuojauta ir pasibaisėjimu: "O bukagalviai, jūs pretenzingi apgailėtini bukagalviai, ką jūs pridarėte! Ar tai buvo darbas jūsų rankoms! Kaip jūs sugadinote ir sudarkėte mano gražiausią akmenį! Kaip j_ū_s drįsote!" Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti ž_m_o_g_ų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai, kad su iškilia savitvarda l_e_i_s_t_ų veikti pirminiam gamtos dėsniui, pagal kurį gimsta ir miršta tūkstančiai būtybių; žmonės, nepakankamai aristokratiški, kad įžvelgtų labai skirtingus žmonių rangus ir juos skiriančią bedugnę,- t_o_k_i_e žmonės su savo "lygybe prieš Dievą" iki šiol sprendė Europos likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę - dabartinį europietį... Ketvirtas skyrius AFORIZMAI IR INTERMEDIJOS 63 Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus - net ir patį save. 64 "Pažinimas dėl pažinimo" - tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė,- per jas gali ir visiškai joje susipainioti. 65 Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos. 65 a Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis n_e_g_a_l_i padaryti nuodėmės! 66

Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti - reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas. 67 Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui. 68 "Aš tai padariau",- sako mano atmintis. "Aš negalėjau to padaryti",- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. 69 Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailėdama. 70 Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis. 71 Išminčius - kaip astronomas.- Kol suvoki žvaigždes kaip kažką "virš savęs", tu dar nežvelgi pažįstančiojo žvilgsniu. 72 Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų. 73 Pasiekęs savo idealą, kartu jį ir pranoksti. 73 a Kai kurie povai slepia savo uodegą - ir vadina tai išdidumu. 74 Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo. 75 Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes. 76 Karingas žmogus taikos metu puola pats save. 77

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti,- gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų. 78 Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją. 79 Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių. 80 Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti.- Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: "Pažink save!" Gal - "nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!" - O Sokratas? - O "mokslo žmogus"?- 81 Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio? 82 "Užjausti visus" - būtų kietaširdiškumas ir tironija t_a_v_o atžvilgiu, mano pone kaimyne!- 83 I_n_s_t_i_n_k_t_a_s. - Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs.- Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje. 84 Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti. 85 Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą. 86 Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka - panieka "moteriai". 87 S_u_v_a_r_ž_y_t_a__ š_i_r_d_i_s,__ l_a_i_s_v_a_s__ p_r_o_t_a_s.- Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui,- tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo...

88 Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti. 89 Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus. 90 Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, - nuo neapykantos ir meilės,- ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių. 91 Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu. 92 Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? - 93 Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems. 94 Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant. 95 Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo. 96 Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja - veikiau laimindamas negu mylėdamas. 97 Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių. 98 Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos. 99

Nusivylęs sako: "Aš klausiausi aido ir girdėjau tik pagyras." - 100 Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų. 101 Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį. 102 Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. "Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar-ar-" 103 Laimės pavojus. - "Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas - kas trokšta būti mano likimu?" 104 Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus - sudeginti. 105 Laisvaminčiui, "pažinimo šventuoliui" - /pia fraus/ dar labiau atgrasi (atgrasi jo "šventuoliškumui") negu /impia fraus^30/. Iš čia - didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas "laisvaminčių" tipui,- kaip j_o nelaisvė. 106 Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi. 107 Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdėtum net geriausių kontrargumentų,- stipraus charakterio požymis. Taigi - atsitiktinė kvailumo valia. 108 Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas... 109 Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia. 110

Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui. 111 Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas. 112 Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs - jis nuo jų ginasi. 113 "Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį-" 114 Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tų lūkesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas. 115 Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. 116 Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu. 117 Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia. 118 Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis. 119 Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti - "pasiteisinti". 120 Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą - jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti. 121

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai - ir kad neišmoko geriau. 122 Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas - visiška priešybė proto tuštybei. 123 Ir konkubinatas demoralizuotas - jį demoralizavo santuokinis gyvenimas. 124 Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija. 125 Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme. 126 Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didžių vyrų,- Taip, ir po to apeiti juos. 127 Mokslas pažeidžia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima pažvelgti joms po oda,- dar blogiau! po rūbais ir papuošalais. 128 Kuo abstraktesnė tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus. 129 Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo - būtent velnias, seniausias pažinimo draugas. 130 Kas y_r_a žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas,- kai jis nustoja rodyti, ką g_a_l_i. Talentas - irgi apdaras, apdaras - tai ir slėptuvė. 131 Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu - todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris s_a_v_o__

p_r_i_g_i_m_t_i_m_i yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga. 132 Dažniausiai žmonės baudžiami už savo dorybes. 133 Kas nežino, kaip rasti kelią į__ s_a_v_o idealą, tas, gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo. 134 Tik iš pojūčių kyla visas įtikimumas, visa sąžinės ramybė, visas tiesos akivaizdumas. 135 Fariziejiškumas nėra gero žmogaus išsigimimas: nemažas jo kiekis būtinas žmogaus gerovei. 136 Vienas ieško pribuvėjos savo mintims, kitas - žmogaus, kuriam galėtų padėti: taip prasideda geras pokalbis. 137 Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinybė, o vidutinis menininkas gan dažnai - puikus žmogus. 138 Ir budėdami mes elgiamės kaip sapnuodami: iš pradžių prasimanome žmogų, su kuriuo bendraujame,- ir tuoj apie tai pamirštame. 139 Keršydama ir mylėdama moteris esti barbariškesnė už vyrą. 140 P_a_t_a_r_i_m_a_s__ m_į_s_l_ė_s__ p_a_v_i_d_a_l_u. - "Jei saitai netrūksta, ar dantų tau trūksta?" 141 Pilvas - štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu. 142

Droviausi žodžiai, kuriuos teko girdėti: /"Dans le veritable amour c'est l'ame, qui enveloppe le corps."^31/ 143 Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės atmainų genezės klausimu. 144 Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra "nevaisingas gyvulys". 145 Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų a_n_t_r_o_j_o vaidmens instinkto. 146 Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave. 147 Iš senų florentietiškų novelių, be to,- iš gyvenimo: /buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. 86.^32/ 148 Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone - kas gali prilygti moteriai šiame mene?- 149 Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu,- senesnio idealo atavizmas. 150 Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį - satyra; o apsukui Dievą - na? galbūt "pasauliu"? - 151 Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą,- ar ne, mano draugai? 152 "Kur pažinimo medis, ten visada rojus": taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvatės.

153 Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio. 154 Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija - tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija. 155 Tragizmo suvokimas silpnėja ir stiprėja kartu su jausmais. 156 Individų beprotybė - retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė - taisyklė. 157 Mintis apie savižudybę - didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis. 158 Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė. 159 Už gerą ir blogą r_e_i_k_i_a atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga? 160 Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais. 161 Poetai begėdiškai elgiasi su savo išgyvenimais - jie juos išnaudoja. 162 "Mūsų artimas - tai ne mūsų kaimynas, o jo kaimynas" - taip mano kiekviena tauta. 163 Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, - tai, kas jame reta ar išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. 164

Jėzus pasakė žydams: "Įstatymas buvo vergams,- o jūs mylėkite Dievą, kaip myliu jį aš, jo sūnus. Kas mums, Dievo sūnums, moralė!"- 165 K_i_e_k_v_i_e_n_a_i__ p_a_r_t_i_j_a_i.- Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys,- priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu. 166 Žmonės lengvai meluoja lūpomis, bet jų grimasa išduoda tiesą. 167 Rūstiems žmonėms švelnumas yra kažkas gėdinga - ir kažkas brangu. 168 Krikščionybė davė Erotui išgerti nuodų - tiesa, jis nuo jų nemirė, bet išsigimė į nedorybę. 169 Daug apie save kalbėti - tai vienas iš galimų būdų pasislėpti. 170 Gyrimas įkyresnis negu peikimas. 171 Pažinimo žmogaus užuojauta kelia beveik tokį patį juoką kaip švelnios kiklopų rankos. 172 Iš artimo meilės kartais apkabini pirmą sutiktąjį (juk negali apkabinti visų), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti pirmam sutiktajam... 173 Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save. 174 Ir jūs, utilitaristai, mėgstate viską /utile^33/ tik kaip savo polinkių v_e_ž_i_m_ą, ir jums iš tikrųjų yra nepakenčiamas jo ratų bildesys? 175 Galų gale mes mylime savo geismą, o ne jo objektą.

176 Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada kai ji kertasi su mūsų tuštybe. 177 Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas. 178 Mes netikime protingų žmonių kvailystėmis - koks žmogaus teisių pažeidimas! 179 Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką "pasitaisėme". 180 Pasitaiko nekaltas melas - tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis. 181 Nežmoniška laiminti ten, kur kažkas keikiamas. 182 Viršesnio žmogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo pačiu. 183 Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu. 184 Gėrio siautėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip blogis. 185 "Jis man nepatinka."- "Kodėl?" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė? Penktas skyrius MORALĖS NATŪRALIOS ISTORIJOS LINK

186 Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis "moralės mokslas" dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai "moralės mokslas" patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia g_e_r_ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, k_o čia dar ilgai reikės, k_a_s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąjį darbą siekiant sukurti mokslą apie m_o_r_a_l_ė_s__ t_i_p_u_s. Žinoma, lig šiol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo plėtoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie siekė p_a_g_r_į_s_t_i moralę - ir kiekvienas filosofas lig šiol tikėjo pagrindęs moralę; o pati moralė buvo laikoma "duota". Koks tolimas ir svetimas jų nepaslankiam išdidumui buvo tas iš pažiūros neišvaizdus, pelėsiais ir dulkėmis apneštas aprašymo uždavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojūčiai ir rankos susidorotų su šiuo uždaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdžiui, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant d_a_u_g_e_l_į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle t_r_ū_k_o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai vadino "moralės pagrindimu" ir ko iš savęs reikalavo, iš tikrųjų buvo tik tvirto t_i_k_ė_j_i_m_o viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės r_a_i_š_k_o_s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g_a_l_i__ b_ū_t_i traktuojama kaip problema, - šiaip ar taip, tai buvo kažkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdžiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uždavinį, ir padarykime išvadas, ar moksliškas yra "mokslas", kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: "Principas,- sako jis ("Pagrindinės moralės problemos", p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t_i_e_s_ą__ s_a_k_a_n_t, visi etikai: /neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva^34/ - štai, t_i_e_s_ą__ s_a_k_a_n_t, teiginys, kurį stengiasi pagrįsti visi moralistai, <...> štai, t_i_e_s_ą__ s_a_k_a_n_t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tūkstantmečius."- Pateiktą teiginį pagrįsti gali būti sunku - kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko į padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esmė yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t_i_e_s_ą__ s_a_k_a_n_t,- grojo fleita... Kasdien po valgio - apie tai užsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasaulį, kuris sustoja kaip įbestas moralės akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas /laede-neminem/ moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai - pesimistas? 187 Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip "mumyse slypi kategorinis imperatyvas", visada dar galima paklausti: ką sako toks teiginys apie jį skelbiantį žmogų? Egzistuoja moralės, kurių tikslas - pateisinti jų kūrėją prieš kitus; vienos moralės turi jį nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save nukryžiuoti ir nužeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis - slėptis, dar kitos leidžia apimtam palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kažką užmiršti, ana - verčia kitus užmiršti save arba ką

nors savyje; vienas moralistas norėtų ant žmonijos kailio išbandyti savo jėgą ir kūrybinius įnorius; koks nors kitas, galbūt ir Kantas, savo morale leidžia suprasti: "manyje gerbtina tai, kad aš galiu paklusti,- ir jūs t_u_r_i_t_e būti tokie patys kaip aš! " - žodžiu, moralės irgi tėra a_f_e_k_t_ų__ g_e_s_t_i_k_u_l_i_a_c_i_j_a. 188 Kiekviena moralė, priešingai /laisser aller^35/, tam tikra prasme yra tironija "gamtos", taip pat "proto" atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji - tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva - metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! - taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- "dėl kvailystės", kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- "dėl nuolankumo savivalės įstatymams", kaip sako anarchistai, laikantys save todėl "laisvais", net "laisvaminčiais". Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, žaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštų,- mąstyme, valdyme, kalbėjime ir įtikinėjime, menuose ir dorovės sferoje,- visa tai atsirado ir vystėsi tik dėl tokių "savivalės įstatymų tironijos"; ir, rimtai kalbant, labai tikėtina, kad būtent tai ir yra "gamta" ir "gamtiška", o ne /laisser aller/! Kiekvienas menininkas žino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo "natūraliausia" būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip griežtai ir tiksliai būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų griežtumo ir tikslumo negali būti išreikštos sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėžtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas "danguje ir žemėje" yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k_l_u_s_n_u_m_a_s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta gyventi žemėje,- pavyzdžiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti mąstytoją paklusti Bažnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vėl atrasti ir pateisinti krikščionišką Dievą,- pasirodė, kad visa ta prievarta, savivalė, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemonė, su kuria europietiškai dvasiai buvo įskiepyta jos jėga, nežabotas smalsumas ir subtilus judrumas; žinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turėjo visiškai prapulti, uždusti ir pražūti daug jėgos ir proto (nes čia, kaip ir visur; "gamta" rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a_b_e_j_i_n_g_o_j_e didybėje, kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien, priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas mąstytojas, norintis "ką nors įrodyti",- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t_u_r_ė_j_o__ b_ū_t_i griežčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien, pateikiant nekaltą krikščionišką moralinį artimiausių asmeniškai patirtų įvykių aiškinimą: viskas vyko "Dievo šlovei" arba "sielos išganymui" - ši tironija, ši savivalė, ši griežta ir didžiulė kvailystė i_š_u_g_d_ė dvasią; matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra būtina dvasios lavinimo ir dvasinės drausmės priemonė. Pažvelkite šiuo aspektu į bet kokią moralę ir jūs pamatysite, kad jos "prigimtis" kaip tik ir slypi mokyme neapkęsti /laisser aller/ bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti mums ribotų horizontų, artimiausių uždavinių poreikį; ji moko p_e_r_s_p_e_k_t_y_v_o_s__ s_u_s_i_a_u_r_i_n_i_m_o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo sąlygos. "Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p_r_i_e_š_i_n_g_u__ a_t_v_e_j_u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas",- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -

"priešingu atveju"), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei "žmogaus" rūšiai, ž_m_o_g_u_i. 189 Darbščioms rasėms labai sunku ištverti dykinėjimą: a_n_g_l_i_š_k_a_s_i_s instinktas meistriškai pavertė sekmadienį tokiu šventišku ir tokiu nuobodžiu, kad anglas, pats to nepastebėdamas, ima ilgėtis paprastų darbo dienų; tai kažkas panašu į gudriai sugalvotą, sumaniai įterptą p_a_s_n_i_n_k_ą, labai dažnai pasitaikantį ir antikos pasaulyje (nors pietiečių tautose, kaip ir būtų galima tikėtis, nesusijusį su darbu). Turi būti visokių rūšių pasninkų; ir apskritai, kur vyrauja stiprūs potraukiai ir įpročiai, ten įstatymų leidėjai turi pasirūpinti nustatyti tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandinėmis ir jiems vėl tenka mokytis badauti. Iš aukščiau pažiūrėjus, ištisos kartos ir amžiai, apsėsti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisvės ir pasninko periodai, kurių metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusižeminimo, bet taip pat ir a_p_s_i_v_a_l_o bei a_š_t_r_ė_j_a; taip interpretuojamos gali būti net kai kurios filosofinės sektos (pavyzdžiui, Stoja helenistinėje kultūroje su jos afrodizinių aromatų ir geidulių persmelktu oru).- Tai kartu yra ir nuoroda, leidžianti perprasti paradoksą: kodėl tik krikščioniškuoju Europos periodu ir tik patirdamas krikščioniškų vertinimų spaudimą lytinis instinktas sublimavosi į meilę /(amour-passion)/. 190 Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras." Toks samprotavimo būdas būdingas p_r_a_s_t_u_o_m_e_n_e_i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad "k_v_a_i_l_a elgtis blogai"; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu". Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle - suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės - dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne "priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė" (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero "Iliados: eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas). 191 Sena teologinė "tikėjimo" ir "žinojimo"- arba, aiškiau, instinkto ir proto - problema, t.y. klausimas, ar vertinant daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia "kodėl?", ieško pagrindų, taigi ir tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralinė problema, kuri pirmą kartą pasirodė Sokrato pavidalu ir dar gerokai iki krikščionybės sukiršino protus. Pats Sokratas dėl savo talento - puikaus dialektiko talento - iš pradžių stojo proto pusėje ir, tiesą sakant, ką gi jis darė visą savo gyvenimą, jei ne šaipėsi iš savo kilnių atėniečių nerangaus negabumo - jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto žmonės ir niekada negalėjo deramai paaiškinti savo poelgių priežasčių. Tačiau vėliau, tyliai ir slapčia, šaipėsi jis ir iš savęs: ištardęs save savo jautrios sąžinės akivaizdoje, jis aptiko tą patį nesugebėjimą ir išvydo tuos pačius sunkumus. Kam gi,- tarė jis sau,- atsiriboti dėl

to nuo instinktų! Reikia duoti teises ir jiems, i_r protui,- reikia sekti instinktais, o protą įtikinti, kad remtų juos svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko pašaipūno n_e_t_i_k_r_u_m_a_s; jis įtikino savo sąžinę tenkintis savotiška saviapgaule: iš esmės jis įžvelgė moralės sprendinių iracionalumą.- Platonas, tokiuose dalykuose nekaltesnis, neturintis plebėjiško šelmiškumo, panaudojo visas jėgas - didžiausias jėgas, kurias lig šiol buvo kada nors panaudojęs filosofas! - norėdamas įrodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo, gėrio, Dievo; ir nuo Platono laikų visi teologai ir filosofai eina tuo pačiu keliu,- t.y. moralės dalykuose lig šiol laimėdavo instinktai arba, kaip vadina krikščionys, "tikėjimas", arba, kaip aš sakau, "banda". Tiesa, reikėtų padaryti išimtį Descartes'ui, racionalizmo tėvui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laikė protą,- bet protas yra tik įrankis, o Descartes'as buvo paviršutiniškas. 192 Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siūlą, leidžiantį suprasti seniausius ir bendriausius visokio "žinojimo ir pažinimo" plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradžių pirmalaikės hipotezės, prasimanymai, gera kvaila "tikėjimo" valia, abejonių ir kantrybės stoka - tik gan vėlai ir tai nevisiškai mūsų juslės išmoksta būti tiksliais, patikimais ir atsargiais pažinimo organais. Mūsų akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus kokio nors įspūdžio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau jėgos, daugiau "moralumo". Klausytis ko nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetimą muziką mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos kalbos, mes nesąmoningai bandome jungti girdėtus garsus į žodžius, kurie mums yra artimesni ir labiau įprasti: antai kadaise vokietis išgirstą žodį /arcubalista/ perkūrė į žodį /Armbrust/ (arbaletas). Į viską, kas nauja, mūsų juslės žiūri priešiškai, nenoromis; ir apskritai netgi "paprasčiausiais" juslinio suvokimo atvejais v_y_r_a_u_j_a tokie afektai, kaip baimė, meilė, neapykanta, taip pat ir pasyvūs tingumo afektai.- Panašiai kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surašytų atskirų žodžių (juolab skiemenų), o mieliau iš dvidešimties žodžių atsitiktinai pasirenka maždaug penkis ir iš jų "atspėja" apytikrį turinį,- taip ir mes, žvelgdami į medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti fantaziją ir susikurti kažką panašaus į matomą medį. Netgi patirdami ką nors neįprasta, mes elgiamės taip pat: išsigalvojame didesnę dalį pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti žiūrėti į kokį nors įvykį n_e "išradėjo" akimis. Visa tai reiškia štai ką: iš esmės nuo amžių mes p_r_a_t_ę__ p_r_i_e__ m_e_l_o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainiškiau, žodžiu, maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Dažnai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo minties, kurią išsako mano pašnekovas arba kurią aš manau inspiravęs, matau jo veidą taip aiškiai ir ryškiai, kad tas ryškumo laipsnis daug kartų viršija mano regos skiriamąją g_a_l_i_ą,- vadinasi, preciziškas raumenų žaismas ir akių išraiška t_u_r_i__ b_ū_t_i mano prigalvoti. Tikriausiai pašnekovo veido išraiška buvo kitokia arba jos apskritai nebuvo. 193 /Quidquid luce fuit, tenebris agit^37/, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro mūsų sielos vidinio pasaulio dalį, kaip ir tai, ką pergyvename "iš tikrųjų": tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdienį, šviesiausiomis mūsų budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti "aukštyn" be jokios įtampos ir prievartos ir leistis "žemyn" nejaučiant globos ir pažeminimo - be s_v_o_r_i_o! - argi žmogus,

turintis tokią sapnų patirtį ir tokius sapnų įpročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį "laimė" savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės - k_i_t_a_i_p? "Polėkis", apie kurį rašo poetai, turėtų atrodyti jam, palyginti su "skraidymu", pernelyg žemiškas, raumeningas, prievartinis, pernelyg "sunkus". 194 Žmonės skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi jų trokštamų gėrybių sąrašai, t.y. tuo, kad geidžiamomis jie laiko skirtingas gėrybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios mažiau, kokia yra visuotinai pripažintų gėrybių hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, ką jie laiko tikru vienos ar kitos gėrybės t_u_r_ė_j_i_m_u ir v_a_l_d_y_m_u. Antai kalbant apie moterį, jau teisė naudotis jos kūnu ir tenkinti lytinius potraukius kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas turėjimo ir valdymo požymis; kitam, nepatiklesniam ir turinčiam didesnį valdymo troškulį, toks turėjimas tėra "klaustukas"; jis jaučia jo iliuziškumą ir siekia subtilesnių išbandymų, visų pirma norėdamas sužinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar dėl jo pasirengusi atsisakyti visko, ką turi ar mielai turėtų,- tik t_a_i jam ir reiškia "valdyti". Trečiojo nepatiklumas ir turėjimo troškulys nesibaigia netgi čia; jis klausia savęs, ar moteris, aukojanti viską, nedaro kartais to ne dėl jo, o dėl jo fantomo: jis nori būti pamiltas tik po to, kai iš pradžių yra iki pačių slapčiausių sielos gelmių pažintas,- jis nori ir ryžtasi būti įmintas.- Tik tada jis jaučia visiškai turįs savo mylimąją, kai ji daugiau dėl jo nebeapsigaudinėja, kai ji myli jį taip pat stipriai už jo šėtoniškumą ir slaptą nepasotinamumą, kaip ir už jo gerumą, kantrumą ir dvasingumą. Vienas norėtų valdyti tautą - ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudrybės, jo požiūriu, tinka šiam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo troškulys yra subtilesnis, sako sau: "negalima apgaudinėti ten, kur nori valdyti",- jį erzina ir neramina mintis, kad tautos širdį valdo jo kaukė: "vadinasi, aš turiu l_e_i_s_t_i pažinti save ir pirmiausia pats pažinti save!" Tarp paslaugių ir geranorių žmonių mes beveik nuolat susiduriame su šiurkštoku vyliumi, leidžiančiu sąmoningai priderinti prie jų norų tą, kuriam reikia padėti: tarsi, pavyzdžiui, jis būtų "vertas" pagalbos, pageidautų būtent j_ų pagalbos ir už visokią pagalbą prisiektų esąs didžiai jiems dėkingas, atsidavęs ir nuolankus;- tai įsikalbėję jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes būtent siekimas turėti nuosavybę ir verčia juos būti visada linkusiais padėti geradariais. Jie pasidaro pavydūs, kai kiti perkerta jų kelią arba aplenkia juos. Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save - jie tai vadina "auklėjimu",- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavybė, joks tėvas neabejoja turįs teisę jį palenkti s_a_v_o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi teisę savo nuožiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas žmogus yra aiški naujos nuosavybės galimybė. Iš čia kyla... 195 Žydai - tauta, "gimusi vergovei", kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, "išrinktoji tauta tarp tautų", kaip sako ir mano jie patys,- žydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas žemėje porai tūkstantmečių įgijo naują pavojingą žavesį: jų pranašai "turtingą", "bedievišką", "blogą", "prievartinį", "juslinį" sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą žodį "pasaulis" pavertė keiksmažodžiu. Šiame vertybių apvertime (su juo susijęs ir polinkis žodį "skurdžius" vartoti kaip žodžių "šventasis" ir "draugas" sinonimą) slypi žydų tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje. 196

Greta Saulės g_a_l_b_ū_t egzistuoja daugybė tamsių kūnų, kurių mes niekad nepamatysime. Tarp mūsų kalbant, tai alegorija; ir moralės psichologas žvaigždžių rašmenis skaito tik kaip alegoriją ir simbolių kalbą, padedančią daug ką nutylėti. 197 Mes nesuprantame plėšrūno žvėries ir plėšrūno žmogaus (pavyzdžiui, Cesare's Borgia'os), mes nesuprantame "gamtos", kol šiose sveikiausiose tropinėse pabaisose ir augaluose ieškome kažkokio "liguistumo" ar net įgimto "pragaro",- tai iki šiol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenčia neliesto, pirmykščio miško ir tropikų? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti "tropinį žmogų", įžvelgdami jame ligą ir išsigimimą arba savo paties pragarą ir savęs kankinimą? Bet kodėl ir kokiu tikslu? "Nuosaikaus klimato juostų" naudai? Nuosaikaus žmogaus naudai? Moralaus žmogaus? Vidutinio? - Tai - skyriui "Moralė kaip baimė". 198 Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo "laimės",- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsižvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio p_a_v_o_j_a_u_s dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai mažos ir didelės gudrybės bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos - kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti negalima; visos jos skelbia besąlygiškus sprendinius ir laiko save besąlygiškomis, visos jos neturi nė krislelio druskos,- jos tampa pakenčiamos, o kai kada ir viliojančios tik tada, kai dėl prieskonių gausos pradeda skleisti pavojingą kvapą, pirmiausia "ano pasaulio" kvapą. Proto požiūriu, visa tai yra mažai ko verta ir toli gražu dar ne "mokslas", juolab ne "išmintis", o - pakartosiu dar kartą ir dar tris kartus - apdairumas, apdairumas, apdairumas, sumaišytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai būtų stoikų rekomenduojamas abejingumas ir marmurinis šaltumas, taikomas prieš ūmias afektų kvailystes,- ar tai būtų Spinozos "nesijuokti" ir "neverkti", jo taip naiviai siūlomas afektų sunaikinimas, pasitelkiant jų analizę ir vivisekciją; ar tai būtų afektų redukavimas iki nežalingo vidutiniškumo, kai jie gali būti pagrįstai patenkinami,- moralinis aristotelizmas; ar tai netgi būtų moralė kaip mėgavimasis afektais, sąmoningai sudvasintais ir atskiestais meno simboliais, pavyzdžiui, muzika, arba meile Dievui ir meile žmogui "Dievo valia", nes religijoje aistros vėl įgyja pilietines teises, tarus kad...; ar pagaliau tai būtų tas meilus ir šelmiškas atsidavimas afektams, kurio mokė Hafizas ir Goethe, tas ryžtingas vadelių paleidimas, tas dvasiškai kūniškas /licentia morum^38/ seniems išmintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai "jau nepavojinga". Tai - taip pat skyriui "Moralė kaip baimė". 199 Kadangi visą žmogaus egzistavimo laiką egzistavo taip pat ir žmonių bandos (giminių sąjungos, bendruomenės, gentys, tautos, valstybės, bažnyčios) ir visada buvo labai daug paklūstančiųjų, palyginti su nedideliu įsakinėjančiųjų skaičiumi,- taigi jei atsižvelgsime į tai, kad žmonės iki šiol ilgiausiai ir sėkmingiausiai mokėsi ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrįstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi įgimtą poreikį paklusti, panašų į_ į_g_i_m_t_ą__ s_ą_ž_i_n_ę, kuri liepia: "Tu privalai kažką besąlygiškai daryti, o kažko besąlygiškai nedaryti", žodžiu, "tu privalai". Šis poreikis trokšta būti pasotintas, jo forma - pripildyta turinio; dėl savo jėgos, nekantrumo ir įtampos, būdamas ne itin išrankus ir panašus į žvėrišką apetitą, jis čiumpa viską ir vykdo visa tai, ką jam tik liepia kas nors iš įsakančiųjų - tėvai, mokytojai, įstatymai, luomai, prietarai, viešoji nuomonė. Nepaprastą žmogaus vystymosi ribotumą, jo lėtumą, dažną grįžimą atgal ir sukimąsi

vietoje lemia tai, kad bandai būdingas klusnumo instinktas paveldėjimo būdu perduodamas labai sėkmingai,- to negalima pasakyti apie įsakinėjimo meną. Jei įsivaizduosime šį instinktą pasiekusį paskutines nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks įsakinėjančių ir nepriklausomų žmonių arba juos kankins nešvari sąžinė, ir, norėdami įsakinėti, jie iš pradžių turės susikurti iliuziją, kad patys tik paklūsta. Toks šiandien yra tikrasis Europos būvis: aš vadinu jį įsakinėtojų moraline veidmainyste. Jie žino tik vieną apsigynimo nuo savo nešvarios sąžinės būdą: vaizduoti save seniausių ir aukščiausių įsakymų (savo pirmtakų, konstitucijos, teisės, įstatymų ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti iš bandos mąstysenos bandos maksimas, pavyzdžiui, vadinti save "pirmaisiais tautos tarnais" arba "visuotinės gerovės įrankiais". Kita vertus, bandos žmogus Europoje šiandien vaizduojasi esąs vienintelė leista žmonių padermė ir kaip tikrąsias žmogiškąsias dorybes šlovina tas savo savybes, kurios daro jį ramų, sugyvenamą ir reikalingą bandai, taigi šlovina visuomeniškumą, geranoriškumą, atodairą, stropumą, nuosaikumą, kuklumą, atlaidumą, atjautą. Ten gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti protingų bandos žmonių suma: pavyzdžiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia geradarystė, koks išlaisvinimas nuo nepakenčiamos naštos, nepaisant visko, yra bandos žmogui europiečiui kokio nors absoliutaus įsakinėtojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas - Napoleonas: jo darbų istorija - tai iš esmės istorija didžiausios laimės, kurią šis šimtmetis pasiekė vertingiausiomis akimirkomis vertingiausių žmonių asmenyje. 200 Irimo epochos žmogus, beatodairiškai maišantis rases ir todėl su krauju paveldėjęs labai įvairų palikimą, t.y. priešingus ir dažnai ne tik priešingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai palieka vienas kitą ramybėje,- toks vėlyvųjų kultūrų ir perlaužtų žvakių žmogus paprastai nusilpsta: jo stipriausias troškimas - kad galų gale baigtųsi j_a_m_e vykstantis karas; laimė jam, kaip ir dera žmogui, vartojančiam raminamuosius (pavyzdžiui, epikūrietiškus arba krikščioniškus) vaistus ir atitinkamai mąstančiam - tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutinės santarvės laimė, "sabatų sabata", kaip sakė šventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks žmogus.- O jei vidinė nesantaika ir karas tokią natūrą veikia kaip p_a_p_i_l_d_o_m_a_s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir nesutaikomais instinktais paveldėjo ir išpuoselėjo tikrai meistrišką ir subtilų kariavimo su savimi būdą, t.y. sugebėjimą susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prieš mus iškyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai, pergalėms ir suvedžiojimams gimę slaptingi žmonės, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (aš mielai prie jų priskirčiau ir Friedrichą Antrąjį Hohenstaufeną - p_i_r_m_ą_j_į mano skonio europietį), o iš menininkų turbūt Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai į pirmąjį planą išeina silpnesnis tipas, siekiantis ramybės: abu tipai neatskiriami ir atsiranda dėl tų pačių priežasčių. 201 Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar negali atsirasti jokia "artimo meilės moralė". Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus "dorybių" vardus ir galiausiai beveik susilies su "moralės" sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai - jie yra a_n_a_p_u_s__ m_o_r_a_l_ė_s. Pavyzdžiui, geriausiais Romos laikais užuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kažkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, /res

publica/, labui. Galų gale "artimo meilė" visada yra šalutinis, iš dalies konvencionalus ir savavališkai iliuziškas dalykas, palyginti su a_r_t_i_m_o__ b_a_i_m_e. Kai visuomenės santvarka jau visiškai nustatyta ir apsaugota nuo išorinių pavojų, tada ši artimo baimė vėl kuria naujas moralinių vertinimų perspektyvas. Kai kurie stiprūs ir pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotiška drąsa, kerštingumas, klastingumas, plėšrumas, valdžios troškimas, kuriuos dėl jų naudingumo visuomenei iki šiol reikėjo ne tik gerbti - tiesa, vadinant kitais vardais, bet netgi ugdyti ir puoselėti (jie visada buvo naudingi bendruomenei priešų jai keliamo pavojaus akivaizdoje),- žmonių akyse šie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi - dabar, kai nebėra nuvedamojo kanalo,- ir pamažu jie imami smerkti ir šmeižti kaip amoralūs. Dabar moralė ima garbinti priešingus potraukius ir polinkius; bandos instinktas po truputį daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei - didelis ar mažas - slypi kokioje nors nuomonėje, būvyje, afekte, valioje ar gabume,- štai kokia dabar moralinė perspektyva: baimė ir čia yra moralės motina. Aukščiausi ir stipriausi potraukiai, pratrūkę aistromis, iškelia individą daug aukščiau vidutinės ir žemesnės bandos sąmonės ir griauna bendruomenės savigarbos jausmą, jos tikėjimą savimi, laužo jos stuburą - todėl būtent šie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir šmeižiami. Iškili nepriklausoma dvasia, vienatvės troškimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskirą asmenybę iškelia virš bandos ir artimam sukelia baimę, nuo šiol vadinama b_l_o_g_i_u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena; troškimų p_u_s_ė_t_i_n_u_m_a_ įgyja moralinę reikšmę ir šlovę. Galų gale labai taikiomis aplinkybėmis vis mažiau ir mažiau progų ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie būtų griežti ir tvirti; ir dabar visoks griežtumas, netgi teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sąžinę; didus ir rūstus kilnumas ir atsakomybės už savo poelgius prisiėmimas beveik žeidžia ir kelia nepasitikėjimą, "avinėlis", juolab "avis", susilaukia pagarbos. Visuomenės istorijoje būna liguisto suglebimo ir išlepimo momentų, kai ji pati užstoja savo skriaudėją, n_u_s_i_k_a_l_t_ė_l_į, ir daro tai visiškai rimtai, sąžiningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,- neabejotina, kad patys "bausmės" ir "privalėjimo bausti" vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę. "Ar nepakanka padaryti jį n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_ą? Kam dar bausti? Bausmė pati yra baisi!"- šiuo klausimu bandos moralė, bailumo moralė prieina prie savo paskutinės išvados. Jei būtų galima apskritai panaikinti pavojų, baimės pagrindą, tai kartu būtų sunaikinta ir ši moralė: ji būtų daugiau nereikalinga, ji p_a_t_i__ s_a_v_ę_s nebelaikytų reikalinga! - Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tūkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: "Mes norime, kad kada nors n_i_e_k_o nereikėtų b_i_j_o_t_i!" Kelias l_i_n_k__ t_o "kada nors" ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas "pažanga". 202 Pakartokime dar kartą, ką jau sakėme šimtą kartų, nes tokių tiesų - mūsų tiesų - šiandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai žinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagražinimų žmogų priskiria prie gyvulių: ir, aišku, mes būsime kone a_p_k_a_l_t_i_n_t_i tuo, kad, kalbėdami apie žmogų, mąstantį "moderniomis idėjomis", nuolat vartojame pasakymus "banda", "bandos instinktas" ir pan. Bet ką padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes būtent tai ir yra mūsų naujas požiūris. Mes įsitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą įtaką, įsivyravo vienmintiškumas: matyt, Europa ž_i_n_o tai, ko manė nežinąs Sokratas ir ko kadaise žadėjo išmokyti senasis garsusis žaltys,- Europoje šiandien ž_i_n_o_m_a, kas yra gėris ir blogis. Todėl tikrai turi rėžti ausį, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano žinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio žmogaus instinktas - instinktas, prasiveržęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, ėmęs vyrauti ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam žmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra. M_o_r_a_l_ė__ d_a_b_a_r_t_i_n_ė_j_e__ E_u_r_o_p_o_j_e__ y_r_a__ b_a_n_d_o_s__ g_y_v_u_l_i_ų__ m_o_r_a_l_ė. Mūsų požiūriu, tai tik viena žmogiškosios moralės rūšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų

pirma a_u_k_š_t_e_s_n_i_ų moralių. Tačiau nuo tokios "galimybės", nuo tokio "privalo" ši moralė ginasi visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: "aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! "- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės apraiškas: d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas - tai matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta "laisvos visuomenės", iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei a_u_t_o_n_o_m_i_š_k_a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas "ponas" ir "tarnas"- /ni dieu, ni maitre/, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam daugiau nereikia "teisių"). Kartu su kitais jie nepasitiki baudžiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų prievartavimas, neteisingumas b_ū_t_i_n_o visų ankstesnių visuomenių padarinio atžvilgiu); su kitais juos vienija taip pat užuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama (nusileidžiant iki gyvulio ir pakylant iki "Dievo": "pagailos Dievui" siautulys yra demokratinių laikų padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba užjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai ir beveik kaip moterys iš esmės nesugeba likti žiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l_e_i_s_t_i kentėti. Jie visi nevalingai linkę į apniūkimą ir ištežimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v_i_s_u_o_t_i_n_ė_s užuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, žmogaus p_a_s_i_e_k_t_a viršūnė, vienintelė ateities viltis, amžininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i_š_g_a_n_y_t_o_j_a, taigi banda, "savimi". 203 Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m_e_s turime dėti viltis?- Į__ n_a_u_j_u_s__ f_i_l_o_s_o_f_u_s - pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų akstiną priešingiems vertinimams ir "amžinų vertybių" perkainojimui, apvertimui; į naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n_a_u_j_u keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo v_a_l_i_ą, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- "didžiausio skaičiaus" absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m_ū_s_ų akis - ar galiu tai garsiai pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui; spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų p_r_i_e_v_o_l_ę imtis šių uždavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju grūdintųsi sąžinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m_u_m_s rūpestį ir temdo mūsų veidus,- ar žinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys, slenkantys m_ū_s_ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš savo vėžių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas

sugebėjimu įžvelgti bendrą pavojų - "žmogaus" apskritai i_š_s_i_g_i_m_i_m_ą, kas, kaip mes, pažino tą siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol žaidė su žmogaus ateitimi,- žaidė žaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik "Dievo ranka", bet ir "Dievo pirštas"! - kas įspėja lemtį, slypinčią "modernių idėjų" silpnaprotiškame geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu žvilgsniu aprėpia visa tai, ką, sukaupus jėgas ir uždavinius, dar būtų galima p_a_d_a_r_y_t_i__ i_š__ ž_m_o_g_a_u_s, jis žino visomis savo sąžinės žiniomis, kokios didžiulės ir neišnaudotos yra žmogaus galimybės ir kiek daug kartų "žmogaus" tipas jau stovėjo slėpiningų sprendimų ir naujų kelių kryžkelėje; iš skausmingiausių prisiminimų jis dar geriau žino, į kokias menkas kliūtis atsitrenkusios praeity palūždavo, perlūždavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės. V_i_s_u_o_t_i_n_i_s__ ž_m_o_g_a_u_s__ i_š_s_i_g_i_m_i_m_a_s__ į__ tą "ateities žmogų", kurį bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! - toks žmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, "laisvos visuomenės" žmogų), toks žmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių teisių ir siekių gyviu yra g_a_l_i_m_a_s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas žino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti žmonės,- ir galbūt suvokia ir naują u_ž_d_a_v_i_n_į!.. Šeštas skyrius MES, MOKSLININKAI 204 Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu /montrer ses plaies^39/, Balzaco žodžiais tariant,- aš ryžtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir žalingą mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąžinės priekaištų. Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p_a_t_y_r_i_m_u,- o patyrimas, manau, visada reiškia liūdną patyrimą? - kad nereikėtų kalbėti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba p_r_i_e_š mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! - dūsauja gėda ir instinktas, - jis visada d_e_m_a_s_k_u_o_j_a!). Mokslo žmogaus paskelbta nepriklausomybė, jo emancipacija nuo filosofijos yra vienas iš subtilesnių demokratinės santvarkos ir netvarkos padarinių: mokslininkų savęs šlovinimas ir savęs dievinimas šiandien suvešėjęs kaip niekad, jį galima palyginti nebent su pavasario žydėjimu,- tačiau tai dar nereiškia, kad savęs šlovinimo kvapas malonus. "Šalin visus ponus! "- štai ko ir čia trokšta prastuomenės instinktas; ir po to, kai mokslas sėkmingai atsispyrė teologijai, kuriai pernelyg ilgai tarnavo, jis, išpuikęs ir praradęs sveiką nuovoką, siekia įsakinėti filosofijai ir pats vaizduoti "poną"- ką aš sakau! - f_i_l_o_s_o_f_ą. Mano atmintis - mokslo žmogaus atmintis, jums leidus! - pilna naiviai arogantiškų išpuolių - juos esu girdėjęs iš jaunų gamtotyrininkų ir senų gydytojų - prieš filosofiją ir filosofus (ką jau kalbėti apie labiausiai išsilavinusius ir labiausiai pasipūtusius iš visų mokslininkų - filologus ir pedagogus, kurie yra tokie iš pašaukimo). Kartą tai buvo specialistas ir dykinėtojas, kuris instinktyviai bijojo visokių sintetinių uždavinių ir sugebėjimų; kartą tai buvo darbštuolis, užuodęs /otium^40/ ir aristokratiškos prabangos kvapą filosofo dvasios ūkyje ir pasijutęs įžeistas ir pažemintas. Kartą tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje neįžvelgia nieko, išskyrus p_a_n_e_i_g_t_ų sistemų seką ir besaikį švaistymą, niekam "neišeinantį į gera". Kartą pasireiškė užmaskuotos mistikos ir pažinimo ribų nustatymo baimė; kartą - nepagarba kai kuriems filosofams, nejučia perauganti į nepagarbą visai filosofijai. Tačiau dažniausiai jaunų mokslininkų išdidžiai niekinančiame požiūryje į filosofiją aš rasdavau

neigiamą kokio nors filosofo įtaką, filosofo, kurio autoritetą pripažinę, jie perimdavo ir jam būdingą panieką kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas požiūris į filosofiją. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio įtaka dabartinei Vokietijai,- prieš Hegelį nukreiptas jo neprotingas įniršis lėmė, kad visa paskutinė vokiečių karta nutraukė ryšius su vokiečių kultūra, kuri, viską gerai pasvėrus, buvo i_s_t_o_r_i_n_i_o__ j_a_u_s_m_o viršūnė ir apvaizdos subtilumo įsikūnijimas; bet pats Schopenhaueris šiuo atveju pasirodė esąs genialiai skurdus, nejautrus, nevokiškas.) Kalbant apskritai, galbūt visų pirma tai, kas žmogiška, pernelyg žmogiška, žodžiu, pačių naujausių filosofų dvasinis skurdumas labiausiai pakenkė filosofijos prestižui ir atvėrė vartus prastuomenės instinktams. Prisipažinkime, kaip smarkiai mūsų dabartiniam pasauliui stinga heraklitų, platonų, empedoklių ar kitais vardais vadinamų visų tų karališkų, nuostabių minties atsiskyrėlių; prisipažinkime, kad, susidūręs su tokiais dabartiniais filosofijos atstovais, kurie dėl mados tai iškyla, tai vėl užmirštami,- pavyzdžiui, Vokietijoje abu Berlyno liūtai: anarchistas Eugenas Dühringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- šaunus mokslo žmogus iš tikrųjų g_a_l_i jaustis geresnės kilmės ir padermės būtybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje pavojingą nepasitikėjimą ypač gali sukelti vaizdas tų makalynės filosofų, kurie save vadina "tikrovės filosofais" arba "pozityvistais": juk geriausiu atveju šie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai - tai aišku kaip dieną!- juk jie visi yra nugalėti ir mokslo v_ė_l__ p_a_v_e_r_g_t_i žmonės, kurie kadaise reikalavo iš savęs d_a_u_g_i_a_u, neturėdami teisės į tą "daugiau" ir į savo atsakomybę,- ir kurie dabar oriai, slėpdami įniršį ir kerštą, žodžiu ir veiksmu skleidžia n_e_t_i_k_ė_j_i_m_ą filosofijos viešpatavimo uždaviniu ir jos viršumu. Pagaliau argi galėjo būti kitaip! Mokslas šiandien klesti ir jo rami sąžinė visiems krinta į akis, tuo tarpu tai, iki ko pamažu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir užuojautą. Filosofija, redukuota į "pažinimo teoriją", faktiškai tapusi baikščia epochistika^41 ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperžengia net slenksčio ir su skausmu a_t_s_i_s_a_k_o teisės įeiti vidun, - tai filosofija, išleidžianti paskutinį kvapą, galas, agonija, užuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų - v_i_e_š_p_a_t_a_u_t_i! 205 Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir "specializuosis", tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, ž_v_e_l_g_t_i__ i_š__ v_i_r_š_a_u_s__ ž_e_m_y_n. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis n_e_b_e_v_e_d_a paskui save, - nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebūtų sąžinės reikalas. Filosofui tekę sunkumai padidėja dėl to, kad iš savęs jis reikalauja spręsti teigiamai arba neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenimą ir gyvenimo vertę,- kad jam nelengva įtikėti savo teise ar net pareiga padaryti tokį sprendimą; ir tiktai remdamasis daugybe - galbūt labiausiai trikdančių ir naikinančių - išgyvenimų, dažnai delsdamas, abejodamas, nutylėdamas, jis turi ieškoti savo kelio link šios teisės ir šio tikėjimo. Išties minia ilgą laiką neatpažindavo filosofo ir painiodavo jį tai su mokslo žmogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo įkvėptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kūną ir "atsisakiusiu nuo pasaulio". Ir jei net šiandien galima išgirsti ką nors giriant, kad jis gyvena "išmintingai" arba kaip "filosofas", tai reiškia ne ką daugiau kaip "protingai ir nuošalyje". Išmintis: miniai tai atrodo kažkas panašu į pabėgimą, priemonė ir menas išeiti sausam iš vandens; bet tikrasis filosofas - taip atrodo m_u_m_s, mano bičiuliai? - gyvena "nefilosofiškai" ir "neišmintingai", visų pirma n_e_p_r_o_t_i_n_g_a_i, jis

jaučia jam užkrautą naštą ir pareigą patirti daugybę gyvenimo išbandymų ir pagundų: jis nuolat rizikuoja s_a_v_i_m_i, jis žaidžia pavojingą žaidimą... 206 Palyginti su genijum, t.y. būtybe, kuri arba g_a_m_i_n_a, arba g_i_m_d_o, abu šiuos žodžius imant plačiausia prasme,- mokslininkas, vidutinis mokslo žmogus visada panašus į senmergę, nes jis taip pat neturi supratimo apie du vertingiausius žmogaus uždavinius. Išties jie abu, ir mokslininkas, ir senmergė, tarsi skriaudos atlyginimo dėlei laikomi vertais pagarbos - šiais atvejais pagarba pabrėžiama,- bet tas priverstinis pripažinimas yra sumišęs su apmaudu. Įsižiūrėkime geriau: kas gi yra mokslo žmogus? Pirmiausia tai nekilmingos padermės žmogus, turintis nekilmingos, t.y. neviešpataujančios, neautoritatyvios ir nesavarankiškos žmonių padermės dorybių: jis darbštus, moka kantriai stovėti rikiuotėje, jo sugebėjimai ir poreikiai tolygūs ir nuosaikūs, jis instinktyviai jaučia tuos, kurie yra į jį panašūs, ir jaučia, ko jiems reikia, pavyzdžiui, dalelytės nepriklausomybės ir žalios pievos lopinėlio, be kurių neįmanomas ramus darbas; jis pretenduoja į pagarbą ir pripažinimą (kurio pirma ir svarbiausia sąlyga yra tai, kad jį pažįsta, pastebi), tą gero vardo aureolę, tą nuolatinį jo vertės ir naudingumo patvirtinimą, vis iš naujo leidžiantį įveikti vidinį n_e_p_a_s_i_t_i_k_ė_j_i_m_ą - svarbiausią kiekvieno priklausomo žmogaus ir bandos gyvulio bruožą. Kaip ir dera, mokslininkui būdingos nekilmingos padermės ligos ir blogi įpročiai: jis kupinas smulkaus pavydo ir turi lūšies akis fiksuoti ydoms tų natūrų, kurių aukštumos negali pasiekti. Jis patiklus, tačiau tik kaip žmogus, leidžiantis sau eiti, bet ne v_e_r_ž_t_i_s, ir kaip tik didelių siekių žmogaus akivaizdoje jis tampa dar šaltesnis ir uždaresnis,- jo akys tada būna kaip glotnus, atšiaurus ežeras, kurio paviršiuje neraibuliuoja nei susižavėjimas, nei užuojauta. Blogiausia ir pavojingiausia, ką gali padaryti mokslininkas, kyla iš vidutinybės instinkto, būdingo jo padermei: iš to vidutinybės jėzuitizmo, kuris instinktyviai nukreiptas į neįprasto žmogaus sunaikinimą ir siekia sulaužyti arba - dar geriau! - atleisti kiekvieną įtemptą lanką. Atleisti apdairiai, žinoma, atsargia ranka,- a_t_l_e_i_s_t_i su patiklia užuojauta: tai tikrasis jėzuitų menas - jėzuitizmas visada mokėjo rekomenduoti save kaip užuojautos religiją.- 207 Kad ir kokie dėkingi mes turėtume būti o_b_j_e_k_t_y_v_i_a_m protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile /(Ipsissimositat)/! - tačiau galiausiai mes turime išmokti būti atsargūs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo "Aš" atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai ir būdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti "nesuinteresuotą pažinimą". Objektyvus žmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplūsta, kaip pesimistas, i_d_e_a_l_u_s mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tūkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidžia ir sužydi, be abejonės, yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose. Jis tik instrumentas, sakome mes, jis - v_e_i_d_r_o_d_i_s, o ne joks "savitikslis". Objektyvus žmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas gali būti pažinta, neturintis kitų džiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia pažinimas, "atspindėjimas",- jis laukia, kol kas nors ateis, ir tada švelniai plečiasi, kad jo paviršiuje nedingtų netgi vos liečiančių žemę vaiduoklių kojų pėdsakai. Visa, kas jame dar lieka iš "asmenybės", jam atrodo atsitiktinis, dažnai savavališkas, dar dažniau trukdantis dalykas: iš esmės jis tapo svetimų jam figūrų ir įvykių perėja ir atspindžiu. Jis prisimena "save" su dideliu vargu, jo prisiminimai dažnai iškreipti, jis lengvai painioja save su kitais, jis klaidingai suvokia savo poreikius ir tik šiuo atveju yra neįžvalgus ir aplaidus. Galbūt jį slegia negalavimai arba žmonos ir draugo smulkmeniškumas ir namų atmosfera, arba bičiulių ir draugijos stoka,- jis prisiverčia pagalvoti apie tai, kas jį slegia,- bet veltui! Jo mintis nuskrieja šalin, link b_e_n_d_r_e_s_n_i_ų

atvejų, ir rytoj jis taip pat mažai žinos, kaip jam galima padėti, kaip ir vakar. Jis prarado sugebėjimą žiūrėti į save rimtai ir tam reikalingą laiką: jis linksmas ne todėl, kad n_e_t_u_r_i poreikių, o todėl, kad neturi pirštų, kuriais galėtų apčiuopti s_a_v_o poreikius. Įprotis pasitikti kiekvieną daiktą ir kiekvieną gyvenimo įvykį; šiltas, natūralus svetingumas, su kuriuo jis sutinka viską, su kuo susiduria; būdingas jam beatodairiškas geranoriškumas, pavojingas nerūpestingumas sakant "taip" arba "ne": ak, pakankamai daug atvejų, kai jam tenka gailėtis dėl šių dorybių! - ir kaip žmogus apskritai jis pernelyg lengvai tampa šių dorybių /caput mortuum^42/. Jei iš jo bus pareikalauta meilės ir neapykantos,- turiu galvoje meilę ir neapykantą, kaip ją supranta Dievas, moteris ir gyvulys,- jis padarys, ką gali, ir duos, ką gali. Bet nereikia stebėtis, jei to bus nedaug,- jei būtent šiuo atveju jis pasirodys nenuoširdus, trapus, abejotinas ir glebus. Jo meilė įsikalbėta, neapykanta dirbtinė ir veikiau /tour de force^43/, maža tuštybė ir afektacija. Jis būna tik tada nuoširdus, kai gali būti objektyvus; tik savo smagiame totalizme jis dar yra "natūra", yra "natūralus". Jo atspindinti ir nuolat besipoliruojanti siela nemoka nei teigti, nei neigti, jis neįsakinėja, jis ir nenaikina. /"Je ne meprise presque rien"^44/,- sako jis kartu su Leibnizu: šio /presque/ nereikia praleisti pro ausis ir nedera menkinti jo reikšmės! Jis nėra ir žmogaus pavyzdys; jis neina nei prieky kitų, nei paskui kitus, jis apskritai stovi pernelyg toli, kad turėtų motyvą pasirinkti gėrį arba blogį. Taip ilgai painiojant jį su filosofu, su cezarišku kultūros puoselėtoju ir prievartautoju, jam buvo daroma pernelyg didelė garbė ir jame nebuvo to, kas svarbiausia,- jis įrankis, vergo atmaina, nors, žinoma, ir aukščiausia atmaina, bet pats savaime - niekas,- /presque rien!/ Objektyvus žmogus yra įrankis, brangus, lengvai gendantis ir blankstantis matavimo prietaisas, menininko darbo veidrodis, kurį reikia saugoti ir branginti; bet jis nėra tikslas, nėra išėjimas ir įėjimas, jis nepapildo kitų žmonių, jis ne žmogus, kuriame pateisinama likusi būtis, jis ne išvada, juolab ne pradžia, pradėjimas ir pirmoji priežastis; jis nėra tvirtas, galingas, savarankiškas, norintis viešpatauti: veikiau tai gležna, išpūsta, plona, judri liejimo forma, kuri turi laukti kokio nors turinio ir apimties, kad pagal juos "įgytą pavidalą",- dažniausiai tai žmogus be turinio ir apimties, "beasmenis" žmogus. Taigi neįdomus ir moterims, /in parenthesi^45/. 208 Jei šiandien koks nors filosofas leidžia suprasti, kad jis ne skeptikas - tikiuosi, tai aišku iš ką tik pateikto objektyvaus proto aprašymo? - tai jis nieko nepradžiugina; žmonės žiūri į jį su šiokia tokia baime, jie norėtų taip daug ko paklausti, paklausti... ir bailoki slapūnai, kurių šiandien daugybė, nuo šiol jį laiko pavojingu. Jiems atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, iš toli girdėti kažkoks piktas, grėsmingas triukšmas, tarsi kažkur būtų bandoma nauja sprogstamoji medžiaga, kažkoks dvasinis dinamitas, galbūt naujai atrastas rusiškas nihilinas, pesimizmas /bonae voluntatis^46/, kuris ne tik sako "Ne", nori "Ne", bet - baisu ir pagalvoti! - d_a_r_o "Ne". Šiandien pripažįstama, kad prieš šią "geros valios" rūšį - gyvenimo tikro, realaus neigimo valią - nėra geresnės migdomosios ir raminamosios priemonės, kaip skepsis, švelnus, malonus, užliūliuojantis aguonų skepsis; netgi Hamletą dabartiniai gydytojai prirašys kaip priemonę nuo "proto" ir jo požeminio siautėjimo. "Argi visų mūsų ausys ne kupinos pikta lemiančio triukšmo? - sako skeptikas kaip ramybės draugas ir vos ne saugumo policijos bendradarbis.- Šis požeminis "Ne" yra siaubingas! Nutilkite pagaliau, jūs pesimistiniai kurmiai!" Skeptikas, ši švelni būtybė, išsigąsta labai lengvai; jo sąžinė taip išdresiruota, kad nuo kiekvieno "Ne" ir netgi nuo ryžtingo, kieto "Taip" ji sudreba ir pajunta kažką panašaus į įkandimą. "Taip" ir "Ne" - tai prieštarauja jo moralei; jis mėgsta priešingą dalyką - teikti džiaugsmą savo dorybei kilniu susilaikymu, sakydamas kartu su Montaigne'iu: "Ką aš žinau?" Arba kartu su Sokratu: "Aš žinau, kad nieko nežinau." Arba: "Čia aš savimi nepasitikiu, čia man nėra atidarytų durų." Arba: "Sakykime, jos atviros, bet kam tuoj pat įeiti!" Arba: "Kokia nauda iš visų skubotų hipotezių? Nekelti jokių hipotezių - tai juk beveik gero skonio ženklas. Argi būtina tuoj pat tiesinti viską, kas kreiva? Ar būtina užkimšti kiekvieną skylę pakulomis? Argi nėra laiko? Argi laikas neturi laiko? O jūs, velniūkščiai, argi negalite p_a_l_a_u_k_t_i? Ir tai, kas nežinoma, yra žavu, ir

Sfinksas kartu yra ir Kirkė, ir Kirkė buvo filosofė."- Taip ramina save skeptikas, ir išties jam reikia šiokio tokio nuraminimo. Skepsis yra dvasingiausia išraiška vienos labai sudėtingos filosofinės savybės, kuri kasdienėje kalboje vadinama nervų silpnumu ir liguistumu; ji atsiranda kiekvieną kartą, kai ilgą laiką buvusios atskirtos rasės arba luomai staiga ryžtingai ima kryžmintis. Naujoji karta, kuri tarsi paveldėjo skirtingus matus ir vertybes, įkūnija nerimą, sutrikimą, abejonę, bandymą; geriausios jėgos veikia kaip stabdžiai, net dorybės neleidžia viena kitai augti ir stiprėti; kūne ir sieloje stokojama pusiausvyros, svorio centro, vertikalaus stabilumo. Bet labiausiai išsigimsta ir serga šių mišrūnų v_a_l_i_a: jiems visiškai svetimas sprendimų savarankiškumas, džiaugsmingas ir drąsus norėjimas,- jie abejoja "valios laisve" net ir savo svajose. Mūsų šiandienos Europa tapo arena, kurioje daromi beprasmiški ir staigūs bandymai radikaliai sumaišyti luomus, t_a_i_g_i ir rases, todėl ji perpildyta skepsio: tai žaismingo, nekantriai ir geidulingai šokinėjančio nuo šakos ant šakos, tai niūraus kaip klaustukais perkrautas debesis,- ir dažnai jai iki gyvo kaulo įgrisusi jos pačios valia. Valios paralyžius - kur tik šiandien nesutiksi šio luošio! Ir dažnai taip išsipusčiusio! Taip gundomai išsipusčiusio! Šiai ligai yra pasiūti puikiausi blizgesio ir melo rūbai; ir tai, kad, pavyzdžiui, didesnė dalis to, kas šiandien vitrinoje rodoma kaip "objektyvumas", "moksliškumas", /"l'art pour l'art"^47/, "grynas laisvas pažinimas", yra tik išsipustęs skepsis ir valios paralyžius,- už šią Europos ligos diagnozę aš laiduoju.- Valios liga paplitusi Europoje netolygiai: labiausiai ir įvairiausiomis formomis ja sergama ten, kur kultūra yra seniausia, ji silpnėja ten, kur "barbaras" po besiplaikstančiais vakarietiško kirpimo rūbais dar - ar vėl - kovoja dėl savo teisių. Todėl dabartinėje Prancūzijoje - tai lengva suvokti ir net apčiuopti - valia serga sunkiausiai; ir Prancūzija, visada nuostabiai sugebėdavusi net ir lemtingiausias savo dvasios apraiškas paversti žaviomis ir kerinčiomis, kaip tikra visų skepsio žavesių mokykla ir paroda demonstruoja šiandien Europai savo kultūrinį pranašumą. Gebėjimas norėti ir būtent visomis valios jėgomis norėti šiek tiek stipresnis yra jau Vokietijoje, o šiaurės Vokietijoje dar stipresnis negu vidurinėje jos dalyje; daug stipresnis jis Anglijoje, Ispanijoje ir Korsikoje, vienur dėl flegmatiškumo, kitur - dėl kaukolių tvirtumo,- ką jau kalbėti apie Italiją, kuri yra per jauna, kad jau žinotų, ko nori, ir kuri iš pradžių dar turi įrodyti, ar ji gali norėti,- bet visų stipriausias ir nuostabiausias jis yra toje didžiulėje vidurio valstybėje, kurioje Europa tarsi persilieja į Aziją,- Rusijoje. Ten valios jėga atidedama ir kaupiama nuo seno, ten valia - nežinia, ar neigimo, ar teigimo valia - grėsmingai laukia, šiandienos fizikų pamėgtais žodžiais tariant, savo iškrovos. Kad Europa išsivaduotų iš savo didžiausio pavojaus, reikalingi ne tik Indijos karai ir komplikacijos Azijoje, tam reikalingi vidaus perversmai, reikia, kad imperija būtų suskaldyta į mažas dalis ir pirmiausia kad būtų įvestas parlamentinis idiotizmas ir kiekvienas būtų įpareigotas per pusryčius skaityti savo laikraštį. Aš tai sakau ne todėl, kad to trokštu: veikiau man mielesnis būtų priešingas dalykas,- turiu galvoje taip padidėjusią Rusijos grėsmę, kad Europa turėtų ryžtis tapti tokia pat grėsminga, t.y. naujos joje viešpataujančios kastos padedama į_g_y_t_ų__ v_i_e_n_i_n_g_ą__ v_a_l_i_ą, ilgalaikę, baisią savo valią, galinčią nusibrėžti tikslus tūkstantmečiui į priekį, kad galų gale baigtųsi ilgai užtrukusi jos mažų valstybėlių komedija ir kartu išnyktų jos tiek dinastinių, tiek demokratinių valių įvairovė. Smulkios politikos laikai praėjo: jau ateinantį šimtmetį įsiliepsnos kova dėl viešpatavimo žemėje,- n_e_i_š_v_e_n_g_i_a_m_a_i prasidės didžioji politika. 209 Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo šimtą kartų baisesnis ir svarbesnis negu, pavyzdžiui, išsimokslinimo ir gero elgesio įgūdžių stoka,- jo antipatija jaunajam Friedrichui kilo iš instinktyvios baimės. T_r_ū_k_o__ v_y_r_ų; ir didžiausiam

savo apmaudui jis įtarė, kad ir jo sūnus nėra pakankamai vyriškas. Čia jis apsiriko, bet kas gi neapsiriktų jo vietoje? Jis matė savo sūnų patekusį į ateizmo, /esprit^48/ įtaką ir gyvenantį sąmojingų prancūzų taip mėgstamoje malonioje prabangoje,- jis matė tolumoje didį kraugerį, skepsio vorą, jis įtarė nepagydomą širdies skurdą, kai jai nepakanka tvirtumo nei blogiui, nei gėriui, palaužtą valią, kuri jau neįsakinėja, n_e_g_a_l_i įsakinėti. Bet tuo metu jo sūnuje vystėsi nauja pavojingesnė ir rūstesnė skepsio forma - ir, kas žino, k_i_e_k ją skatino tėvo neapykanta ir pasmerktos vienatvei valios ledinė melancholija?- narsaus vyriškumo skepsis, giminingas karo ir nukariavimo genijui, pirmą kartą pasirodžiusiam Vokietijoje didžiojo Friedricho pavidalu. Šis skepsis niekina ir vis dėlto traukia, jis pakerta ir užvaldo; jis netiki, bet nepasimeta; jis duoda protui pavojingą laisvę, bet tvirtai laiko širdį; tai v_o_k_i_š_k_a skepsio forma, kuri nesiliaujančio ir į dvasios aukštumas įsiskverbusio frydrikizmo pavidalu ilgam laikui palenkė Europą vokiečių dvasios įtakai ir jos kritiškam ir istoriškam nepatiklumui. Dėl neįveikiamo, tvirto ir atkaklaus didžiųjų vokiečių filologų ir istorijos kritikų charakterio (tiesą sakant, jie visi buvo griovimo ir naikinimo artistai), nepaisant visos romantikos muzikoje ir filosofijoje, pamažu susiformavo n_a_u_j_a vokiečių dvasios samprata, kurioje ryškėjo narsaus vyriško skepsio bruožai, pavyzdžiui, ryžtingas žvilgsnis, ardančios rankos tvirtumas ir kietumas, nenumaldomas pavojingų kelionių potraukis, skatinantis ekspedicijas link ašigalio - po nykiu ir grėsmingu šiaurės dangumi. Ne veltui šiltakraujai ir paviršutiniški žmoniškumo šalininkai atsižegnoja būtent nuo šios dvasios: /cet esprit fataliste, ironique, mephistophelique^49/, kaip ją ne be virpulio vadina Michelet. Jei kas nori suvokti, kokia išskirtinė yra šio vokiečių dvasios vyriškumo baimė, pažadinusi Europą iš "dogmatinio snaudulio", tas teprisimena ankstesnę šios dvasios sampratą, kurią įveikė naujoji,- ir kad dar ne taip seniai viena suvyriškėjusi moteris^50 su begaliniu pasipūtimu drįso raginti Europą užjausti vokiečius kaip švelnius, geraširdžius, silpnavalius ir poetiškus bukagalvius. Reikia pagaliau suprasti Napoleono nuostabą išvydus Goethę: ji išduoda, kaip šimtmečiais buvo įsivaizduojama "vokiečių dvasia". /"Voila un homme!"/ - tai turėjo reikšti: "Juk tai v_y_r_a_s! O aš laukiau tiktai vokiečio!"- 210 Jei tarsime, kad koks nors ateities filosofų vaizdo bruožas leidžia spėti, ar neturi jie būti skeptikais ką tik minėta prasme, tai tuo bus apibrėžta tik tam tikra jų savybė,- o__ n_e jie patys. Visai taip pat pagrįstai juos būtų galima vadinti kritikais; ir, žinoma, jie bus eksperimento žmonės. Vardu, kuriuo ryžausi juos pakrikštyti, aš aiškiai pabrėžiau bandymą ir bandymo džiaugsmą: ar nenutiko tai todėl, kad, būdami kritikai visu kūnu ir siela, jie mėgsta naudotis eksperimentu nauja, galbūt platesne, galbūt pavojingesne prasme? Ar neprivalo jie, genami pažinimo aistros, savo įžūliais ir skausmingais bandymais siekti daugiau, negu leidžia lepus ir gležnas demokratinio amžiaus skonis? - Nėra abejonės: šie ateinantieji galės išsiversti bent jau be tų rimtų ir kiek abejotinų savybių, kurios skiria kritiką nuo skeptiko,- aš turiu galvoje vertinimo patikimumą, sąmoningą metodo vienovės laikymąsi, gudrią drąsą, savarankiškumą ir galimybę atsakyti už save; taip, jie prisipažįsta, kad jaučia m_a_l_o_n_u_m_ą neigdami ir skaidydami, ir patiria kažkokio prasmingo nuožmumo jausmą, rėždami peiliu nagingai ir tiksliai net ir tada, kai kraujuoja širdis. Jie bus k_i_e_t_e_s_n_i (ir galbūt ne visada tik savo atžvilgiu), negu pageidautų humaniški žmonės, jie nesibičiuliaus su "tiesa" tam, kad ji jiems "patiktų" arba juos "pakylėtų", arba "sudvasintų",- veikiau jie ne itin tikės tuo, kad būtent "tiesa" teikia tokius malonius jausmus. Jie juoktųsi, tie griežti protai, jei vienas iš jų pasakytų: "Ši mintis sukilnina mane: kaip gali ji būti neteisinga?" Arba: "Šis kūrinys mane žavi, kaip gali jis būti negražus?" Arba: "Šis menininkas išaukština mane kaip gali jis nebūti didis?" - Tikriausiai ne tik juoką, bet ir tikrą pasibjaurėjimą sukels visi tokie svajingi, idealistiniai, moteriški, hermafroditiški dalykai. Tas, kas sugebėtų įsiskverbti į slapčiausias jų širdies gelmes, vargu ar rastų ten ketinimą sutaikyti "krikščioniškus jausmus" su "antikiniu skoniu" ar juolab su "moderniu parlamentarizmu" (tokio taikingumo mūsų labai nepatikimame, taigi labai taikingame amžiuje turi

pasitaikyti netgi tarp filosofų). Šie ateities filosofai ne tik iš savęs ims reikalauti kritikos drausmės ir pratintis prie visko, kas padeda siekti dvasios grynumo ir griežtumo - jie galėtų nešioti tai kaip savo papuošalą,- ir vis dėlto jie dar nenorės vadintis kritikais. Toli gražu ne menkiausiu filosofijos įžeidimu jie palaikys šiandien taip mielai dekretuojamą tezę: "Filosofija yra kritika bei kritinis mokslas - ir niekas daugiau!" Galbūt tokiam filosofijos vertinimui pritars visi Prancūzijos ir Vokietijos pozityvistai (ko gero, jis pamalonintų net K_a_n_t_o širdį ir atitiktų jo skoni: prisiminkite jo pagrindinių veikalų pavadinimus),- nepaisant to, mūsų naujieji filosofai pasakys: kritikai yra filosofo įrankiai ir būtent todėl, kaip kritikai, jie toli gražu nėra filosofai! O didysis kinas iš Kenigsbergo buvo tik didysis kritikas. - 211 Aš reikalauju, kad filosofijos darbuotojus ir apskritai mokslo žmones pagaliau būtų liautasi painioti su filosofais,- kad kaip tik čia griežtai būtų atseikėjama "kiekvienam savo" ir vieniems nebūtų atseikėjama per daug, o kitiems - per mažai. Norint išugdyti tikrą filosofą galbūt būtina, kad jis pats būtų stovėjęs ant visų pakopų, ant kurių lieka stovėti ir t_u_r_i stovėti jo tarnai, filosofijos moksliniai darbuotojai; galbūt jis pats turi būti kritikas ir skeptikas, ir dogmatikas, ir istorikas, ir, be to, poetas ir rinkėjas, ir keliautojas, ir mįslių įminėjas, ir moralistas, ir aiškiaregys, ir "laisvas protas", ir beveik viskas, kad pažintų visą žmogiškųjų vertybių ir vertybinių jausmų sferą, kad t_u_r_ė_t_ų__ g_a_l_i_m_y_b_ę žiūrėti įvairiomis akimis ir įvairia sąžine iš aukštumos į kiekvieną tolumą, iš gilumos į visokį aukštį, iš kampo į visokią erdvę. Bet visa tai - tik jo uždavinio išankstinės sąlygos: pats uždavinys yra kitoks - k_u_r_t_i__ v_e_r_t_y_b_e_s. Minėtiems filosofijos tarnautojams reikia, remiantis kilniu Kanto ir Hegelio pavyzdžiu, tvirtai nustatyti ir įsprausti į formules visą milžinišką vertinimų masyvą - t.y. ankstesnių vertinimų p_r_i_e_l_a_i_d_a_s, vertinimų padarinius, vertinimus, kurie įsivyravo ir jau ilgą laiką vadinami "tiesomis" - tiek l_o_g_i_k_o_s, tiek p_o_l_i_t_i_k_o_s (moralės), tiek m_e_n_o srityje. Šių tyrinėtojų uždavinys - padaryti, kad būtų aišku, patogu rankai ir minčiai, tinkama svarstyti visa, kas įvyko ir buvo įvertinta; sutrumpinti viską, net "laiką" ir į_v_e_i_k_t_i visą praeitį: milžiniškas ir nuostabus uždavinys, galintis tikrai patenkinti kiekvieną kilnų išdidumą, kiekvieną atkaklią valią. Tačiau tikrieji filosofai yra įsakinėtojai ir įstatymų leidėjai; jie sako "taip turi būti!", jie ir nustato žmogaus "kur link?" ir "kodėl?", ir naudojasi parengiamaisiais visų filosofijos darbuotojų, visų praeities nugalėtojų darbais,- jie tiesia kūrybinę ranką į ateitį, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tėra priemonė, įrankis, kūjis. Jų "pažinimas" yra k_ū_r_y_b_a, jų kūryba yra įstatymleidystė, jų tiesos valia yra g_a_l_i_o_s__ v_a_l_i_a. - Ar šiandien yra tokių filosofų? Ar jau buvo tokių filosofų? Ar n_e_t_u_r_i būti tokių filosofų?.. 212 Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b_ū_t_i_n_a_s rytdienos ir porytdienio žmogus, visais laikais konfliktavo ir t_u_r_ė_j_o konfliktuoti su savo "šiandiena": jo priešas visada buvo šiandienos idealas. Iki šiol visi šie nepaprasti žmogaus rėmėjai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jautėsi išminties draugais, veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,- visi jie savo uždaviniu, sunkiu, nenorėtu, neišvengiamu uždaviniu, pagaliau savo uždavinio didybe laikė pareigą būti pikta savo epochos sąžine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peilį į__ e_p_o_c_h_o_s__ d_o_r_y_b_i_ų krūtinę, jie išduodavo tai, kas buvo jų pačių paslaptis: sužinoti n_a_u_j_ą žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią. Kiekvieną kartą jie atskleisdavo, kiek veidmainystės, patogumų pomėgio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame jų epochos moralės tipe, kiek dorybių yra a_t_g_y_v_e_n_u_s_i_ų; kiekvieną kartą jie sakydavo: "Mes turime eiti ten, kur j_u_m_s šiandien labiausiai svetima." Atsižvelgdamas į "modernias idėjas", kurios kiekvieną galėtų įvyti į kampą, į kokią nors

"specialybę", filosofas - jei šiandien galėtų būti filosofų - turėtų žmogaus didybę, "didybės" sąvoką susieti su jo platumu ir įvairiapusiškumu, su jo vienove įvairovėje: jis netgi nustatytų žmogaus rangą ir vertę pagal tai, kokio dydžio ir pobūdžio naštą jis gali pakelti ir nešti, ar t_o_l_i gali siekti jo atsakomybė. Nūdienos skonis ir nūdienos dorybė šiandien silpnina ir skiedžia valią; niekas nėra taip šiuolaikiška, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale "didybės" sąvoka turi apimti visų pirma valios stiprybę, kietumą ir sugebėjimą priimti ilgalaikius sprendimus ir jų laikytis; taip kaip priešingas mokymas ir drovios, pasiaukojančios, romios, nesavanaudės žmonijos idealas tiko priešingai savo charakteriu epochai, kuri, kaip ir šešioliktasis amžius, kentėjo nuo pernelyg didelės valios energijos ir audringų savimeilės potvynių ir poplūdžių. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto žmonių, tarp konservatyvių senių atėniečių, kurie duodavo valią savo jausmams,- siekdami, jų žodžiais, "laimės", o iš tikrųjų malonumo,- ir vis dar kartojo senus, puošnius žodžius, kurių tarti dėl savo gyvenimo būdo jau seniai neturėjo teisės,- tuo metu sielos didybei galbūt ir buvo reikalinga i_r_o_n_i_j_a, tas sokratiškas piktas seno gydytojo ir plebėjo tikrumas, kuris negailestingai smigo į savo kūną taip pat kaip ir į "kilmingųjų" kūną ir širdį,- smigo žvilgsniu, pakankamai aiškiai sakančiu: "Neapsimetinėkite jūs prieš mane! Čia - mes esame lygūs!" Priešingai, šiandien, kai Europoje garbinamas ir dalija garbės ženklus tik bandos gyvulys, kai "teisių lygybė" pernelyg lengvai gali virsti lygybe neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su aukštesniu žmogumi, aukštesne siela, aukštesne pareiga, didesne atsakomybe, kūrybine galios ir valdingumo pilnatve,- šiandien "didybės" sąvoka apima kilmingumą, norą gyventi sau, gebėjimą skirtis nuo kitų, savarankiškumą, būtinumą pasikliauti tik savimi; ir filosofas išduos kai ką iš savo idealo, jei pareikš: "Didžiausias tas, kas gali būti vienišiausias, uždariausias, nepanašiausias į kitus, žmogus anapus gėrio ir blogio, savo dorybių šeimininkas, valios didžturtis; štai kas turi vadintis d_i_d_y_b_e: gebėjimas būti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plačiam, tiek ir pilnam." Ir paklausiu dar kartą: ar šiandien į_m_a_n_o_m_a - didybė? 213 Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia "sužinoti" iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n_e_žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių n_e_g_a_l_i žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį /presto^51/, ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina. Jie įsivaizduoja kiekvieną būtinybę kaip vargą, kaip kankinantį pavaldumą ir prievartą; ir pats mąstymas jiems yra lėtas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir "vertas kilmingųjų p_r_a_k_a_i_t_o", o jokiu būdu ne kažkas lengva, dieviška, panašu į šokį, išdykavimą! "Mąstyti" ir "rimtai, solidžiai imtis reikalo" - jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie "pergyvena" šį dalyką.- Menininkai šiuo atveju turi jau geresnę nuovoką: jie per daug gerai žino, jog būtent tada, kai jie jau nieko nedaro "savo noru", o tik iš būtinybės, tada jų laisvės, subtilumo, visagališkumo, kūrybinio komponavimo, valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo viršūnę,- žodžiu, kad būtinumas ir "valios laisvė" tada sutampa. Pagaliau egzistuoja sielos būvių hierarchija, kurią atitinka problemų hierarchija; ir aukštosios problemos be gailesčio atstumia kiekvieną, kas drįsta prie jų priartėti, nebūdamas skirtas joms spręsti dėl savo dvasinių jėgų menkumo. Kokia nauda iš to, kad landūs visažiniai arba nerangūs šaunūs mechanikai ir empirikai, kaip tai šiandien dažnai atsitinka, genami plebėjiško garbės troškimo siekia priartėti prie jų ir veržiasi į šią "šventovių šventovę!" Tokiais kilimais niekada neturi žengti šiurkščios kojos - tai numatė jau pirmapradis daiktų dėsnis; durys šiems įkyruoliams bus uždarytos, net jeigu jie daužytų jas galvomis ir visai savo galvas sudaužytų! Reikia, kad būtum gimęs kiekvienam aukštesniam pasauliui; aiškiau pasakius, reikia, kad būtum jam p_r_a_d_ė_t_a_s: teisė į filosofiją - didžiąja šio

žodžio prasme - įgyjama tik dėl kilmės,- protėviai, "kraujas" turi lemiamą reikšmę ir čia. Daugelis kartų turi dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie pasirengimą imtis didžiulės atsakomybės, apie valdingo žvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeižiama,- ar tai būtų Dievas, ar velnias,- didžiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai žvelgia į dangų, retai myli... Septintas skyrius MŪSŲ DORYBĖS 214 Mūsų dorybės? - Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, - su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- j_e_i jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! - juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors gražesnio už savo dorybių i_e_š_k_o_j_i_m_ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t_i_k_ė_t_i savo dorumu? O "tikėti savo dorumu" - ar tai iš tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama "ramia sąžine", ar tai ne ta didžiai gerbiama ilgauodegė sąvokų kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o dažnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atžvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių anūkai, mes, paskutiniai ramios sąžinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs žinotumėte, kaip greit, kaip greit - bus kitaip!.. 215 Kaip žvaigždžių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai žalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šių laikų žmonės, veikiami sudėtingos mūsų "žvaigždėto dangaus" mechanikos, patiriame s_k_i_r_t_i_n_g_ų moralių poveikį; mūsų poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, - ir pakankamai dažnai mūsų poelgiai yra m_a_r_g_i. 216 Mylėti savo priešus? Aš manau, kad žmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai dažnai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kažkas aukštesnio ir rafinuotesnio - mes mokomės n_i_e_k_i_n_t_i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome neįsisąmoninę, be triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uždarumu, kuris draudžia lūpoms tarti iškilmingus žodžius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza - mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi pažanga: taip ir mūsų tėvai padarė pažangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,-

čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mūsų sąžinėje, šokis mūsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio dorumas. 217 Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mūsų akivaizdoje ar net mūsų a_t_ž_v_i_l_g_i_u,- jie neišvengiamai taps mūsų instinktyviais šmeižikais ir skriaudėjais, net ir likdami mūsų "draugais". Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes. 218 Prancūzijos psichologams - o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? - vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio malonumo, kurį jiems teikia /betise bourgeoise^52/, tarsi... žodžiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdžiui, Flaubertas, šaunus Ruano buržua, nematė, negirdėjo ir galų gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir subtilaus žiaurumo forma. Siūlau paįvairinimui - nes tai darosi nuobodu - kitą susižavėjimo objektą: neįsisąmonintą gudrumą, būdingą visų geraširdžių bukų dorų vidutinybių elgesiui su aukštesniaisiais protais ir požiūriui į jų uždavinius; tą subtilų vingrų jėzuitišką gudrumą, kuris tūkstantį kartų subtilesnis negu šio viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis - ir netgi subtilesnis už jų aukų protą: tai dar kartą įrodo, kad tarp visų iki šiol atrastų inteligencijos formų "instinktas" yra inteligentiškiausia. Žodžiu, studijuokite jūs, psichologai, "taisyklės" filosofiją, kovodami su "išimtimi": tai dievų ir dieviško piktavališkumo vertas spektaklis! Arba dar aiškiau: užsiiminėkite "gero žmogaus", /"homo bonae voluntatis"^53/, ... s_a_v_o vivisekcija! 219 Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto žmonių kerštas ne tokiems ribotiems žmonėms, tam tikra kompensacija už tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p_a_s_i_d_a_r_y_t_i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant žmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygūs,- jie kovoja dėl "visų lygybės prieš Dievą" ir jau vien todėl jiems r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo priešininkus. Išgirdę, kad "iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio žmogaus padorumu ir garbumu", jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų būvių, priskiriamų "tik moraliniams" žmonėms, pasiekusiems juos griežta drausme ir ilgomis pratybomis, galbūt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus protas yra teisingumo ir geranoriško griežtumo sudvasinimas,- to griežtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_ą pasaulyje ir tarp daiktų,- o ne tik tarp žmonių. 220 Kadangi "nesavanaudiškumas" šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k_ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai "neįdomu", - jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį /"desinteresse"/ ir stebisi, kaip galima elgtis "nesavanaudiškai". Būta filosofų, kurie

šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbūt jie niekad nebuvo susidūrę su aukštesnėmis natūroms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad "nesavanaudiškas" elgesys yra l_a_b_a_i įdomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad... "O meilė?"- Kaip! Netgi poelgis iš meilės yra "neegoistiškas"? Na ir bukagalviai jūs! "O pasiaukojančiojo šlovė?"- Tačiau tas, kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas žino, jog jis kažko už tai norėjo ir gavo,- galbūt kažką iš savęs už kažką savo - jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi "didesnis". Bet tai yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidžiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad nuslėptų žiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris - jos nereikia prievartauti. 221 Kai kada pasitaiko,- pasakė vienas moralės pedantas ir smulkmenų pardavėjas,- kad aš gerbiu ir išskiriu nesavanaudišką žmogų: bet ne todėl, kad jis yra nesavanaudiškas, o todėl, kad, mano požiūriu, jis turi teisę duoti naudą kitam žmogui, pats patirdamas nuostolį. Žodžiu, visada svarbu, kas yra j_i_s ir kas yra t_a_s__ a_n_t_r_a_s_i_s. Pavyzdžiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas įsakinėjimui, atsisakymas savęs ir kuklus atsitraukimas būtų ne dorybė, o dorybės švaistymas - taip man atrodo. Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus žmones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d_a_r__ v_i_e_n_a vilionė, prisidengusi žmogiškumo kauke,- vilionė ir kenkimas aukštesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a_i, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad n_e_m_o_r_a_l_u sakyti: "kas teisinga vienam teisinga ir kitam". Šitaip kalbėjo mano moralės pedantas ir /bonhomme^54/: ar nevertėjo išjuokti jo, kai jis ragino morales būti moraliomis? Bet reikia būti ne visai teisiam, kad pašaipūnai būtų t_a_v_o pusėje; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio požymis. 222 Ten, kur šiandien skelbiama užuojauta,- o dabar, tiesą sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas pastatys ausis: per visą tuštybę, per visą triukšmą, būdingą šiems skelbėjams ir pamokslautojams (kaip ir visiems pamokslautojams), jis išgirs tikrą, kimią, gargždžią s_a_v_ę_s__ n_i_e_k_i_n_i_m_o aimaną. Ji yra jau visą šimtmetį didėjančio Europos apniūkimo ir išbjaurėjimo apraiška (pirmieji to apniūkimo ir išbjaurėjimo simptomai aprašyti jau Galiani'o laiške Madame d'Epinay, verčiančiame gerai susimąstyti) - j_e_i__ t_i_k__ j_i__ n_ė_r_a__ p_r_i_e_ž_a_s_t_i_s! "Modernių idėjų" žmogus, ši išdidi beždžionė, yra labai nepatenkintas savimi - tai neginčytina. Jis kenčia, o jo tuštybė nori, kad jis tik "užjaustų"... 223 Europietiškam mišrūnui - gana pasibjaurėtinam plebėjui - būtinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip kostiumų sandėlys. Žinoma, jis pastebi, kad nė vienas iš jų ant jo gerai neguli,- ir štai jis juos vis keičia ir keičia. Įsižiūrėkite į devynioliktąjį šimtmetį, atkreipkite dėmesį į įvairaus stiliaus maskaradų ir jų sparčios kaitos pomėgį, o taip pat į nevilties minutes įsitikinus, kad "niekas netinka". Tuščias reikalas rengtis romantiškai arba klasikiniu stiliumi, krikščioniškai arba florenciškai, barokiškai arba "tautiškai", /in moribus et artibus^55/: viskas negerai! Bet "dvasia" šioje neviltyje mato sau naudą: dėl jos nuolat matuojamas, užsivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t_y_r_i_n_ė_j_a_m_a_s koks nors naujas senovės ir užsienio apdaras,- mūsų amžius yra pirmasis amžius, taip plačiai tyrinėjantis "kostiumus", aš turiu galvoje morales, tikėjimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amžius, jis pasirengęs didaus stiliaus karnavalui, dvasiniam užgavėnių juokui ir išdaigoms, transcendentaliniam didžiausios beprotybės aukščiui ir

aristofaniškam pasaulio išjuokimui. Galbūt kaip tik čia atrasime savo i_š_r_a_d_i_m_ų sritį, kurioje ir mes galime būti originalūs, pavyzdžiui, kaip pasaulinės istorijos parodistai ir Dievo pajacai - galbūt, jei niekas iš nūdienos ir neturi ateities, tai bent mūsų j_u_o_k_a_s ją dar turi! 224 I_s_t_o_r_i_n_i_s__ j_a_u_s_m_a_s (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, "pranašavimo instinktas", įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio p_u_s_i_a_u__ b_a_r_b_a_r_i_š_k_u_m_o, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, - tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų "modernias sielas" įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas - galų gale "dvasia", kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą. Dėl mūsų kūno ir troškimų pusiau barbariškumo mums visur atviri slapti keliai, kurių nebūta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai į neužbaigtų kultūrų labirintus ir kiekvieną pusiau barbariškumą, kada nors egzistavusį žemėje, o kadangi didžiausia žmogiškosios kultūros dalis iki šiol buvo būtent pusiau barbariškumas, tai "istorinis jausmas" reiškia beveik tą patį, ką instinktas ir jausmas viskam, tą patį, ką ir skonis viskam,- kuo jis iš karto ir pasirodo esąs n_e_a_r_i_s_t_o_k_r_a_t_i_š_k_a_s jausmas. Antai mes vėl mėgaujamės Homeru: tikriausiai tai mūsų laimingas pranašumas, nes jį ne taip lengva suprasti aristokratinės kultūros žmonėms (pavyzdžiui, septynioliktojo amžiaus prancūzams - Saint Evremondui, priekaištaujančiam jam už /esprit vaste^56/, ir net jų atgarsiui - Voltaire'ui), nelinkusiems juo mėgautis. Jiems įprastas griežtas "taip" ir "ne", pernelyg greitas pasibjaurėjimas, nepatiklumas svetimybėms, net paprastame smalsume slypinčio prasto skonio baimė ir įgimtas kiekvienai aristokratiškai bei savarankiškai kultūrai nenoras pripažinti naujus troškimus, nepasitenkinimą savimi ir susižavėjimą svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai netgi prieš geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie nėra jų nuosavybė arba n_e_g_a_l_i tapti jų grobiu,- ir joks jausmas nėra sunkiau suprantamas tokiems žmonėms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus plebėjiškas smalsumas. Tai būdinga ir Shakespearui - šiai stebinančiai ispaniškai-mauriškai-saksiškai skonių sintezei,- kuris senovės atėniečiams, Aischilo gerbėjams, sukeltų juoko arba įtūžio priepuolį; bet mes, priešingai, su slaptu draugiškumu ir palankumu priimame būtent šį laukinį margumą, švelniausių, šiurkščiausių ir dirbtiniausių dalykų samplaiką, mėgaujamės ja kaip specialiai mums išsaugota meno elegancija, ir mus anglų prastuomenės smarvė ir artumas, kurio kaimynystėje gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat mažai kaip ir einant per Neapolio Chiaja, kur mūsų jausmai yra pakerėti ir sužavėti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomenės kvartalų srutų dvokas. Mes, "istorinio jausmo" žmonės, turime savo dorybių - to nepaneigsi,- mes esame nereiklūs, nesavanaudžiai, kuklūs, narsūs, gebantys save įveikti ir pasiaukoti, dėkingi, labai kantrūs, paslaugūs,- ir vis dėlto mūsų skonis turbūt prastas. Pagaliau prisipažinkime sau: ką mums, "istorinio jausmo" žmonėms, sunkiausia suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, į ką mes iš esmės žiūrime su išankstiniu nusistatymu ir beveik priešiškai, yra būtent tai, kas kiekvienoje kultūroje ir mene tobula ir brandu: daiktų ir žmonių kilnumas, jų glotnios it veidrodis jūros akimirka ir halkijoniškas savaimingumas, šaltumas ir auksinis spindesys, būdingi visiems užbaigtiems daiktams. Galbūt mūsų didžioji istorinio jausmo dorybė yra būtina g_e_r_o skonio priešybė ar bent jau geriausio skonio priešybė, ir mes tik vargiai, per prievartą, iš lėto galime atkurti savyje tas trumpas žmogaus gyvenimo didžiausios laimės ir aukščiausio pakilimo akimirkas, suspindinčias tai šen, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai galinga jėga gera valia sustodavo prieš neišmatuojamą begalybę,- kai sielą perpildydavo subtili staigaus savęs sutramdymo ir suakmenėjimo palaima, tvirtai pastačius koją ant dar drebančios žemės. Prisipažinkime, m_a_t_a_s mums svetimas; mus vilioja begalybė, neišmatuojamybė. Kaip

raitelis, šuoliuojantis ant prunkščiančio žirgo, mes paleidžiame vadžias prieš begalybę, mes, šių laikų žmonės, mes, pusiau barbarai - ir tiktai ten randame s_a_v_o palaimą, kur mums dažniausiai - g_r_e_s_i_a__ p_a_v_o_j_u_s. 225 Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mąstymo būdams, kurie vertina daiktus pagal jų teikiamą p_a_s_i_g_ė_r_ė_j_i_m_ą ir k_a_n_č_i_ą, t.y. pagal daiktus lydinčius būvius ir šalutinius reiškinius, būdingas paviršutiniškumas ir naivumas, į kurį kiekvienas, jaučiantis savyje b_e_s_i_f_o_r_m_u_o_j_a_n_č_i_ą galią ir menininko sąžinę, negali žiūrėti be pašaipos ir užuojautos. Užuojauta j_u_m_s! žinoma, tai ne ta užuojauta, apie kurią jūs kalbate: tai ne užuojauta socialiniam "vargui", "visuomenei" ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palūžusiems nuo gimimo, gulintiems aplink mus ant žemės žmonėms; juolab tai nėra užuojauta murmantiems prieš visą pasaulį, prispaustiems, maištingiems vergams, siekiantiems viešpatauti - jie vadina tai "laisve". M_ū_s_ų užuojauta aukštesnė, toliaregiškesnė: mes matome, kaip ž_m_o_g_u_s mažėja, kaip j_ū_s jį mažinate! - ir būna akimirkų, kai mes su neapsakomu nerimu žiūrime į__ j_ū_s_ų užuojautą, kai mes ginamės tokios užuojautos,- kai mes suvokiame, kad jūsų rimtumas pavojingesnis už visokį lengvabūdiškumą. Ko gero, jūs norite - ir nėra beprotiškesnio "ko gero"- p_a_š_a_l_i_n_t_i__ k_a_n_č_i_ą; o mes? - Matyt, m_e_s norime, kad ji būtų didesnė ir baisesnė nei bet kada! Laimingas gyvenimas, kaip jūs jį suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai - g_a_l_a_s! Būvis, paverčiantis žmogų juokinga ir paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t_r_o_k_š_t_i jo pražūties! Kančios, d_i_d_ž_i_o_s_i_o_s kančios ugdymas,- argi jūs nežinote, kad tik t_o_k_s ugdymas iki šiol aukštino žmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje, ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didžiąją žūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia, aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai davė gilumą, paslaptį, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedavė kančia, didžiosios kančios ugdymas? Žmoguje susilieja k_ū_r_i_n_y_s ir k_ū_r_ė_j_a_s: žmoguje slypi medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet žmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo tvirtumas, dieviškasis žiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą? Ir ar jūs suprantate, kad j_ū_s_ų užuojauta yra skirta "kūriniui žmoguje", tam, kas turi būti formuojama, laužoma, kalama, plėšoma, kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas būtinai k_e_n_č_i_a ir t_u_r_i kentėti? O m_ū_s_ų užuojauta - ar jūs suvokiate, kam skirta mūsų p_r_i_e_š_i_n_g_a užuojauta, kai ji ginasi nuo jūsų užuojautos, kaip nuo blogiausio išglebimo ir silpnumo? Taigi užuojauta p_r_i_e_š užuojautą! - Bet, pakartosime dar sykį, yra problemų, svarbesnių už visas džiaugsmo, kančios ir užuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrinėjanti tik jas,- naivybė.- 226 M_e_s,__ i_m_o_r_a_l_i_s_t_a_i! - Šis pasaulis, kuris m_u_m_s rūpi, kuriame m_u_m_s lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja "beveik", dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir n_e_g_a_l_i_m e iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame "pareigos žmonės"! Tiesa, kartais mes šokame tarp "kalavijų", žvangindami savo "grandinėmis", dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -"tai žmonės, n_e_j_a_u_č_i_a_n_t_y_s pareigos"- bukumas ir iliuzija visada prieš mus! 227

Tarus, kad sąžiningumas yra mūsų dorybė, nuo kurios mes, laisvi protai, negalime išsivaduoti,- ką gi, su pykčiu ir meile puoselėsime šią vienintelę mums likusią m_ū_s_ų dorybę ir nuolat ją "tobulinsime": te jos spindesys - auksiniai, žydri, ironiški vakariai gaisai - kada nors nušvies šią senstančią kultūrą ir jos troškią, gūdžią rimtį! Ir jei vis dėlto mūsų sąžiningumas vieną dieną pails, pradės dūsauti bei rąžytis ir pripažins, kad esame per griežti, ir panorės, kad jam būtų geriau, lengviau, kad su juo būtų elgiamasi švelniau, panašiai kaip su malonia yda,- būkime g_r_i_e_ž_t_i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiųskime jam į pagalbą visą savo velniavą - savo pasibjaurėjimą grubiais ir apytikriais dalykais, savo /"nitimur in vetitum"^57/, savo avantiūristinę narsą, savo vėtytą ir mėtytą, rafinuotą smalsumą, savo subtiliausią ir slaptingiausią galios valią ir pasaulio įveikimo valią, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidžioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo "Dievui" į pagalbą su visais savo "velniais"! Labai įtikėtina, kad mes būsime neatpažinti ir supainioti su kitais,- na ir kas! Kad bus sakoma: "Jų "sąžiningumas" - tai velniava ir nieko daugiau!" Na ir kas! Net jeigu tai būtų teisinga! Argi lig šiol visi dievai nebuvo velniai, perkrikštyti į šventuosius? Pagaliau ką mes žinome apie save? Ir kaip turi v_a_d_i_n_t_i_s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasių slepiasi mumyse? Tad pasirūpinkim mes, laisvi protai, kad mūsų sąžiningumas nepavirstų mūsų tuštybe, mūsų apdaru ir papuošalais, mūsų ribomis, mūsų kvailumu! Kiekviena dorybė linksta į kvailumą, kiekvienas kvailumas - į dorybę; "kvailas iki šventumo" sakoma Rusijoje,- tad pasirūpinkime, kad iš sąžiningų galiausiai nepavirstume keliančiais nuobodulį šventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodžiautume? Reikėtų tikėti amžinu gyvenimu, kad... 228 Prašau atleisti man atradimą, kad visa moralinė filosofija iki šiol buvo nuobodi ir panašėjo į migdomuosius - ir, mano požiūriu, niekas taip nekenkė dorybei, kaip jos šalininkų n_u_o_b_o_d_u_m_a_s; tačiau tuo aš nenoriu pasakyti, kad neigiu šio jos bruožo visuotinį naudingumą. Labai svarbu, kad apie moralę galvotų kuo mažiau žmonių,- taigi l_a_b_a_i svarbu, kad vieną gražią dieną moralė netaptų įdomi! Bet dėl to galima nesijaudinti! Šiandien padėtis tokia kaip visada: aš nematau Europoje nieko, kas suprastų (arba g_e_b_ė_t_ų išaiškinti), kad svarstymai apie moralę gali būti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slypėti l_e_m_t_i_s! Pavyzdžiui, pažiūrėkime į nepavargstančius, nepašalinamus anglų utilitaristus,- kaip negrabiai ir iškilmingai jie vaikšto pirmyn atgal Benthamo pėdomis (Homero palyginimas yra aiškesnis), kaip pats Benthamas vaikščiojo garbiojo Helvecijaus pėdomis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas žmogus!). Nė vienos naujos minties, jokio subtilesnio senos minties išdėstymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesnių minčių istorijos: tai apskritai n_e_į_m_a_n_o_m_a literatūra, jei nepaskaninsi jos žiupsniu savo pykčio. Į šių moralistų (juos reikia skaityti, galvojant apie pašalinius dalykus, jeigu jau r_e_i_k_i_a juos skaityti) sielas įsiskverbė sena angliška yda, kuri vadinasi /cant^58/ ir yra m_o_r_a_l_i_n_i_s__ t_a_r_t_i_u_f_i_z_m_a_s, šiuo atveju prisidengęs nauja moksliškumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sąžinės priekaištų, nuo kurių, nepaisant moksliško moralės traktavimo, neišvengiamai kentės buvusių puritonų rasė. (Argi moralistas nėra puritono priešybė? Būtent kaip mąstytojas, kuris moralę traktuoja kaip kažką abejotina, įtartina, žodžiu, ją traktuoja kaip problemą? Argi moralizavimas neturėtų būti - nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad būtų įteisinta a_n_g_l_i_š_k_a moralė, nes ji geriausiai tarnauja žmonijai, "visuotinei naudai" arba "daugumos laimei",- ne! A_n_g_l_i_j_o_s laimei; jie iš visų jėgų stengiasi įrodyti, kad a_n_g_l_i_š_k_o_s laimės, t.y. /comfort/ ir /fashion^59/ (ir svarbiausia - kėdės parlamente) siekimas ir yra tikrasis dorybės kelias ir dar daugiau: kad visai lig šiol pasaulyje egzistavusiai dorybei būdingas toks siekimas. Nė vienas iš šių nerangių ir neramios sąžinės bandos gyvulių (jie egoizmą ryžtasi traktuoti kaip visuotinės gerovės laidą) nenori nei žinoti, nei užuosti, kad "visuotinė gerovė" yra ne idealas, ne tikslas, ne kokia nors aiškiau apibrėžiama sąvoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam, visiškai n_e_t_u_r_i būti teisinga kitam, kad reikalauti iš visų vienos moralės - reiškia daryti žalą

aukštesniesiems žmonėms, žodžiu, kad egzistuoja žmonių h_i_e_r_a_r_c_h_i_j_a, taigi ir moralių hierarchija. Šie utilitariški anglai - tai kukli ir labai vidutiniška padermė. Nes, kaip minėjau, jie - nuobodūs, taigi ir nauda iš jų menka. Juos reikėtų p_a_d_r_ą_s_i_n_t_i, to aš iš dalies ir siekiu šiomis eilėmis: /Šlovė triūsui, darbštūs vyrai, Kuo sunkiau, jums tuo geriau, Kietakakčiai jūs visi, Be lašelio įkvėpimo, Graudulys jus regint ima, Sans genie et sans esprit!^60/ 229 Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug "laukinio žiauraus žvėries" baimės, p_r_i_e_t_a_r_i_n_g_o_s baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, - tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo "dorybingo mąstymo pienu" tol, kol j_i nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, ką mes vadiname "aukštesniąja kultūra", remiasi ž_i_a_u_r_u_m_o sudvasinimu ir pagilinimu - tai mano tezė; minėtas "laukinis žvėris" nėra nudobtas, jis gyvena, jis klesti, jis tik - susidievino. Tai, kas lemia skausmingą tragedijos palaimą, yra žiaurumas; tai, kas maloniai veikia vadinamojoje tragiškoje užuojautoje ir iš esmės visuose iškiliuose dalykuose iki pat aukščiausių ir švelniausių metafizikos virpulių, įgyja saldumo vien tik nuo žiaurumo priemaišų. Romėnas arenoje, krikščionis kryžiaus ekstazėje, ispanas prieš laužą arba koridoje, šių dienų japonas, geidžiantis tragedijos, Paryžiaus priemiesčių darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios vagnerietė, "išgyvenanti" Tristaną ir Izoldą,- visi jie mėgaujasi vienu ir tuo pačiu ir su paslaptingu goduliu geria kiek gali vieną ir tą patį - didžiosios "žiaurumo" Kirkės eliksyrą. Aišku, čia reikia vyti šalin kvailą senąją psichologiją; kuri apie žiaurumą žinojo tik tai, kad jis kyla regint s_v_e_t_i_m_ą kančią: didelį, pernelyg didelį malonumą teikia ir sava kančia, ir savęs kankinimas - ir visais atvejais, kai žmogų pavyksta įkalbėti atsisakyti savęs r_e_l_i_g_i_n_e prasme arba sužaloti save, kaip tai darė finikiečiai ir asketai, arba apskritai įveikti geidulius, numarinti kūną, pasmerkti save puritoniškiems atgailos traukuliams, sąžinės vivisekcijai ir pascališkajam /sacrifizio dell'intelletto^61/,- jį slapčia vilioja ir gena pirmyn jo žiaurumas, pavojingas p_r_i_e_š__ s_a_v_e nukreipto žiaurumo virpulys. Galų gale atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi pažįstantysis, versdamas savo dvasią pažinti (p_r_i_e_š_i_n_g_a_i jos polinkiams, o gan dažnai ir priešingai širdies troškimams), t.y. neigti tada, kai jis norėtų teigti; mylėti, šlovinti,- elgiasi kaip menininkas ir žiaurumo laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis įžeisti svarbiausią dvasios valią,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimybės ir paviršutiniškumo; jau pažinimo valioje yra lašas žiaurumo. 230 Galbūt aš čia nepakankamai aiškiai kalbėjau apie "svarbiausią dvasios valią",- leiskite paaiškinti.- Įsakinėjantis kažkas, kurį liaudis vadina "dvasia", nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi valią, siekiančią vienovės daugovėje, rišančią, pažabojančią, valdžios trokštančią ir iš tikrųjų valdingų valią. Šiuo požiūriu jo poreikiai ir sugebėjimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos

fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga, dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireiškia stipriu polinkiu supanašinti naują su senu, supaprastinti įvairovę, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas priešybes: taip, kaip ji savavališkai pabrėžia, iškelia ir klastoja, priderindama prie savęs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos "išorinio pasaulio" dalies bruožus ir linijas. Ji siekia perimti naują "patyrimą", sustatyti naujus daiktus į senas eiles,- taigi orientuojasi į augimą arba, dar tiksliau, augimo j_a_u_s_m_ą, į jėgos padidėjimo jausmą. Tai pačiai valiai tarnauja iš pažiūros priešingas dvasios potraukis, staiga kylantis ryžtas nieko nežinoti, savo noru izoliuotis, užsidaryti langus, vidujai paneigti tą ar kitą dalyką, nieko neįsileisti, užimti gynybos poziciją prieš daugelį dalykų, kuriuos būtų galima žinoti, pasitenkinti tamsa, uždaru horizontu, nežinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo jos įsisavinimo jėgos, vaizdingai kalbant, nuo jos "virškinimo galios" - ir iš tiesų dvasia daug kuo panaši į skrandį. Čia taip pat priskirtina įnoringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbūt padaužiškai nujaučiant, kad iš tikrųjų yra n_e taip, o tik taip laikoma; mėgavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikšmiškumu, džiaugsmingas mėgavimasis pasirinkto kampo ankštumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju planu, padidintu, sumažintu, perstumtu, pagražintu, mėgavimasis visų šitų galios apraiškų savavališkumu. Pagaliau tai ir įtartinas dvasios pasirengimas apgaudinėti kitas dvasias ir apsimetinėti prieš jas, tas nuolatinis kuriančios, sudarančios, gebančios keisti jėgos spaudimas: dvasia mėgaujasi savo kaukių įvairove, savo klastingumu ir saugumu, - juk būtent Protėjo menas ją geriausiai gina ir slepia! - Š_i_a_i regimybės valiai, supaprastinimo, kaukės, apsiausto, žodžiu, paviršiaus valiai - juk kiekvienas paviršius yra apsiaustas - p_r_i_e_š_i_n_a_s_i iškilus pažįstančiojo polinkis, kuris tyrinėja ir n_o_r_i tyrinėti daiktus giliai, visapusiškai, nuodugniai: tai savitas intelektualinės sąžinės ir skonio žiaurumas, kurį pripažins savyje kiekvienas drąsesnis mąstytojas, jeigu jis, kaip dera, pakankamai ilgai grūdino ir aštrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie griežtos drausmės ir griežtų žodžių. Jis pasakys: "mano dvasios polinkiuose esama kažko žiauraus",- tepabando jam išmušti tai iš galvos dorybingieji ir maloningieji! Žinoma, būtų maloniau klausytis, jei kiti už akių mus girtų ne už žiaurumą, o už "perdėtą sąžiningumą"- mus, laisvus, l_a_b_a_i laisvus protus,- ką gi, gal ir iš tikrųjų t_o_k_i_a bus mūsų pomirtinė šlovė? O kol kas - iki to dar yra laiko - mes mažiausiai būtume linkę puoštis tokiais moralinių žodžių blizgučiais: visas mūsų ligšiolinis darbas atgrasė mus nuo tokio skonio ir jo džiugaus prašmatnumo. Gražūs, spindintys, skambūs, šventiški žodžiai: "sąžiningumas", "tiesos meilė", "išminties meilė", "pasišventimas pažinimui", "teisiojo heroizmas"- juose esama kažko, kas kelia žmogaus pasididžiavimą. Bet mes, atsiskyrėliai ir švilpikai, mes savo atsiskyrėliškos sąžinės slaptybėje jau seniai save įtikinome, kad ir ši garbingų žodžių prabanga mažai tesiskiria nuo neįsisąmonintos žmogiškosios tuštybės melagingų papuošalų, driskenų ir aukso dulkių ir kad po tokiomis pataikūniškomis spalvomis ir teplione turi būti vėl atpažintas siaubingas /homo natura/ originalo tekstas. Išversti žmogų atgal į gamtos kalbą; suvaldyti daugybę tuščiagarbių ir svajingų interpretacijų ir šalutinių prasmių, kurios lig šiol buvo braižomos ir tepliojamos ant amžinojo /homo natura/ originalo, pasiekti, kad ateity žmogus stovėtų prieš žmogų taip, kaip jau dabar, užgrūdintas mokslo disciplinos, jis stovi prieš visą k_i_t_ą gamtą, su bebaimėmis Edipo akimis ir užlipintomis Odisėjo ausimis, kurčias visų senų metafizinių paukštgaudžių vilionių žodžiams, pernelyg ilgai tikinusiems: "tu didesnis! tu aukštesnis! tu kitos kilmės!"- tai būtų retas ir beprotiškas uždavinys, bet tai yra u_ž_d_a_v_i_n_y_s - kas galėtų tai neigti! Kodėl mes jį pasirinkome, šį beprotišką uždavinį? Arba, klausiant kitaip: "Kam apskritai siekiame pažinti?"- Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, šimtus kartų savęs klausę to paties, mes neradome ir nerandame geresnio atsakymo... 231 Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik "palaiko gyvybę",- tai žino fiziologai. Bet mūsų gilumoje, "pačioje apačioje", žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš

anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: "tai esu aš"; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra "tikra". Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m_e_s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais. Vėliau mes matome juose tik mūsų judėjimo link savižinos pėdsakus, kelrodžius, vedančius į problemą, kuria e_s_a_m_e mes,- tiksliau, didžiąją kvailystę, kuria mes esame, į mūsų dvasinę lemtį, į tai, ko negalima išmokyti ir kas yra "pačioje apačioje". Turint galvoje tą didelį sąžiningumą, kurį aš ką tik parodžiau pats sau, turbūt man bus leista pasakyti keletą tiėsų apie "moterį pačią savaime": žinoma, tarus, jog dabar jau iš anksto žinoma, kad jos yra tik - m_a_n_o tiesos.- 232 Moteris nori tapti savarankiška: todėl ji pradeda aiškinti vyrams, kas yra "moteris pati savaime" t_a_i - vienas pražūtingiausių visuotinio Europos s_u_b_j_a_u_r_o_j_i_m_o laimėjimų. Nes ko tik neatskleis šie šiurkštūs moteriško moksliškumo ir savęs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug priežasčių gėdytis; moteryje tiek daug pedantiškumo, paviršutiniškumo, siekimo mokyti, smulkmeniško pretenzingumo smulkmeniško palaidumo ir nekuklumo - užtenka pasižiūrėti, kaip jos elgiasi su vaikais! - iki šiol iš esmės jas varžė ir stabdė tik vyro b_a_i_m_ė. Vargas, jei dar ir "amžinasis moters nuobodulys"- ko jau ko, o šito jai netrūksta! - išdrįs pakelti galvą! Jeigu ji pradės nuosekliai, visiškai užmiršti savo išmintį ir meną būti žavinga, žaisminga, nuvyti rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai į viską žiūrėti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose pradės prarasti savo subtilumą ir sumanumą! Jau ir dabar girdėti moteriškų balsų, kurie - Prisiekiu šventuoju Aristofanu! - kelia siaubą; aiškia medicinos kalba grėsmingai išsakoma, ko visų pirma ir galų gale moteris n_o_r_i iš vyro. Argi tai ne blogiausio skonio apraiška, kai moteris tokiu būdu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki šiol švietimas buvo vyrų reikalas, vyrų talentas,- tuo būdu buvo galima likti "tarp savų"; pagaliau, nepaisant visko, ką moterys rašo apie moteris, nereikia pernelyg tikėti tuo, kad moteris iš tikrųjų n_o_r_i apsišviesti ir sužinoti, kokia ji yra - ir kad ji g_a_l_i norėti... Jeigu taip elgdamasi moteris neieško sau naujo a_p_d_a_r_o - aš manau, jog puošimasis yra Amžinojo Moteriškumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baimę,- galbūt taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji n_e_n_o_r_i tiesos: ką moteriai reiškia tiesa! Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis - iliuzija ir grožis. Prisipažinkime mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje būtent š_į meną, š_į instinktą; mums yra sunku, ir, norėdami palengvinti gyvenimą, mes mielai bendraujame su būtybėmis, kurių rankų prisilietimas, žvilgsniai ir švelnios kvailystės norom nenorom priverčia mus į savo rimtį, svorį ir gylį žiūrėti beveik kaip į kvailystę. Pagaliau aš keliu klausimą: ar yra kada nors buvę, kad moteris pripažintų kitos moters protą esant gilų, o širdį - teisingą? Ir ar ne tiesa, kad iki šiol "moterį" labiausiai niekino moterys, o ne mes - Mes, vyrai, norime, kad moteris nustotų kompromituoti save švietimu: juk būtent vyriško rūpinimosi moterimi bei jos tausojimo išraiška ir buvo Bažnyčios dekretas: /mulier taceat in ecclesia!/ Moters labui pasitarnavo ir tai, ką Napoleonas leido suprasti labai jau kalbiai Madame de Stael: /mulier taceat in politicis!/ - ir aš manau, kad tikras moterų draugas bus tas, kuris šiandien joms griežtai tars: /mulier faceat de muliere!^62/ 233 Instinktų sugedimas ir, aišku, blogas skonis išryškėja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo būtų galima ką nors įrodyti "moters pačios savaime" n_a_u_d_a_i. Vyrams minėtosios damos tėra trys k_o_m_i_š_k_o_s moterys pačios savaime - nieko daugiau! - ir kaip tik rimčiausi netyčios kontrargumentai prieš emancipaciją ir moterišką puikavimąsi savimi.

234 Kvailystė virtuvėje: moteris kaip virėja; baisus begalviškumas rūpinantis šeimos ir jos galvos maitinimu! Moteris nesupranta, ką r_e_i_š_k_i_a valgis, ir nori būti virėja! Jei moteris mąstytų, tai, tūkstančius metų būdama virėja, ji jau būtų atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir išmokusi gydymo meno! Dėl blogų virėjų - dėl visiškos proto stokos virtuvėje žmogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta didžiausia žala; ir šiandien padėtis ne ką geresnė. Kalba prakilnioms dukterims. 235 Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos - nedidelės saujelės žodžių, kuriuose staiga kristalizuojasi visa kultūra, visa visuomenė. Tarp jų reikia paminėti ir šiuos atsitiktinius žodžius, kuriuos Madame de Lambert pasakė savo sūnui: /"mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront grand plaisir"^63/,- tarp kitko, tai patys protingiausi žodžiai, kuriuos motina kada nors pasakė sūnui. 236 Tai, ką Dante ir Goethe galvojo apie moterį,- pirmasis, dainuodamas /"ella guardava suso, ed io in lei"^64/, antrasis, išvertęs tai taip: "das Ewig-Weibliche zieht uns hinan" (Amžinasis Moteriškumas vilioja mus a_u_k_š_t_y_n), - aš neabejoju, kad kiekviena kilnesnė moteris priešinsis tokiai nuomonei, nes visai t_a_i_p__ p_a_t ji galvoja ir apie Amžinąjį Vyriškumą... 237 S_e_p_t_y_n_i__ m_o_t_e_r_i_š_k_i__ p_r_i_e_ž_o_d_ž_i_a_i Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks! * * Žinių ir metų sunki našta silpnai dorybei tvirta atrama! * * Jei tylėsi ir juodai vilkėsi, išmintinga tu garsėsi! * * Kam už laimę aš dėkinga? Dievui - ir siuvėjai nagingai! * * Jauna: žydintis grotas. Sena: žiežula ant šluotos! * * Dailus, kilmingas ir dar vyras - o, kad jis būtų m_a_n_o vyras! * * Kalba trumpa, prasmių net kelios - asilei slidokas kelias! 237a Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybėse ir per klaidą nutūpę jiems ant delno: jie laikė jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis,- bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti į narvelį, kad neišskristų. 238

Klysti sprendžiant pamatinę "vyro ir moters" problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didžiausią antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai t_i_p_i_š_k_a_s lėkštos galvos požymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lėkštai! - yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs "trumparegis", nesugebantis įsiskverbti į__ j_o_k_i_ą gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik r_y_t_i_e_t_i_š_k_a_i: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, k_y_l_a_n_t kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis g_r_i_e_ž_t_e_s_n_i moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški. K_i_e_k tai buvo būtina, k_i_e_k logiška, k_i_e_k netgi žmogiškai pageidautina,- tegu kiekvienas pats apmąsto! 239 Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyrų kaip šiais laikais - tai demokratinių polinkių ir skonio požymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudžiauti. Norima daugiau, išmokstama reikalauti, pagarbos ženklai imami traktuoti beveik kaip įžeidimas, rungtyniaujama dėl teisių, netgi atkakliai kovojama dėl jų: žodžiu, moteris pradeda netekti gėdos. Dar pridurkime, kad ji praranda ir skonį. Ji atpranta b_i_j_o_t_i vyro: bet "atpratusi bijoti", moteris atsisako savo moteriškiausių instinktų. Kad moteris išdrįsta kelti galvą, nustojus vertinti ir puoselėti tai, kuo vyras kelia baimę, arba, kalbant aiškiau, kai nebevertinamas ir nebepuoselėjamas v_y_r_a_s vyre, yra gan dėsninga ir gerai suprantama; sunkiau suprasti, jog būtent todėl - moteris išsigimsta. Tai vyksta šiandien - neapsigaukime! Kur tik pramonės dvasia nugali karinę ir aristokratišką dvasią, moteris siekia ūkvedžio ekonominio ir teisinio savarankiškumo: "moteris kaip ūkvedys"- užrašyta ant besiformuojančios dabartinės visuomenės vartų. Tuo pat metu, kai ji įgyja naujas teises, siekia valdžios ir savo vėliavose bei vėliavėlėse įrašo moteriškos "pažangos" šūkį, klaikiai aiškiai prasideda priešingas procesas: m_o_t_e_r_i_s__ ž_e_n_g_i_a__ a_t_g_a_l. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje m_a_ž_ė_j_o tiek, kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; "moterų emancipacija", kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys (o ne tik bukagalviai vyrai), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas. K_v_a_i_l_u_m_a_s slypi šiame judėjime, beveik vyriškas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada protinga,- turėtų visa savo esybe gėdytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda į pergalę, nustoti puoselėti savo ginklo vartojimo meną; prarasti savitvardą vyro atžvilgiu, galbūt net prieiti "iki knygų, kai anksčiau buvo laikomasi drausmės ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai įžūliai priešintis vyro tikėjimui moteryje s_l_y_p_i_n_č_i_u iš esmės kitokiu idealu, kažkokiu Amžinu ir Būtinu Moteriškumu; atkakliais tauškalais versti vyrą pakeisti nuomonę, kad moterį kaip švelnų, užgaidžiai laukinį ir dažnai malonų naminį gyvulėlį reikia saugoti, puoselėti, tausoti; negrabiai ir suirzus ieškoti vergijos ir baudžiavos elementų moters padėtyje ankstesnėje ir dabartinėje visuomenėje (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne aukštesnės kultūros, visokio kultūros kilimo sąlyga),- ką visa tai reiškia, jei ne moteriškų instinktų, moteriškumo naikinimą? Žinoma, tarp vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų; jie pataria joms atsikratyti moteriškumo ir persiimti visomis kvailystėmis, kuriomis serga "vyras" Europoje, europietiškas "vyriškumas",- jie norėtų nužeminti moterį iki "bendrojo išsilavinimo" ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo. Iš moterų kai kur norima padaryti netgi laisvus mąstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui vyrui nebūtų atstumianti ir

juokinga,- beveik visur jų nervus gadina liguisčiausia ir pavojingiausia muzika (mūsų vokiškoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isteriškesnės ir vis labiau nesugeba paklusti savo pirmajam ir paskutiniajam pašaukimui - gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau "kultūrinti" ir, kaip sakoma, remiantis kultūra, "silpnąją lytį" paversti s_t_i_p_r_i_a: tarsi istorija įtikinamiausiai neliudytų, kad žmogaus "kultivavimas" ir silpninimas - būtent v_a_l_i_o_s__ j_ė_g_o_s silpninimas, skaidymas, sargdinimas - visada ėjo koja kojon ir kad pačios galingiausios ir įtakingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) už savo galią ir persvarą prieš vyrus turi būti dėkingos savo valios jėgai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o dažnai ir baimę,- yra jos p_r_i_g_i_m_t_i_s, kuri "gamtiškesnė" negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas... Be baimės, ši pavojinga ir graži katė "moteris" kelia ir užuojautą,- ji labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau pasmerkta nusivylimui. Baimė ir užuojauta: šių jausmų apimtas stovėjo iki šiol vyras prieš moterį,- viena koja jau tragedijoje, kuri žavėdama kankina.- Kaip? Ir tai turėtų baigtis? Ir moters a_t_k_e_r_ė_j_i_m_a_s jau prasidėjo? Ir moteris pamažu taps vis nuobodesnė? O, Europa! Europa! Mes žinome tą raguotą žvėrį, kuris visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo senį pasakėčia galėtų dar kartą tapti "istorija",- dar kartą siaubingas kvailumas galėtų tave užvaldyti ir nusinešti! Ir po juo nesislepia joks Dievas, ne! tik "idėja", "moderni idėja"!.. Aštuntas skyrius TAUTOS IR TĖVYNĖS 240 Aš klausiausi, vėl pirmą kartą - Richardo Wagnerio M_e_i_s_t_e_r_s_i_n_g_e_r_i_ų uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga - nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas - jame l_a_b_a_i aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai šioje muzikoje nėra grožio, nėra Pietų, nėra subtilaus pietietiško dangaus skaidrumo, nėra gracijos, šokio, beveik nėra, logikos valios; atvirkščiai, jaučiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabrėžiamas, tarsi menininkas norėtų pasakyti: "to aš ir siekiu"; griozdiškas rūbas, kažkas savavališkai barbariška ir iškilminga, mokslingų (gelehrten) ir garbingų brangenybių ir nėrinių raibulys; kažkas vokiška geriausia ir blogiausia šio žodžio prasme, kažkas vokiškai sudėtinga, be formos ir neišsemiama; tam tikra vokiška galia ir perpildyta siela, kuri nebijo slėptis po nuopuolio /raffinements^65/,- kuri galbūt tik ten ir jaučiasi geriausiai; tikras vokiškos sielos požymis,- sielos, kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai išreiškia tai, ką aš galvoju apie

vokiečius: jie užvakardienio ir porytdienio žmonės,- j_i_e__ d_a_r__ n_e_t_u_r_i__ š_i_a_n_d_i_e_n_o_s. 241 Mes -"geri europiečiai", bet būna valandų, kai ir mes leidžiame sau pabūti šauniais tėvynainiais ir pūkštelėti į senas meiles ir ankštumas - aš ką tik pateikiau pavyzdį,- retkarčiais mus apima nacionalinis jaudulys, patriotinis slogutis, ir mūsų sielą perpildo visokie kitokie archajiški jausmai. Nerangesni negu mūsų protai tik per ilgesnį laiką gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni - per pusmetį, kiti - per pusę amžiaus, nelygu jų virškinimo ir "medžiagų apykaitos" greitis bei jėga. Aš galėčiau įsivaizduoti tokias bukas ir inertiškas rases, kurioms netgi mūsų skubrioje Europoje reikėtų pusės šimtmečio, kad įveiktų tokius atavistinius parapiškumo priepuolius ir grįžtų į protą, turiu galvoje -"gerą europietiškumą". Ir štai be saiko samprotaujant apie tokią galimybę, man teko būti dviejų senų "patriotų" pokalbio liudininku,- abu jie, matyt, buvo apykurčiai, todėl šnekėjo labai garsiai. "K_a_s žino apie filosofiją tik tiek, kiek valstietis ar studentų korporacijos narys,- teigė vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas iš to! Gyvename masių epochoje: jos šliaužioja ant pilvo prieš visa, kas masiška. Tas pat ir /in politicis/. Valstybės vyras, kuris joms pastatys naują Babilono bokštą, sukurs nepaprastai galingą valstybę, joms yra "didis",- kokia nauda iš to, kad mes, atsargesni ir santūresni, kol kas neatsisakome senojo tikėjimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams. Tarkime, koks nors valstybės vyras savo tautą įstums į tokią padėtį, kad jai nuo šiol teks vykdyti "didžiąją politiką", kuriai ji iš prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutiniškumui ji bus priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstybės vyras apskritai pasmerks savo tautą "politikavimui", tuo tarpu lig šiol ji galėjo daryti kažką geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos gelmėse išsaugojo įžvalgų pasibjaurėjimą politikuoti mėgstančių tautų neramumu, tuštybe ir triukšmingumu,- tarkime, kad toks valstybės vyras pažadins snūduriuojančias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligšiolinį drovumą ir norą likti nuošalyje pavaizduos gėdinga dėme, jos užsienietiškų dalykų pomėgį ir slaptą begalybės siekimą - kalte, nuvertins jos širdingiausius polinkius, išvers jos sąžinę, susiaurins jos protą, pavers jos skonį "tautiniu",- kaip! argi valstybės vyras, kuris padarytų tai, už ką jo tauta ateityje, jei tik ją turėtų, būtų priversta atgailauti, - argi toks valstybės vyras būtų d_i_d_i_s?" - "Be abejo! - atsakė jam su įkarščiu kitas senas patriotas.- Kitaip jis n_e_g_a_l_ė_t_ų to padaryti! Galbūt beprotiška norėti tokių dalykų? Bet galbūt viskas, kas didu, iš pradžių buvo tik beprotiška!" - "Piktnaudžiauji žodžiais! - sušuko jo pašnekovas.- Jis stiprus, stiprus ir beprotis! Bet n_e didis!" - Senukai aiškiai įsikarščiavo rėkdami viens kitam savo "tiesas"; o aš, laimingas, kad esu anapus, mąsčiau, ar greitai stiprų palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos dvasinį sulėkštėjimą išlygina kitos dvasinis pagilėjimas.- 242 Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, "civilizacija" ar "humanizacija", ar "pažanga"; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule - d_e_m_o_k_r_a_t_i_n_i_s Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis f_i_z_i_o_l_o_g_i_n_i_s procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo t_a_m__ t_i_k_r_o_s aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. Šis t_a_m_p_a_n_č_i_o__ e_u_r_o_p_i_e_č_i_o procesas,- žinoma, jį gali sulėtinti, bet kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai - turiu galvoje vis dar siaučiančią "nacionalinio

jausmo" vėtrą ir kylantį anarchizmą,- šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokių tikisi jo naivūs rėmėjai ir šlovintojai, "modernių idėjų" apaštalai. Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir paverčiama vidutinybėmis dauguma žmonių, t.y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys žmogus,- tos sąlygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir išskirtiniams žmonėms, turintiems pavojingiausių ir patraukliausių savybių. Tuo metu, kai minėta prisitaikymo galia ar jėga, nuolat bandydama vis naujas sąlygas ir su kiekviena karta, beveik su kiekvienu dešimtmečiu pradėdama naują darbą, neleis tipui tapti g_a_l_i_n_g_a_m, tuo metu, kai būsimieji europiečiai tikriausiai bus įvairaus plauko plepūs, silpnavaliai ir sumanūs darbininkai, kuriems kaip kasdienė duona r_e_i_k_a_l_i_n_g_a_s ponas ir įsakinėtojas; taigi tuo metu, kai Europos demokratizavimas pamažu gimdo tipą, pasirengusį v_e_r_g_i_j_a_i subtiliausia prasme,- s_t_i_p_r_u_s žmogus kaip atskiras ir išskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis, negu jis galbūt iki šiol kada nors yra buvęs - dėl mokymo be prietarų, dėl didžiulės pratybų, meno ir kaukių įvairovės. Aš norėjau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenorėta priemonė t_i_r_o_n_a_m_s ugdyti - visomis galimomis šio žodžio prasmėmis, taip pat ir dvasine prasme. 243 Aš su malonumu girdžiu, kad mūsą Saulė sparčiai juda H_e_r_a_k_l_i_o žvaigždyno link,- ir tikiuosi, kad žmogus Žemėje paseks Saulės pavyzdžiu. Ir mes, geri europiečiai, būsime priekyje!- 244 Kadaise vokiečiai buvo laikomi "giliais",- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, - tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys. Vokietis, kuris drįstų teigti: "ak! dvi sielos mano krūtinėj", žiauriai nusikalstų tiesai, tiksliau, per daugeli sielų nutoltų nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryžminus rasėms, galbūt netgi su ikiariškų elementų persvara, kaip "vidurio tauta" visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, mažiau žinomi, labiau neapskaičiuojami; labiau stebinantys, labiau gąsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a_p_i_b_r_ė_ž_t_i, ir jau vien tai kelia prancūzų neviltį. Vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas "kas yra vokiška?" Kotzebue aišku gerai pažinojo savo vokiečius: "esame pažinti",- džiūgavo jie,- bet ir Sandas manė, kad juos pažįsta^66. Jeanas Paulis žinojo, ką daro, kai su įtūžiu neigė Fichte's melagingus, bet patriotiškus meilikavimus ir perdėjimus,- bet labai tikėtina, kad Goethe į vokiečius žiūrėjo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Fichtę. Ką Goethe iš tikrųjų galvojo apie vokiečius? - Bet apie daugelį dalykų jis niekada aiškiai nekalbėjo ir visą gyvenimą mokėjo subtiliai tylėti: tikriausiai tam buvo rimtų priežasčių. Žinoma, linksmiau žiūrėti į pasaulį jį vertė ne "laisvės karai", juolab ne Prancūzijos revoliucija; įvykis, dėl kurio jis p_e_r_m_ą_s_t_ė savo Faustą ir net visą "žmogaus" problemą, buvo Napoleono pasirodymas. Išliko Goethe's žodžiai, kuriais jis negailestingai ir griežtai, tarsi užsienietis, smerkia tai, kuo vokiečiai didžiuojasi: garsųjį vokiškąjį būdą (Gemüth) jis nusako taip: "atlaidumas svetimoms ir savoms silpnybėms". Argi jis buvo neteisus? - kalbėdamas apie vokiečius, retas būna visiškai neteisus. Vokiškoje sieloje yra pereigų ir perėjų, yra urvų, slėptuvių ir požemių; jos netvarka turi daug paslapties žavesio, vokietis žino klystkelius, vedančius i chaosą. Ir kaip kiekvienas daiktas mėgsta panašų į save, taip ir vokietis mėgsta debesis ir visa, kas neaišku, kas tampa, temsta, yra drėgna arba

uždengta: visa, kas nežinoma, nesusiformavę, slenka ir auga, jis suvokia kaip "gilų". Ir pats vokietis ne y_r_a, jis t_a_m_p_a, jis "v_y_s_t_o_s_i". Todėl "vystymasis" iš tikrųjų yra vokiškas atradimas ir indėlis į didžiulę filosofinių formulių karalystę,- ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą Europą. Užsieniečius stebina ir traukia mįslės, kurias jiems užmena prieštaringa vokiškosios sielos prigimtis (ją Hegelis traktavo kaip sistemą, o Richardas Wagneris išreiškė muzika). "Geraširdis ir klastingas" - tokia samplaika, absurdiška bet kurios kitos tautos atžvilgiu, deja, per dažnai pateisinama Vokietijoje - tik pagyvenkite kurį laiką tarp švabų! Vokiečių mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabūdiška drąsa, kurios jau išmoko bijoti beveik visi dievai. Norint pademonstruoti vokišką sielą /ad oculos^67/, pakanka pažvelgti į vokišką skonį, vokiečių meną ir papročius: koks prasčiokiškas abejingumas "skoniui"! Koks kilmingumo ir niekingumo mišinys! Koks netvarkingas ir turtingas visas šis sielos ūkis! Vokietis t_e_r_l_i_o_j_a_s_i su savo siela, jis terliojasi su viskuo, ką pergyvena. Jis blogai virškina savo gyvenimo įvykius ir niekada negali to "baigti"; vokiškoji giluma dažnai tėra blogas, lėtas "virškinimas". Ir kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir vokietis mėgsta "atvirumą" ir "tiesumą": taip p_a_t_o_g_u būti atviram ir tiesiam! - Tas patiklumas, tas paslaugumas, tas s_ą_ž_i_n_i_n_g_a_s kortų atskleidimas šiandien yra turbūt pavojingiausia ir sėkmingiausia maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofeliškas menas, kuris jį "toli nuves"! Vokietis nuleis rankas, pažvelgs geromis, žydromis tuščiomis vokiškomis akimis - ir užsienis tuoj pat supainios jį su jo chalatu!- Aš norėjau pasakyti: tebūnie vokiškasis gilumas kuo tik nori,- tarp savęs turbūt galime ir pasijuokti iš jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimybę ir gerą vardą ir neišmainysime pernelyg pigiai mūsų senos - gilios tautos - reputacijos į prūsišką "šaunumą" ir berlynietišką sąmojį bei akių dūmimą. Protinga tauta, kuri sukuria ir l_e_i_d_ž_i_a kitiems turėti nuomonę apie ją kaip gilią, nerangią, geraširdišką, sąžiningą ir neprotingą: tokia tauta galėtų netgi - būti gili! Galų gale: reikia pateisinti savo vardą juk ne veltui esame vadinami /"tückisches" Volk/, apgaudinėjančia tauta... 245 "Seni geri" laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie m_e_s laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo "gera draugija", jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį l_i_k_u_t_į mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! - bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo mėgautis! - juk jis buvo tik stilių lūžio ir stilių pasikeitimo atgarsis, o__ n_e, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižėjusios sielos, kuri nuolat byra, ir būsimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat g_i_m_s_t_a; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudėsi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisvės medį ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną. Bet kaip greitai blėsta dabar būtent š_i_s jausmas, kaip sunku mūsų dienomis netgi s_u_p_r_a_s_t_i šį jausmą - kaip neprastai mūsų ausiai skamba tų Rousseau, Schillerio, Shelley'io, Byrono kalba; jie visi k_a_r_t_u išreiškė žodžiais tą patį Europos likimą, nuskambėjusį Beethoveno muzikoje! - Tai, kas atsirado vokiečių muzikoje po to, priklauso romantizmui, t.y. istoriniu požiūriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir paviršutiniškesniam judėjimui nei tas didysis antraktas, tas Europos perėjimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo. Weberis - bet ką m_u_m_s šiandien reiškia Laisvasis šaulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhäuseris! Nuskambėjusi, o gal jau ir pamiršta muzika. Be to, visa ši romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad būtų pripažinta ir vertinama kur nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradžių ji buvo antraeilė muzika, kuriai tikri muzikantai mažai skyrė dėmesio. Kitokioj padėty atsidūrė

Felixas Mendelssohnas, tas halkijoniškas maestro, kuris dėl savo lengvesnės, grynesnės, laimės kupinos sielos greitai įgijo šlovę ir taip pat greitai buvo užmirštas,- tai buvo puikus vokiečių muzikos i_n_c_i_d_e_n_t_a_s. O dėl Roberto Schumanno, kuris žiūrėjo į muziką rimtai ir į kurį nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai - jis buvo paskutinis mokyklos kūrėjas,- argi neatrodo mums dabar laimė, atokvėpis, išsilaisvinimas tai, kad būtent ši schumanniška romantika buvo įveikta? Schumannas, ieškantis prieglobsčio savo sielos "saksoniškoje Šveicarijoje", pusiau wertheriškas, pusiau jean-pauliškas, tikrai ne beethoveniškas! tikrai ne byroniškas! - jo Manfredo muzika yra tiesiog neįtikėtina nesėkmė ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo iš esmės s_m_u_l_k_u_s skonis (pasižymintis pavojingu, o tarp vokiečių dvigubai pavojingu polinkiu į romią lyriką ir jausmų svaigulį), Schumannas, nuolat žingsniuojantis nuošale, droviai lėtinantis žingsnį ir pasitraukiantis atatupstom, kilmingas lepūnėlis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panašus į mergaitę ir /noli me tangere^68/ nuo pat pradžių: šis Schumannas buvo jau tik v_o_k_i_š_k_a_s įvykis muzikoje, o ne europietiškas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,- dėl jo vokiečių muzikai grėsė didžiausias pavojus nustoti buvus E_u_r_o_p_o_s__ s_i_e_l_o_s__ b_a_l_s_u ir nusiristi iki paprasto parapiškumo. - 246 Kokia kankynė yra vokiškai parašytos knygos tam, kas turi t_r_e_č_i_ą ausį! Kaip nenoriai jis stovi šalia lėtai besisukančios pelkės - garsų be skambesio, ritmų be šokio pelkės, kurią vokiečiai vadina "knyga"! O ką jau kalbėti apie vokietį, s_k_a_i_t_a_n_t_į knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug vokiečių žino ir laiko savo pareiga žinoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m_e_n_a_s,- menas, kurį reikia atspėti, jei nori suprasti sakinį. Pavyzdžiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad negalima abejoti ritmiškai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingumą ir žavesį, kai laužoma pernelyg griežta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvieną /staccato/ ir kiekvieną /rubato/, kad reikia įspėti prasmę balsių ir diftongų sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo jų sąveikos, spindėti įvairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas iš skaitančių knygas vokiečių geranoriškai sutiks prisiimti tokias pareigas bei paklusti tokiems reikalavimams ir įsiklausyti į tokį didelį kalbos meną ir tikslingųmą? Pagaliau jie "neturi tokios klausos" ir nepastebi stipriausių stiliaus kontrastų; subtiliausias meistriškumas š_v_a_i_s_t_o_m_a_s tarsi kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai aš pastebėjau, kaip šiurkščiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos meistrai: vienas, kurio žodžiai krinta lėtai ir šaltai tarsi lašai nuo drėgnos olos skliautų - jis pasikliauna jų dusliu garsu ir atgarsiu,- ir kitas, kuris valdo savo kalbą kaip lanksčią špagą ir visu kūnu jaučia pavojingą virpančios pernelyg aštrios geležtės laimę,- geležtės, kuri norėtų kąsti, šnypšti ir pjauti. - 247 Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė - tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama "kodėl"? Stipriu, garsiu balsu - tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos p_u_b_l_i_k_a. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu. Demosteno ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais - ir viskas vienu atodūsiu - žavėjo a_n_t_i_k_o_s žmones, mokėjusius vertinti šį talentą, mokėjusius vertinti retą ir sunkų tokių periodų ištarimo meną,- juk jie patys mokėsi oratorystės; m_e_s iš tikrųjų

neturime jokių teisių į__ i_l_g_u_s periodus, mes, šių laikų žmonės, mes, greit uždūstantys visomis šio žodžio prasmėmis! Juk visi tie antikos žmonės patys buvo oratorystės diletantai, taigi žinovai, taigi kritikai,- jų akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panašiai buvo ir praeitą šimtmetį: kai visi italai ir italės mokėjo dainuoti, vokalinio meno virtuoziškumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasiekęs kulminaciją. O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kažkas panašaus į tribūnų oratorystę gan nedrąsiai ir nerangiai pradėjo skleisti savo jaunus sparnus) iš tikrųjų egzistavo tik viena viešos ir d_a_u_g_m_a_ž meninės oratorystės rūšis: būtent sakyklų oratorystė. Tik pamokslininkas Vokietijoje žinojo, kokį svorį turi skiemuo, o kokį žodis, kiek sakinys muša, šokinėja, krinta, bėga, išteka; tik jo klausoje egzistavo sąžinė, gan dažnai pikta sąžinė,- kadangi užtenka priežasčių, dėl kurių būtent vokietis retai, beveik visada per vėlai išmoksta dorai kalbėti. Todėl, savaime suprantama, vokiečių prozos šedevras yra jų didžiausio pamokslininko kūrinys: B_i_b_l_i_j_a iki šiol buvo geriausia vokiška knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik "literatūra" - kažkas, išaugęs ne Vokietijoje ir todėl neįaugęs ir neįaugąs į vokiečių širdis, kaip įaugo į jas Biblija. 248 Yra du genijų tipai: vienas, kuris visų pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidžiasi apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp genialių tautų esama tokių, kurioms atiteko moteriška nėštumo problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, užbaigimo uždavinys,- pavyzdžiui, tokia tauta buvo graikai, taip pat ir prancūzai; bet yra ir kitokių, kurių uždavinys - apvaisinti ir būti naujos gyvenimo tvarkos priežastimi,- tai tokios tautos, kaip žydai, romėnai ir, jei mūsų klausimas neatrodys nekuklus, vokiečiai? - tautos, apžavėtos bei kankinamos kažkokios nežinomos karštligės ir nesuvaldomai stumiamos už savo ribų, įsimylėjusios ir geidžiančios svetimų rasių (tokių, kurios "leidžia apvaisinti" save) tautos, trokštančios valdyti, kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnatį, taigi ir atitekusią "Dievo malonę". Šie dviejų tipų genijai ieško vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris. 249 Kiekviena tauta turi savo tartiufiškumą ir vadina jį savo dorybėmis.- Nežinome to, kas geriausia mumyse,- negalime to žinoti. 250 Už ką Europa turi būti dėkinga žydams? - Už daug ką, gera ir bloga, ir visų pirma už tai, kas kartu yra geriausia ir blogiausia: už didį stilių moralėje, begalinių reikalavimų, begalinių pamokymų grėsmingumą ir didingumą, visą moralinių problemų bei dilemų romantiką ir taurumą - taigi ir už tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir rafinuočiausia spalvų žaisme ir gyvenimo vilionėse, kurių atspindžiai šiandien žėri mūsų europinės kultūros danguje, jos vakaro danguje,- žėri ir galbūt gęsta. Mes, artistai tarp žiūrovų ir filosofų, esame už tai žydams - dėkingi. 251 Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, n_o_r_i kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės

aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais - paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas - neturėkime dėl to iliuzijų. Kad Vokietijoje daugiau n_e_g_u__ p_a_k_a_n_k_a žydų, kad vokiečių skrandžiui, vokiečių kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su šiuo "žydo" kiekiu - taip kaip susitvarkė italai, prancūzai, anglai, nes jie energingiau virškino,- tai aiškiai pasakinėja visuotinis instinktas, į kurį reikia įsiklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. "Neįsileisti daugiau jokių naujų žydų! Ir užremti vartus būtent iš Rytų (taip pat ir Austrijos)!" - taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibrėžta, dėl to ji stipresnės rasės lengvai gali būti ištrinta, sunaikinta. Be jokios abejonės, žydai yra stipriausia, atspariausia ir gryniausia rasė iš visų, gyvenančių dabar Europoje; jie sugeba prasimušti netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis (net geriau negu palankiomis) dėl to, kad turi tam tikrų dorybių, kurios šiandien mielai žymimos ydos ženklu,- pirmiausia dėl ryžtingo tikėjimo, kuriam nereikia gėdytis "modernių idėjų"; jie keičiasi, j_e_i_g_u keičiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija plečia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir egzistuoja ne nuo vakardienos, - būtent pagal principą "kuo lėčiau!" Mąstytojas, kurio sąžinę slegia Europos ateitis, sudarinėdamas planus ateičiai, skaitysis su žydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais ir tikėtiniausiais didžiojo žaidimo ir jėgų kovos veiksniais. Tai, kas šiandien Europoje vadinama "tauta" ir iš tikrųjų veikiau yra /res facta/ negu /nata/ (ir netgi taip panašu į /res ficta et picta^69/, kad juos nesunku supainioti), šiaip ar taip, yra kažkas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne rasė, juolab ne /aere perennius^70/ kaip žydai: šioms "tautoms" reikėtų rūpestingai saugotis karštos konkurencijos ir priešiškumo! Nekelia abejonių, kad žydai jei norėtų - arba jei juos priverstų, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g_a_l_ė_t_ų įgyti Europoje persvarą ar net tiesiogine žodžio prasme įsiviešpatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia - taip pat n_e_a_b_e_j_o_t_i_n_a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek įkyriai, ištirpti Europoje ir būti jos absorbuoti; jie trokšta galiausiai kur nors tvirtai, teisėtai įsikurti, būti gerbiami ir baigti klajoklišką "amžino žydo" gyvenimą; reikėtų atkreipti dėmesį į šį polinkį ir veržimąsi (jis turbūt reiškia žydiškų instinktų susilpnėjimą) ir jų remti; matyt, šiuo tikslu būtų naudinga ir. teisinga išvyti iš šalies rėksnius antisemitus. Teikti paramą atsargiai, pasirinktinai, maždaug taip, kaip daro anglų aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei su jais suartėtų stipresni ir jau išsikristalizavę naujieji vokiečių tipai, pavyzdžiui, kilmingi Brandenburgo karininkai: visais atžvilgiais būtų įdomu pažiūrėti, ar su paveldimu įsakinėjimo ir paklusimo menu - abiem atžvilgiais minėta žemė šiandien yra klasikinis pavyzdys - nebus galima sujungti pinigų ir kantrumo genijaus (ir pirmiausia šiek tiek proto ir protingumo - Brandenburge to aiškiai stokojama). Bet čia man reikia nutraukti savo smagią ir iškilmingą germanomanišką kalbą, nes aš jau paliečiau r_i_m_č_i_a_u_s_i_ą man dalyką, "europietišką problemą", kaip aš ją suprantu, t.y. kaip išugdyti Europoje viešpataujančią kastą.- 252 Nefilosofinė rasė - tie anglai: Baconas - tai a_n_t_p_u_o_l_i_s prieš filosofinį protą apskritai, Hobbesas, Hume'as ir Locke'as - filosofo sąvokos pažeminimas ir sumenkinimas daugiau nei šimtmečiui. P_r_i_e_š Hume'ą sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke'ą Schellingas t_u_r_ė_j_o__ t_e_i_s_ę pasakyti: /"je meprise Locke"^71/, su anglišku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), šie du priešiški filosofijos broliai-genijai, kurie, verždamiesi link vokiečių dvasios priešingų polių, nepagrįstai skriaudė vienas kitą, kaip tik ir gali skriausti vienas kitą broliai.- Tai, ko Anglijoje trūksta ir visada trūko, gerai žinojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas Carlyle'is, po aistringomis grimasomis bandęs slėpti

tai, ką žinojo apie save: ko būtent s_t_i_g_o Carlyle'iui - tikrosios proto g_a_l_i_o_s, tikrojo proto žvilgsnio g_i_l_u_m_o, žodžiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei rasei būdinga, kad ji tvirtai laikosi krikščionybės: jai b_ū_t_i_n_a jos drausmė "moralizavimui" ir sužmoginimui. Anglas niūresnis, juslingesnis, stipresnės valios ir brutalesnis už vokietį,- ir kaip paprastesnis ir vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikščionybė jam dar r_e_i_k_a_l_i_n_g_e_s_n_ė. Subtilesnės šnervės netgi šiame angliškame krikščioniškume užuos dar ir tikrai anglišką splyno ir piktnaudžiavimo alkoholiu kvapelį,- prieš juos religija pagrįstai naudojama kaip vaistas,- subtilūs nuodai prieš grubius: subtilesnis apsinuodijimas nerangiose tautose iš tikrųjų jau yra pažanga, sudvasinimo pakopa. Krikščioniški gestai, maldos ir psalmių giedojimai dar pakenčiamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglišką grubumą ir prasčiokišką rimtumą; ir tai girtuoklių ir laidokų bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar "išganymo armijos" verčiama mokosi morališkai kriuksėti, atgailos konvulsija iš tikrųjų galėtų būti aukščiausia jai pasiekiama humaniškumo apraiška,- su tuo galima visiškai sutikti. Tačiau net humaniškiausias anglas šokiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam būdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir kūno judesiuose nėra jokio takto ir šokio, netgi nėra takto ir šokio potraukio, "muzikos" potraukio. Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasižiūrėkite, kaip v_a_i_k_š_t_o gražiausios anglės,- nė vienoje pasaulio šalyje nėra gražesnių balandžių ir gulbių,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet aš reikalauju per daug... 253 Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų - paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir Herbertą Spencerį - dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų abejoti, kad laikinas t_o_k_i_ų protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo "taisyklėms" taikyti. Galiausiai jų tikslas yra ne vien tik pažinimas - jie turi b_ū_t_i kažkuo nauju, r_e_i_k_š_t_i kažką naują, p_a_t_e_i_k_t_i naujas vertybes! Praraja tarp žinojimo ir galėjimo turbūt yra didesnė ir baisesnė, negu manoma: galima tarti, kad galintis aukščiausia prasme, t.y. kuriantis, turi būti nežinančiu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panašiems į Darwino, netgi palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruopštumas, žodžiu, angliškumas.- Pagaliau nepamirškime, kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio priežastimi: tai, kas vadinama "moderniomis idėjomis" arba "aštuonioliktojo amžiaus idėjomis", arba taip pat "prancūziškomis idėjomis",- taigi tai, prieš ką su dideliu pasibjaurėjimu sukilo v_o_k_i_e_č_i_ų dvasia,- buvo angliškos kilmės, dėl to negali būti abejonių. Prancūzai buvo tik tų idėjų beždžionės ir aktoriai, taip pat jų geriausi kareiviai ir kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a_u_k_o_s: nes nuo "modernių idėjų" prakeiktos anglomanijos /ame francaise^72/ taip sulyso ir išdžiūvo, kad dabar mes prisimename jos šešioliktąjį ir septynioliktąjį amžių, jos didžią aistringą jėgą, jos išradingą kilnumą kaip kažką beveik neįtikėtina. Bet reikia tvirtai laikytis šio istorinio teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška /noblesse/ - jausmai, skonis, papročiai, žodžiu, /noblesse/ aukščiausia prasme - yra P_r_a_n_c_ū_z_i_j_o_s kūrinys ir išradimas, o europietiškas niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas - A_n_g_l_i_j_o_s.- 254 Dar ir šiandien Prancūzija yra dvasingiausios ir rafinuočiausios Europos kultūros buveinė ir aukštoji skonio mokykla - bet reikia mokėti rasti šią "skonio Prancūziją". Kas jai priklauso, tas rūpestingai slepiasi: galbūt ji gyvena nedaugelyje ir, be to, būtent tokiuose žmonėse, kurie netvirtai stovi ant

kojų, yra iš dalies fatalistai, paniurėliai, ligonys, iš dalies per daug sugležnėję ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi iš a_m_b_i_c_i_j_o_s. Kai kas bendra jiems visiems: jie užsikemša ausis, kad negirdėtų siaučiančios kvailystės ir triukšmingo demokratinės buržuazijos plyšojimo. Iš tikrųjų šiandien avanscenoje voliojasi sukvailėjusi ir sustorėjusi Prancūzija,- neseniai Victoro Hugo laidotuvėse ji surengė tikrą neskoningumo ir žavėjimosi savimi orgiją. Jie turi ir kitą bendrą bruožą: nuoširdžiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo - ir dar labiau nesugeba to padaryti! Galbūt jau dabar šioje dvasios Prancūzijoje - ji kartu yra ir pesimizmo Prancūzija - Schopenhaueris jaučiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; ką jau kalbėti apie Heinrichą Heinę, seniai tapusį subtilesnių ir ambicingesnių Paryžiaus lyrikų kūnu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris šiandien Taine'o - t.y. p_i_r_m_o_j_o dabar gyvenančio istoriko - pavidalu daro beveik tironišką įtaką. O kalbant apie Richardą Wagnerį reikia pasakyti, kad kuo daugiau prancūzų muzika formuosis pagal tikruosius /l'ame moderne^73/ poreikius, tuo labiau ji "wagnerizuosis", tai galima numatyti - ji ir šiandien jau tai daro! Tačiau yra trys dalykai, kuriuos prancūzai su pasididžiavimu ir šiandien gali nurodyti kaip savo paveldą ir nuosavybę, taip pat kaip neprarastą savo senosios kultūrinės persvaros Europoje žymę, nepaisant visos savanoriškos ar nesavanoriškos germanizacijos ir skonio suprastėjimo: pirma, sugebėjimas patirti artistišką aistrą, mėgautis "forma"; tam pažymėti - greta tūkstančio kitų - sugalvoti žodžiai /l'art pour l'art/,- tris amžius Prancūzijoje tokio meno nestokota, ir vėl tik dėl pagarbos "negausiesiems" jos literatūroje egzistavo kažkas panašu į kamerinę muziką,- to veltui ieškosi kitose Europos šalyse.- Antra, kuo remdamiesi prancūzai gali grįsti savo viršumą Europoje, yra jų sena daugiapusė m_o_r_a_l_i_s_t_i_n_ė kultūra; dėl jos gan dažnai net maži laikraščių /romanciers/ ir atsitiktiniai /boulevardiers de Paris^74/ pasižymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kurį, pavyzdžiui, Vokietijoje neturima supratimo (ką jau kalbėti apie pačių tokių kūrinių stygių!). Vokiečiams tam trūksta kelių amžių moralistinio meno, kurio, kaip minėjome, Prancūzijoje nestokota; kas vokiečius dėl to vadina naiviais, tas giria juos už trūkumą. (Vokiškojo nepatyrimo ir nekaltybės /voluptate psychologica^75/ dalykuose, gimininguose vokiečių visuomeninio gyvenimo nuobodybei, priešybe ir labiausiai nusisekusia prancūziško smalsumo ir išradingumo šioje švelnių virpesių srityje apraiška gali būti laikomas Henri Beyle'is, tas įstabus tolregis pirmtakas, kuris napoleonišku tempu perbėgo s_a_v_o Eurapą, daug europietiškos sielos šimtmečių, kaip šios sielos žvalgas ir atradėjas,- reikėjo net dviejų kartų, norint jį kur nors p_a_s_i_v_y_t_i, siekiant įminti keletą mįslių, kurios kankino ir žavėjo šį nuostabų epikūrietį ir klaustukų žmogų, paskutinį didį Prancūzijos psichologą.) Egzistuoja ir trečias viršumo pagrindas: prancūzų natūra yra pusiau pavykusi Šiaurės ir Pietų sintezė, tai leidžia jiems suprasti daugelį dalykų ir daryti tokius dalykus, kurių anglas niekada nesupras; jų periodiškai į Pietus atsisukantis ir nuo jų nusisukantis temperamentas, kartkartėmis užverdantis jį provansališkas ir liguriškas kraujas saugo juos nuo siaubingos Šiaurės pilkumos, nuo saulės nenušviečiamų sąvokų vaiduokliškumo ir anemijos,- nuo mūsų v_o_k_i_š_k_o_s skonio ligos, kuriai įveikti iškart ryžtingai siūloma panaudoti kraują ir geležį, t.y. "didžiąją politiką" (vadovaujantis receptais, kuriuos siūlo gan pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki šiol neteikiantis jokios vilties). Dar ir šiandien Prancūzijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti žmonės, kurie pernelyg turtingi dvasiškai, kad galėtų pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba Šiaurėje mylėti Pietus, o Pietuose - Šiaurę,- tie apsigimę viduržemininkai, "geri europiečiai".- Jiems kūrė savo muziką B_i_z_e_t, šis paskutinis genijus, įžvelgęs naują grožį ir naujas viliones,- atskleidęs m_u_z_i_k_o_s__ P_i_e_t_ų dalelę. 255 Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis

ne pagal kilmę, o pagal t_i_k_ė_j_i_m_ą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų... Aš galėčiau įsivaizduoti muziką, kurios rečiausią žavesį lemtų tai, kad ji jau nieko nežinotų apie blogį ir gėrį, ir virš kurios tik retkarčiais praskrietų kažkokia jūreivio nostalgija, kažkokie auksiniai šešėliai ir švelnus alpulys menas, į kurį, ieškodamos prieglobsčio, iš toli toli suplauktų nykstančio, beveik nesuprantamu tapusio m_o_r_a_l_i_n_i_o pasaulio spalvos ir kuris būtų pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaustų tokius vėlyvus bėglius.- 256 Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ženklai, rodantys, jog E_u_r_o_p_a__ t_r_o_k_š_t_a__ s_u_s_i_v_i_e_n_i_j_i_m_o. Visų gilesnių ir platesnių šio šimtmečio žmonių slapto sielos darbo bendra kryptis buvo parengti dirvą naujai s_i_n_t_e_z_e_i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europietį: tiktai iš pažiūros arba silpnumo akimirkomis, pavyzdžiui, senatvėje, jie buvo "tėvynainiai",- jie atsipūsdavo nuo pačių savęs, tapdami "patriotais". Aš turiu galvoje tokius žmones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis, Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei aš priskirsiu prie jų ir Richardą Wagnerį, kurio nuomonė apie save neturi mūsų klaidinti,- šio tipo genijai retai supranta save. Aišku, dar mažiau mus turi klaidinti tas nepadorus triukšmas, su kuriuo Prancūzijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis dėlto penktojo dešimtmečio p_r_a_n_c_ū_z_ų__ v_ė_l_y_v_o_s_i_o_s__ r_o_m_a_n_t_i_k_o_s glaudus vidinis ryšys su Richardu Wagneriu yra faktas. Jų giminystę, kuo glaudžiausią giminystę rodo visos jų poreikių ir siekių aukštumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per jų daugiapusį ir audringą meną ir veržiasi iš jo aukštyn, - kur? ar ne į naują šviesą? į naują saulę? Bet kas galėtų tiksliai išsakyti tai, ko nemokėjo aiškiai pasakyti visi šie naujų išraiškos priemonių meistrai? Mes žinome, kad juos kankino tos pačios audros ir veržimasis, kad i_e_š_k_o_d_a_m_i jie ėjo tuo pačiu keliu, šie paskutiniai didieji ieškotojai! Visi jie negirdėtai ir neregėtai pakerėti literatūros - pirmieji menininkai, išugdyti pasaulinės literatūros,- dažniausiai patys rašytojai, poetai, menų ir jausmų tarpininkai ir jungėjai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip poetas - muzikams, kaip menininkas apskritai - aktoriams); visi jie i_š_r_a_i_š_k_o_s "bet kuria kaina" fanatikai - pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausią Wagneriui,- visi jie didieji kilnių, taip pat ir bjaurių, pasibaisėtinų dalykų atradėjai, dar didesni efektų ir blizgesio atradėjai; visi jie talentai toli už savo genijaus ribų,- virtuozai iki kaulų smegenų, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, verčia, apverčia, apsigimę logikos ir tiesių linijų priešai, geidžiantys visko svetimo, egzotiško, siaubingo, kreivo, prieštaraujančio pačiam sau; kaip žmonės jie valios tantalai, iškilę plebėjai, kurie gyvenime ir kūryboje nepripažįsta aristokratiško tempo /lento/,- pavyzdžiui, prisiminkite Balzacą,- nesutramdomi darbininkai, beveik žudantys save darbu; antinomistai ir maištininkai papročių srityje, nepasotinami garbėtroškos be pusiausvyros ir malonumo pojūčio; visi jie galiausiai žūsta nuo krikščioniško kryžiaus, susmukdami prieš jį (tai visiškai teisinga, nes argi kuris nors iš jų buvo pakankamai gilus ir savarankiškas A_n_t_i_k_r_i_s_t_o filosofijai?). Išvis tai pašėlusiai narsi, prašmatniai galinga, aukštai sklendžianti ir viršun besiveržianti padermė aukštesniųjų žmonių, kurie savo šimtmečiui,- o tai yra m_i_n_i_o_s šimtmetis! - pirmą kartą

išaiškino sąvoką "aukštesnysis žmogus"... Tegul Richardo Wagnerio draugai vokiečiai pamąsto, ar Wagnerio menas yra vien vokiškas ir ar nėra jo išskirtinis bruožas tai, kad jis kyla iš viršvokiškų šaltinių ir paskatų; čia negalima ignoruoti, kad tokio tipo, kaip Wagneris, išugdymui buvo būtinas Paryžius, į kurį jį lemiamu momentu traukė jo instinktų gelmė, ir kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapaštalavimas galėjo ištobulėti tik sekant prancūzų socialistų pavyzdžiu. Galbūt nuodugniau palyginę, mes Richardo Wagnerio vokiškos natūros garbei atrasime, kad jis buvo visais atžvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, aukštesnis, negu galėjo būti devynioliktojo amžiaus prancūzas,- dėl tos aplinkybės, kad mes, vokiečiai, artimesni barbarybei negu prancūzai; galbūt nuostabiausia iš to, ką sukūrė Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepamėgdžiojamu dalyku visai tokiai vėlyvai lotyniškai rasei: aš turiu galvoje Siegfriedą, tą l_a_b_a_i__ l_a_i_s_v_ą žmogų, kuris, matyt, iš tikrųjų per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a_n_t_i_k_a_t_a_l_i_k_i_š_k_a_s senų ir sukiužusių kultūringų tautų skoniui. Jis galėtų būti netgi nuodėmė prieš romantizmą, šis antiromantiškas Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu išpirko tą nuodėmę liūdnomis savo senatvės dienomis, kai, nuspėdamas skonį, tapusį politika, su jam būdingu religiniu įkarščiu ėmė raginti kitus eiti k_e_l_i_u,__ v_e_d_a_n_č_i_u__ į__ R_o_m_ą, nors pats juo ir nėjo. Kad jūs teisingai suprastumėte pastaruosius žodžius, pasitelksiu į pagalbą keletą eilių, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, ką noriu pasakyti,- kodėl esu p_r_i_e_š "vėlyvąjį Wagnerį" ir jo Parsifalio muziką. /- Kas čia dar vokiška?- Iš vokiečio širdies dejonės šitos sklinda? Ir vokietis save ekstazėj plakti ima? Ar vokiečio šie kunigiški gestai, Jausmai dievoti, smilkalai? Ar vokiškas šis svaigulys, Varpų vakaris gaudesys? Vienuolių akys graudžios, Dangun veržimosi apgaulė? - Kas čia dar vokiška? - Sustok! Esi prie R_o_m_o_s vartų - Š_v_e_n_t_u_s__ ž_o_d_ž_i_u_s tereikia tau ištarti!/ Devintas skyrius KAS KILNU? 257 Lig šiol "žmogaus" tipą aukštino tik aristokratinė visuomenė - ir taip bus visada: tokia visuomenė tiki išplėtota socialine hierarchija, nevienoda žmonių verte ir negali išsiversti be vienokios ar kitokios vergijos. Be d_i_s_t_a_n_c_i_j_o_s__ p_a_t_o_s_o, kurį lemia giliai įsišakniję luomų skirtumai, nuolatinis viešpataujančios kastos įprotis žvelgti iš viršaus į pavaldinius ir įrankius ir taip pat nuolatinis pratinimasis paklusti ir įsakinėti, laikyti kitus žemiau ir toliau, be tokio patoso visai negalėtų išaugti kitas paslaptingas patosas,- siekimas didinti distanciją ir sieloje, formavimasis vis aukštesnių, retesnių, tolimesnių, labiau įtemptų ir platesnių sielos būvių, žodžiu, negalėtų tobulėti "žmogaus" tipas, negalėtų tęstis "žmogaus saviveika" - tariant moralinės formulės žodžiais, bet

suteikiant jiems antmoralinę prasmę. Žinoma, tiriant aristokratinės visuomenės (taigi "žmogaus" tipo iškėlimo prielaidos) atsiradimo istoriją, negalima pasiduoti humanitarinėm iliuzijoms: tiesa yra rūsti. Pasakykime be gailesčio kaip iki šiol žemėje a_t_s_i_r_a_s_d_a_v_o kiekviena aukštesnė kultūra! Žmonės, dar natūralūs savo prigimtimi, barbarai siaubingiausia žodžio prasme, plėšrūnai, turintys dar nepalaužtą valios jėgą ir valdžios geismą, puldavo silpnesnes, romesnes, taikingesnes rases, kurios galbūt vertėsi prekyba ir gyvulininkyste, arba senas sukiužusias kultūras, kurių paskutinės gyvybinės galios buvo švaistomos ironijos ir sugedimo fejerverkuose. Kilmingųjų kasta iš pradžių visada buvo barbarų kasta: jos persvarą lėmė pirmiausia ne fizinė jėga, o dvasinė - jie buvo h_a_r_m_o_n_i_n_g_e_s_n_i žmonės (kiekvienoje raidos pakopoje tai iš esmės reiškia -"harmoningesni žvėrys"). 258 Korupcija, aiškiai rodanti, kad vidiniam instinktų pasauliui gresia anarchija ir kad sukrėstas fundamentalus afektų statinys, vadinamas "gyvenimu",- korupcija, priklausomai nuo gyvenimo sanklodos, kuriai esant pasireiškia, gali būti labai skirtinga. Pavyzdžiui, jei aristokratija, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos pradžioje, su rafinuotu pasibjaurėjimu atsisako privilegijų ir aukoja save savo moralinio jausmo palaidumui, tai yra korupcija: iš tikrųjų tai buvo tik baigiamasis aktas šimtmečius trukusios korupcijos, dėl kurios Prancūzijos aristokratija pamažu prarado savo viešpatavimo teises ir nusmuko iki karališkosios valdžios f_u_n_k_c_i_j_o_s lygio (ir galiausiai tapo šios valdžios blizgučiu). O juk esminis geros ir sveikos aristokratijos bruožas yra pojūtis, kad ji yra n_e funkcija (karališkosios valdžios ar visuomenės), o__ j_ų__ p_r_a_s_m_ė ir aukščiausias pateisinimas - ir todėl su ramia sąžine ji gali priimti daugybės žmonių auką, tų žmonių, kurie j_o_s__ l_a_b_u_i turi būti prispausti, sumenkinti ir paversti daliniais žmonėmis, vergais, įrankiais. Svarbiausia, ji turi tikėti, kad visuomenė turi egzistuoti n_e visuomenei, o tik kaip pamatas ir pakyla, reikalinga išrinktųjų būtybių rūšiai vykdyti savo aukštesniuosius uždavinius ir apskritai aukštesniajai b_ū_č_i_a_i: ją galima palyginti su tais į saulę besistiebiančiais vijokliniais Javos augalais,- jie vadinami /Sipo Matador/,- kurie glėbia savo šakomis ąžuolą tol, kol galiausiai iškyla virš jo ir, remdamiesi juo, laisvai išskleidžia savo lapiją ir demonstruoja savo laimę.- 259 Abipusiškai vengti užgaulės, prievartos, išnaudojimo, savo valią laikyti lygia kito valiai - šiurkščiai kalbant, tai galima laikyti geranoriškumu, jei tik egzistuoja reikiamos sąlygos (būtent abiejų individų jėgos ir vertė panašios ir jie priklauso tai pačiai korporacijai). Bet kai tik mes pabandysime suteikti šiam principui platesnę prasmę ar net imsime traktuoti kaip s_v_a_r_b_i_a_u_s_i_ą__ v_i_s_u_o_m_e_n_ė_s__ p_r_i_n_c_i_p_ą, tai tuoj pat paaiškės, kad jis yra gyvenimo n_e_i_g_i_m_o valia, irimo ir žūties principas. Čia reikia nuodugniai įsigilinti į dalyko esmę ir nepasiduoti visokiam sentimentaliam silpnumui: gyvenimas i_š__ e_s_m_ė_s yra nusavinimas, žeidimas, svetimo ir silpnesniojo įveikimas, priespauda, griežtumas, savo formų primetimas, aneksija arba, kalbant švelniausiai, išnaudojimas - bet kam nuolat vartoti būtent tokius žodžius, kurie nuo amžių paženklinti šmeižto žyme? Ir ta korporacija, kurios atskiri nariai, kaip jau buvo sakyta, laiko save lygiais,- o taip yra kiekvienoje sveikoje aristokratijoje,- jeigu ji gyvybinga, o ne mirštanti, turi pati kitų korporacijų atžvilgiu daryti visa tai, nuo ko susilaiko jos nariai vienas kito atžvilgiu: ji turi būti įkūnyta galios valia, ji turi augti, plėstis, traukti prie savęs, siekti įgyti persvarą - ne iš kokių nors moralinių ar nemoralinių paskatų, o todėl, kad ji g_y_v_e_n_a, o gyvenimas ir y_r_a galios valia. Bet jokiu kitu klausimu bendras europiečių požiūris nėra toks priešiškas mūsų mokymui, kaip šiuo; visur svajojama, netgi dangstantis mokslu, apie būsimą visuomenės būvį; kai bus panaikintas jos "išnaudojamasis pobūdis": mano ausyse tai skamba taip, tarsi būtų žadama išrasti gyvenimą be organinių funkcijų. "Išnaudojimas" nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar

primityvios visuomenės ypatybė: jis yra e_s_m_i_n_ė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.- Galbūt kaip teorija tai yra naujovė,- bet kaip tikrovė tai p_i_r_m_i_n_i_s,__ p_a_m_a_t_i_n_i_s visos istorijos faktas: bent čia būkime sąžiningi patys sau!- 260 Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p_o_n_ų moralė ir vergų moralė; - iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau - kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja - netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių. Pirmuoju atveju, kai "gėrio" sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju, rangą lemiančiu požymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas žmogus atskiria nuo savęs būtybes, kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad šioje pirmo tipo moralėje priešprieša "geras" ir "prastas" reiškia tą patį kaip "kilmingas" ir "niekingas", o priešpriešos "geras" ir "b_l_o_g_a_s" kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, žvilgčiojantis iš padilbų, nusižeminęs,- niekinama šuniška padermė žmonių, leidžiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. "Mes, tiesieji",- taip vadino save senovės Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradžių buvo taikomi ž_m_o_n_ė_m_s ir tik vėliau, kaip išvestiniai, buvo pradėti taikyti p_o_e_l_g_i_a_m_s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities tašku pasirenka, pavyzdžiui, tokį klausimą: "Kodėl giriamas atjautus elgesys?" Kilmingi žmonės suvokia save kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: "kas žalinga man, žalinga ir savaime", jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k_u_r_i_a__ v_e_r_t_y_b_e_s. Jie gerbia visa, ką įžvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės, trykšte trykštančios galios jausmas, didžios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas žmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš užuojautos, o veikiau galios pertekliaus verčiamas. Kilmingas žmogus gerbia savyje galingą žmogų, taip pat tokį, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalbėti ir tylėti, kuris be gailesčio būna rūstus ir griežtas pats sau ir pagarbiai žiūri į viską, kas rūstu ir griežta. "Rūsčią širdį Votanas įdėjo man krūtinėn",- sakoma vienoje senoje skandinavų sagoje: ir tai tikra tiesa, išsiveržusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia žmonių padermė didžiuojasi būtent tuo, kad ji sutverta n_e užuojautai,- todėl sagos herojus perspėdamas priduria: "Kas iš jaunumės neturi rūsčios širdies, tas jos neturės niekad." Taip manantiems kilmingiems ir narsiems žmonėms svetimiausia yra moralė, kuri skiriamuoju moralumo požymiu laiko užuojautą arba veiklą kitų labui, arba /desinteressement/; pasitikėjimas savimi, didžiavimasis, ironija ir panieka "altruizmui" neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir atjautos bei "širdies šilumos" menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs žmonės m_o_k_a gerbti, tai jų menas, jų išradimas. Didi pagarba amžiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai - tai tipiški stipriųjų moralės bruožai; ir priešingai, kai "modernių idėjų" žmonės beveik instinktyviai tiki "pažanga" ir "ateitimi" ir vis mažiau gerbia amžių, tai jau aiškiai rodo šių "idėjų" nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viešpataujančiųjų moralės griežtas pagrindinis principas, kad žmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su žemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis", šiaip ar taip, esant "anapus gėrio ir blogio",- čia galima užuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai

jausti dėkingumą ir ilgai keršyti - žinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia tam, kad galėtum būti geras d_r_a_u_g_a_s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės požymiai; kaip minėjome, tai nėra "modernių idėjų" moralė ir todėl šiandien ją sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v_e_r_g_ų__ m_o_r_a_l_ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavargę žmonės,- kokie bus jų moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai įtariai traktuos visas žmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks žmogų kartu su visomis tomis aplinkybėmis. Vergas nepalankiai žiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s_u_b_t_i_l_i_a_i nepatikliai žiūri į visą "gėrį", kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra. Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip pradedama garbinti užuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas, nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji priešprieša "geras" ir "b_l_o_g_a_s",- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę, pasižymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę "blogis" kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent "geras" žmogus, tuo tarpu "blogas" žmogus sukelia tik panieką. Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo - jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n_e_p_a_v_o_j_i_n_g_a_s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas, žodžiu, /un bonhomme/. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius "geras" ir "kvailas". Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l_a_i_s_v_ė_s siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl meilė k_a_i_p__ a_i_s_t_r_a - ši mūsų europietiška specialybė - neabejotinai turėjo būti aristokratiškos kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi /"gai saber"/ žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą.- 261 Kilmingam žmogui vienas sunkiausiai suvokiamų dalykų yra tuštybė: jis bandys ją neigti netgi ten, kur kitokios kilmės žmonės parodys ją pirštu. Kilmingam žmogui didelė problema įsivaizduoti būtybes, kurios stengiasi įteigti kitiems gerą nuomonę apie save, nors pačios taip negalvoja - taigi nėra ir jos "užsitarnavusios" - ir kurios vis dėlto pačios ta nuomone t_i_k_i. Jam tai atrodo, viena vertus, toks beskonis ir negarbingas, o kita vertus, toks įmantriai neprotingas dalykas, kad tuštybę jis laiko išimtimi ir dažniausiai, kai apie ją kalbama, abejoja jos egzistavimu. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti: "Aš galiu klysti dėl savo vertės ir vis dėlto reikalauti, kad ir kiti vertintų mane taip, kaip aš vertinu save,- bet tai ne tuštybė (o puikybė arba dažniau tai, kas vadinama "nuolankumu" ar "kuklumu")." Arba jis tars: "Dėl daugelio priežasčių aš galiu džiaugtis, kad kiti yra geros nuomonės apie mane, galbūt todėl, kad aš juos gerbiu ir myliu ir džiaugiuosi jų džiaugsmu, galbūt ir todėl, kad jų gera nuomonė patvirtina ir sustiprina mano tikėjimą gera mano paties nuomone, o galbūt todėl, kad gera kitų nuomonė netgi tais atvejais, kai su ja nesutinku, man yra naudinga arba bus naudinga ateityje,- bet visa tai ne tuštybė." Tik didelėmis pastangomis, ypač remdamasis istorija, kilmingas žmogus sugebės suprasti, kad nuo neatmenamų laikų visuose vienaip ar kitaip priklausomuose liaudies sluoksniuose paprastas žmogus b_u_v_o tik tuo, kuo jis buvo l_a_i_k_o_m_a_s: visiškai nepratęs pats nustatyti savo vertę, jis priskirdavo sau tik tą vertę, kurią jam priskirdavo ponai (kurti vertes - pirminė p_o_n_ų__ t_e_i_s_ė). Matyt, reikia laikyti siaubingo atavizmo padariniu tai, kad

paprastas žmogus ir dabar visada iš pradžių l_a_u_k_i_a nuomonės apie save ir instinktyviai jai paklūsta: ir toli gražu ne vien "gerai" nuomonei, bet taip pat ir blogai, ir neteisingai (pavyzdžiui, pakanka prisiminti didesnę dalį savęs vertinimų ir savęs neįvertinimų, kuriuos tikinčios moterys perima iš savo dvasios tėvų ir tikintys krikščionys apskritai - iš savo bažnyčios). Faktiškai dabar pamažu įsigalint demokratinei daiktų tvarkai (ir plintant jos priežasčiai - ponų ir vergų kraujomaišai), vis labiau stiprėja ir plinta anksčiau tik kilmingiems žmonėms būdingas retas siekimas pačiam nusistatyti savo vertę ir "būti geros nuomonės apie save"; bet jam nuolat priešinasi senesnis, labiau paplitęs ir giliau įsitvirtinęs polinkis,- ir "tuštybės" fenomene šis senesnis polinkis ima viršų. Tuščiagarbis džiaugiasi k_i_e_k_v_i_e_n_a gera nuomone, kurią apie save išgirsta (visiškai nepriklausomai nuo jos naudingumo, o taip pat nepaisant jos teisingumo ar klaidingumo), ir visai taip pat kenčia nuo kiekvienos blogos nuomonės: nes jis paklūsta abiem, jis j_a_u_č_i_a savo priklausomybę nuo jų, nes jį vis dar valdo seniausias klusnumo instinktas.- Tai "vergas" prabyla tuščiagarbio kraujyje, tai vergiško vyliaus liekana - kiek daug "vergiškumo" liko iki šiol, pavyzdžiui, moteryje! - ji bando i_š_v_i_l_i_o_t_i gerą nuomonę apie save; ir vergas tas, kas puola garbinti tokias nuomones, tarsi ne jis pats būtų jų priežastis.- Pakartosiu dar kartą: tuštybė yra atavizmas. 262 Kiekviena r_ū_š_i_s atsiranda, kiekvienas tipas sutvirtėja ilgai kovodamas su iš esmės tokiomis pačiomis n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkybėmis. Ir priešingai, iš veislininkystės patirties žinoma, kad rūšis, kurioms tenka pernelyg daug maisto ir apskritai per daug globos, tuoj pat pradeda demonstruoti stiprų polinkį į tipo variacijas, ir jose atsiranda daugybė keistų ir siaubingų atmainų (bei siaubingų ydų). Pažvelkime dabar į kokią nors aristokratinę visuomenę, tarkime, į senąjį graikų polį arba Veneciją, kaip į savanorišką ar nesavanorišką u_g_d_y_m_o,__ k_u_l_t_i_v_a_v_i_m_o instituciją: mes išvysime ten kartu gyvenančius žmones, kurie gali pasikliauti tik savo jėgomis, žmones, kurie siekia savo rūšies įsitvirtinimo ir siekia daugiausia todėl, kad t_u_r_i to siekti, nes kitaip jiems kyla siaubingas sunaikinimo pavojus. Čia nėra tų palankių aplinkybių, tos gausos ir globos, kurios lemia variacijų atsiradimą; čia rūšis reikalinga sau kaip rūšis, kuri, nuolat kovodama su savo kaimynais arba sukilusiais (ar gresiančiais sukilti) prispaustaisiais, gali įsitvirtinti tik būdama tvirta, išlaikydama vienodą ir paprastą formą. Įvairiapusė patirtis ją moko, dėl kokių savo savybių ji, nepaisant visų dievų ir žmonių valios, vis dar egzistuoja ir nuolat laimi,- tas savybes ji vadina dorybėmis ir tik jas ugdo. Ugdo rūsčiai ir sąmoningai siekia rūstumo; kiekvienai aristokratiškai moralei yra būdingas nepakantumas, kuriuo grindžiamas jaunuolių auklėjimas, moterų valdymas, santuokos papročiai, senų ir jaunų žmonių santykiai, baudžiamieji įstatymai (nukreipti vien prieš atskalūnus),- patį nepakantumą ji priskiria prie dorybių ir vadina "teisingumu". Taip kartai keičiant kartą įsivyrauja tipas, kurį apibūdina nedaug, bet stiprių bruožų, griežtų, karingų, išmintingai nekalbių, sutartinai veikiančių ir uždarų (ir todėl subtiliai suvokiančių visus bendrijos kerus ir niuansus) žmonių padermė; kaip sakiau, nuolatinė kova su visada vienodomis n_e_p_a_l_a_n_k_i_o_m_i_s aplinkybėmis yra tipo stiprėjimo ir tvirtėjimo priežastis: Bet vis dėlto galiausiai susiklosto palanki padėtis, nepaprasta įtampa susilpnėja; galbūt tarp kaimynų nebelieka priešų ir atsiranda pragyvenimo priemonių, netgi mėgavimosi gyvenimu priemonių perteklius. Vienu kirčiu nukertami senosios drausmės saitai: jie nustoja buvę būtina būties sąlyga - jeigu drausmė norėtų dar egzistuoti, tai tik kaip l_i_u_k_s_u_s_o forma, kaip archaizuojantis s_k_o_n_i_s. Ir staiga scenoje pasirodo daugybė prašmatnių variacijų, vienos iš jų yra aukštesnės, subtilesnės, retesnės, o kitos - išsigimusios ir siaubingos; individas ryžtasi būti individu ir iškilti virš kitų. Šiais istorijos posūkio momentais matome tuo pačiu metu egzistuojančias įvairias nuostabias, dažnai susipynusias pirmykščio augimo ir stiebimosi aukštyn apraiškas, stebime savotišką t_r_o_p_i_n_į augimo lenktynių tempą, siaubingą žūtį bei savęs naikinimą, sąlygotą vienas prieš kitą nukreiptų ir tarsi sprogstančių egoizmų, kurie kovoja dėl

"saulės ir šviesos" ir jau nepaiso jokių ribų, jokio saiko, jokios pagailos, kurios reikalautų ligšiolinė moralė. Juk kaip tik dėl šios moralės ir buvo sukauptos milžiniškos jėgos ir grėsmingai įtemptas lankas: dabar ji "atgyveno", ji virsta atgyvena. Pasiektas pavojingas ir kraupus momentas, kai didesnis, įvairesnis, platesnis gyvenimas n_u_s_t_u_m_i_a__ į šalį senąją moralę; šiomis aplinkybėmis individas priverstas pats tapti savo įstatymų leidėju, išsigalvoti įvairių gudrybių ir triukų, kad save išsaugotų, išaukštintų ir išlaisvintų. Kiekviename žingsnyje nauji "kam?", nauji "kuo?" - nėra jokių bendrų formulių nesupratimas ir panieka eina koja kojon, nuopolis, gedimas ir aukščiausi troškimai susipina į siaubingą mazgą, rasės genijus liejasi iš visų gėrio ir blogio gausybės ragų, lemtingai sutampa pavasaris ir ruduo, kupini naujo žavesio ir slaptingumo, būdingų jaunam, dar neišeikvojusiam savo jėgų, nepavargusiam sugedimui. Vėl atsiranda pavojus, moralės tėvas, didelis pavojus,- šį kartą jis slypi individe, artimame ir drauge, gatvėje, nuosavame vaike, savo paties širdyje, visuose intymiausiuose slapčiausiuose troškimuose ir noruose: ką gi dabar turi skelbti šios epochos moralistai? Jie mato, šie akyli stebėtojai ir dykūnai, kad viskas sparčiai baigiasi, kad viskas aplink genda ir sukelia gedimą, kad niekas neišliks iki porytdienio, išskyrus vieną žmonių padermę, nepagydomas v_i_d_u_t_i_n_y_b_e_s. Tik vidutinybės turi tolesnio egzistavimo ir dauginimosi perspektyvą,- jie yra ateities žmonės, vieninteliai, kurie išliks; "būkite tokie, kokie jie! būkite vidutinybės!" - štai ką liepia daryti vienintelė moralė, kuri dar turi prasmę, į kurią įsiklausoma. - Bet kaip sunku ją skelbti, šią individualybės moralę! - juk ji niekada nedrįs prisipažinti, kas ji yra ir ko ji nori! Ji turi kalbėti apie saiką ir orumą, ir pareigą, ir artimo meilę,- jai bus sunku n_u_s_l_ė_p_t_i__ i_r_o_n_i_j_ą!- 263 Egzistuoja r_a_n_g_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_a_s, kuris labiau nei bet kas yra a_u_k_š_t_o rango požymis; egzistuoja /mėgavimasis/ pagarbos reiškimo niuansais, kuris rodo aukštą kilmę ir kilmingus įpročius. Sielos subtilumas, gėris ir kilnumas pavojingai išbandomi, kai pro ją praeina kažkas, turintis pirmą rangą, bet autoriteto keliamu virpuliu dar neapgintas nuo įžūlumo ir grubumo: kažkas neišskirtas, neatrastas, tiriantis ir galbūt savo noru pasislepiantis ir užsimaskuojantis, einantis savo keliu kaip gyvas bandymo akmuo. Kas savo uždaviniu laiko sielų tyrimą, tas įvairiomis formomis naudosis kaip tik šiuo menu, kad nustatytų galutinę kokios nors sielos vertę, nekintamą įgimtą jos rangą: jis išbandys jos g_e_r_b_i_m_o__ i_n_s_t_i_n_k_t_ą. /Difference angendre haine:^76/ kai kurių natūrų niekingumas ištrykšta staiga kaip pamazgos, kai pro šalį pranešamas koks nors šventas indas, kokia nors brangenybė iš užrakintų skrynių, kokia nors knyga, paženklinta didelio likimo ženklu; kita vertus, būna, kad žmogus netenka žado, jo žvilgsnis sustingsta ir jis pats suakmenėja,- tai reiškia, kad jo siela j_a_u_č_i_a arti kažką, kas vertas pagarbos. Būdas, kuriuo iki šiol Europoje palaikoma pagarba B_i_b_l_i_j_a_i, galbūt yra geriausia drausminimo ir papročių taurinimo forma, už kurią Europa turi būti dėkinga krikščionybei: tokių gilių ir reikšmingų knygų apsaugai būtina išorinio autoriteto tironija, kad jos galėtų e_g_z_i_s_t_u_o_t_i tiek tūkstantmečių, kiek reikia joms išsemti ir įspėti. Pasiekta jau daug, jei didelėms minioms (visokio plauko bukagalvių ir vėjavaikių) galiausiai buvo įskiepytas jausmas, kad jie ne viską gali liesti, kad yra šventų dalykų, prieš kuriuos jie turi nusiauti ir prie kurių neturi artintis su savo nešvariomis rankomis,- tai beveik aukščiausia pakopa, kurią jie gali pasiekti žmogiškumo srityje. Ir priešingai, niekas nekelia didesnio pasibjaurėjimo vadinamaisiais "išsimokslinusiais", tikinčiais "moderniomis idėjomis" žmonėmis, kaip gėdos stoka, jų akių ir rankų, kuriomis jie viską liečia, čiupinėja ir laižo, ramus įžūlumas; ir, kas žino, galbūt liaudyje, paprastoje liaudyje, valstietijoje šiandien yra p_a_l_y_g_i_n_t_i daugiau kilnaus skonio ir garbinimo takto negu laikraščius skaitančiame proto, išsimokslinusių žmonių pasaulėlyje. 264

Iš žmogaus sielos neįmanoma ištrinti to, ką mieliausiai ir dažniausiai darė jo protėviai: ar to, kad jie buvo uolūs šykštuoliai, kurių neįmanoma atplėšti nuo rašomojo stalo ir pinigų skrynios, miesčioniškai kuklūs savo troškimais ir dorybėmis; ar to, kad jie buvo pratę nuo ryto iki vakaro įsakinėti, mėgo šiurkščius malonumus ir kartu galbūt dar šiurkštesnes pareigas ir atsakomybę; ar galiausiai to, kad jie kadaise atsisakė visų gimimo ir nuosavybės privilegijų, kad paskirtų gyvenimą savo tikėjimui - savo "Dievo" - kaip žmonės, turintys nepermaldaujamą ir jautrią sąžinę, kuri parausta nuo visokios pagalbos. Neįmanoma, kad žmogus nepaveldėtų savo tėvų ir protėvių savybių ir pomėgių, nors regimybė tam ir prieštarautų. Tai yra rasės problema. Jei mes žinome ką nors apie tėvus, tai galime padaryti išvadą ir apie vaikus: atstumiantis nesaikingumas, paslėptas pavydas, šiurkštus teisių pasisavinimas - trys savybės, visais laikais apibūdinančios plebėjo tipą,- jas vaikas turi paveldėti taip pat neišvengiamai kaip ir sugedusį kraują; ir net geriausiu ugdymu ir lavinimu tokį paveldą galima tik u_ž_m_a_s_k_u_o_t_i.- O ko dar siekiama šiandien ugdymu ir lavinimu! Mūsų labai liaudiškame, gal geriau pasakius, plebėjiškame amžiuje "ugdymas" ir "lavinimas" iš esmės t_u_r_i būti apgaulės menu,- menu nuslėpti kilmę, paveldėtą kūno ir sielos plebėjiškumą. Auklėtojas, kuris šiandien visų pirma skelbtų tiesą bei teisingumą ir savo auklėtinius nuolat ragintų: "būkite tiesūs! būkite natūralūs! atrodykite tokie, kokie esate! "- netgi toks dorybingas ir tiesmukiškas asilas po kurio laiko išmoktų griebtis Horacijaus /furca/, kad /naturam expellere/: o koks rezultatas? "Prasčiokai" /usque recurret^77/.- 265 Rizikuodamas įžeisti nekaltas ausis, aš teigiu: egoizmas yra svarbiausias kilmingos sielos bruožas,- turiu galvoje tvirtą tikėjimą, kad būtybei, "panašiai į mus", kitos būtybės turi natūraliai paklusti ir aukotis. Kilminga siela šį savo egoizmo faktą priima be menkiausių abejonių ir klausimų, neįžvelgdama jame jokio žiaurumo, prievartos, savivalės,- veikiau kaip kažką, kas kyla iš amžinos daiktų tvarkos,- jeigu ji imtų ieškoti jam vardo, tai pasakytų: "tai yra pats teisingumas". Pasitaikius progai ji prisipažins, nors iš pradžių ir nenoriai, kad kai kurie žmonės turi tokias pačias teises kaip ir ji; bet, išsprendusi rango klausimą, ji bus tokia pat kukli ir švelniai pagarbi sau lygiems, lygiateisiams, kaip ir pati sau,- ji vadovaujasi įgimta dangaus mechanika, kaip ir visos žvaigždės. Šis subtilus ir save ribojantis bendravimas su sau lygiais yra tik d_a_r viena egoizmo apraiška - kiekviena žvaigždė yra toks egoistas,- juose ir jiems pripažįstamose teisėse ji garbina s_a_v_e, ji neabejoja, kad pasikeitimas pagarbos ženklais ir teisėmis - bendravimo e_s_m_ė - taip pat yra natūralios daiktų tvarkos dalis. Kilminga siela duoda, kaip ir ima, paklusdama aistringam ir jautriam atpildo instinktui, slypinčiam jos gelmėje. Sąvoka "pasigailėjimas" /inter pares^78/ neturi jokios prasmės ir aromato; gal ir yra rafinuotas dovanų gavimo būdas, leidžiantis joms tarsi lietis ant mūsų iš viršaus ir gerti jas, kaip ištroškęs geria lietaus lašus; bet kilminga siela nepakankamai mikli tokiems dalykams. Tam kliudo jos egoizmas: ji apskritai nemėgsta žvelgti "aukštyn",- vien tik p_r_i_e_š save, horizontaliai ir lėtai, arba žemyn,- ji s_u_v_o_k_i_a__ e_s_a_n_t_i__ a_u_k_š_t_u_m_o_j_e. 266 "Tikrai gerbti gali tik n_e_i_e_š_k_a_n_t_i_s savęs."- Goethe patarėjui Schlosseriui. 267 Kinai turi priežodį, kurio jau savo vaikus moko motinos: /siao-sin/, "s_u_m_a_ž_i_n_k savo širdį!" Tokia tikroji vėlyvųjų civilizacijų esmė - aš neabejoju, kad antikos graikui pirmiausia kristų į akį mūsų, dabartinių europiečių, siekimas sumenkinti save, - jau vien tuo mes būtume jam atgrasūs ir "neskanūs".

268 Pagaliau kas yra bendrumas? - Žodžiai - tai sąvokų garsiniai ženklai; o sąvokos - daugmaž apibrėžti dažnai pasikartojančių ir tuo pat metu kylančių pojūčių ir jų grupių vaizdiniai ženklai. Norint suprasti vienas kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius; tais pačiais žodžiais reikia išreikšti vienodus išgyvenimus, galiausiai reikia turėti b_e_n_d_r_ą su kitais žmonėmis patirtį. Todėl vienos tautos žmonės supranta vienas kitą geriau negu skirtingų tautų atstovai netgi tuo atveju, kai pastarieji kalba ta pačia kalba; arba kita vertus, jeigu žmonės ilgai gyvena panašiomis sąlygomis (klimato, dirvos, pavojaus, poreikių, darbo) tai a_t_s_i_r_a_n_d_a kažkas, kas "supranta save" - tauta. Visose sielose dažnai pasikartojantys išgyvenimai persveria retesnius: pirmųjų veikiami žmonės supranta vienas kitą greit ir laikui bėgant dar greičiau - kalbos istorija yra trumpinimo proceso istorija,- o greit suprantančius vienas kitą žmones ima sieti vis glaudesnis ryšys. Kuo didesnis pavojus, tuo didesnis poreikis greit ir lengvai susitarti dėl to, ką būtina daryti; išvengti nesusipratimų pavojaus akivaizdoje - štai sąlyga, be kurios žmonių bendravimas būtų neįmanomas. Netgi draugystė ar meilė reikalauja išbandyti vienas kitą: toks ryšys negali ilgiau trukti, jei išaiškėja, kad vienas, girdėdamas ar tardamas tuos pačius žodžius, jaučia, mąsto, suvokia, trokšta, bijo kitaip nei antras. ("Amžino nesupratimo" baimė - štai tas gerasis genijus, kuris skirtingos lyties asmenis taip dažnai sulaiko nuo pernelyg skuboto ryšio, nors jausmai ir širdis jo trokšta,- o visai n_e kažkoks Schopenhauerio "rūšies genijus"!) Pojūčių grupės, kurios greičiausiai gali nubusti sieloje, gauti žodį, duoti įsakymą, nulemia visą jos vertybių hierarchiją, galiausiai viso gėrybių sąrašo turinį. Žmogaus vertinimai iš dalies išduoda jo sielos s_t_r_u_k_t_ū_r_ą ir tai, ką jis laiko gyvenimo sąlygomis bei tikrąja savo reikme. Tarus, kad reikmė nuo seno suartindavo tik tokius žmones, kurie panašiais ženklais išreikšdavo panašius poreikius, panašius išgyvenimus, paaiškėja, kad gebėjimas lengvai p_e_r_t_e_i_k_t_i reikmę, t.y. iš esmės tik įprastus ir b_e_n_d_r_u_s išgyvenimus, turi būti galingiausia iš visų jėgų, iki šiol valdžiusių žmogų. Panašesni, labiau įprasti žmonės turėjo ir visada turi pirmenybę, o išrinktieji, subtilesni, rečiau sutinkami, sunkiau suprantami lengvai lieka vieniši, dėl savo vienatvės patiria negandas ir retai dauginasi. Reikia pasitelkti nepaprastai galingas priešingas jėgas, norint sustabdyti šį natūralų, per daug natūralų /progressus in simile^79/, laipsnišką žmonijos transformavimąsi į kažką panašų, įprastą, vidutinišką, būdingą bandai - į kažką b_e_n_d_r_ą! 269 Kuo daugiau psichologas - apsigimęs, neišvengiamas psichologas ir sielų žinovas - ima tyrinėti neįprastus atvejus ir žmones, tuo didesnis pavojus uždusti nuo užuojautos: tvirtumo ir linksmumo jam r_e_i_k_i_a daugiau negu kitam žmogui. Aukštesniųjų žmonių, neįprastų sielų sugadinimas, prapultis yra taisyklė: tokią taisyklę klaiku matyti visą laiką prieš akis. Psichologo, kuris atrado šią prapultį, kuris kartą atskleidė ir po to b_e_v_e_i_k nuolat visoje istorijoje atskleidžia aukštesniojo žmogaus bendrą vidinį "neišgydomumą", šį amžiną "pernelyg vėlu!" visomis prasmėmis,- tokio psichologo visokeriopos kančios vieną dieną gali tapti priežastimi, dėl kurios jis įniršęs sukils prieš savo likimą ir pabandys sunaikinti save,- dėl kurios jis pats "suges". Beveik kiekvienam psichologui yra būdingas jį išduodantis pomėgis ir polinkis bendrauti su eiliniais ir lengvai pusiausvyrą išlaikančiais žmonėmis: tuo jis išsiduoda, kad jam pačiam nuolat reikia gydymo, kad jam reikia savotiškos užmaršties ir bėgimo nuo to, kuo apsunkina jo sąžinę įžvalgos ir pjūviai, jo "amatas". Jam būdinga nuosavos atminties baimė. Jis lengvai nutyla girdėdamas kitų žmonių nuomones: beaistriu veidu jis klauso, kaip garbinama, stebimasi, mylima, aiškinama ten, kur jis m_a_t_ė,- arba jis netgi slepia savo nebylumą, tyčia sutikdamas su kokia nors paviršutiniška nuomone. Galbūt jo padėtis pasidarė tokia siaubingai paradoksali, kad kaip tik ten, kur jis išmoko didžios užuojautos ir kartu didžios paniekos, minia, išsimokslinusieji, svajotojai mokosi didžio garbinimo,- mokosi

garbinti "didžiuosius žmones" ir keistus žvėris, dėl kurių laimina ir šlovina tėvynę, žemę, žmogaus orumą, save - kuriuos nurodo jaunimui, kurių pavyzdžiu remiasi auklėdami... Ir kas žino, ar iki šiol visais svarbesniais atvejais nevykdavo tas pat,- kad minia garbino Dievą, o "Dievas" buvo tik vargšų aukojimo gyvulys! Sėkmė visada buvo didžiausia melagė,- o juk ir pats "kūrinys" yra sėkmė; didis valstybės veikėjas, nukariautojas, atradėjas,- visi jie neatpažįstamai perrengti savo darbų rūbais: menininko, filosofo "kūrinys" išranda tą, kas jį sukūrė, turėjo sukurti; išgarbinti "didieji vyrai" po to tėra menki prasti prasimanymai; istorinių vertybių pasaulyje v_i_e_š_p_a_t_a_u_j_a pinigų klastojimas. Šie didieji poetai, pavyzdžiui, byronai, musset'ai, poe, leopardi, kleistai, gogoliai,- tokie, kokie jie dabar yra ir kokie galbūt turi būti,- yra akimirkos žmonės, egzaltuoti, juslūs, vaikiški, lengvabūdžiai ir pašėlę tiek nepatiklumu, tiek patiklumu; su sielomis, kuriose paprastai reikia slėpti kokį nors lūžį ar plyšį; dažnai keršijantys savo kūriniais už vidinį supurvinimą, savo polėkyje dažnai bėgantys nuo pernelyg geros atminties, dažnai klaidžiojantys liūne ir beveik įsimylėję į jį, kol galiausiai pasidaro panašūs į žaltvyksles, o__ į_s_i_v_a_i_z_d_u_o_j_a esą žvaigždės - tada liaudis pradeda juos vadinti idealistais,- dažnai kovojantys su ilgalaikiu pasibjaurėjimu, su persekiojančia juos netikėjimo šmėkla, kuri juos stingdo ir verčia ilgėtis /gloria/ ir misti "tikėjimu savimi" iš apsvaigusių pataikūnų rankų. Kokia k_a_n_č_i_a yra šie didieji menininkai ir apskritai aukštesnieji žmonės tam, kas juos galiausiai atspėjo! Nieko keista, kad būtent moteryje - ji yra aiškiaregė kančios pasaulyje ir aistringai siekia padėti ir gelbėti, nors ta aistra, deja, pranoksta jos jėgas,- j_i_e taip lengvai sukelia tuos beribės ir pasiaukojamos u_ž_u_o_j_a_u_t_o_s protrūkius, kurių minia, ir pirmiausia garbintojų minia, nesupranta ir todėl dažniausiai juos smalsiai ir savavališkai aiškina. Ši užuojauta nuolat apsigauna vertindama savo galią; moteriai norisi tikėti, kad meilė v_i_s_k_ą gali,- tai jos tikrasis t_i_k_ė_j_i_m_a_s. Ak, tik tas, kas pažino žmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė! - Galbūt šventoji legenda ir Jėzaus gyvenimo istorija slepia vieną iš skausmingiausių ž_i_n_o_j_i_m_o,__ k_a_s__ t_a_i__ y_r_a__ m_e_i_l_ė, sukeltos kankynės atvejų; nekalčiausios ir aistringiausios širdies kankynės,- širdies, kuriai nepakako žmogiškosios meilės, kuri norėjo būti mylima, t_r_o_š_k_o meilės ir daugiau nieko, troško atkakliai, beprotiškai, su siaubingos neapykantos trukdantiems mylėti protrūkiais; galbūt tai istorija nepasisotinusio meile ir nepasotinamo ja vargšo žmogaus, turėjusio išrasti pragarą, kad galėtų pasiųsti į jį tuos, kurie jo n_e_n_o_r_ė_j_o mylėti,- ir galiausiai jis, pažinęs žmogiškąją meilę, turėjo išrasti Dievą, kuris visas yra meilė, g_e_b_ė_j_i_m_a_s mylėti,- jis gailėjosi žmogiškosios meilės, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jaučia, taip s_u_p_r_a_n_t_a meilę, tas i_e_š_k_o mirties.- Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmingus dalykus? Tarkime, kad tai nebūtina.- 270 Kiekvieno didžiai kentėjusio žmogaus dvasinis išdidumas ir pasibjaurėjimas - k_a_i_p didžiai žmogus gali kentėti, iš esmės lemia jo rangas,- jį kiaurai persmelkiantis ir nudažantis pasibaisėtinas tikrumas, kad dėl savo kentėjimo jis ž_i_n_o__ d_a_u_g_i_a_u, negu gali žinoti išmintingiausieji ir protingiausieji, kad jam yra žinomi tolimi siaubingi pasauliai, kuriuose jis kadaise jautėsi "kaip namie" ir apie kuriuos "j_ū_s nieko nežinote!"... dvasinė tylinti kenčiančiojo puikybė, šis pažinimo numylėtinio, "pašvęstojo", beveik aukojamojo išdidumas reikalauja visų maskavimo formų, kad apsisaugotų nuo įkyrių ir atjaučiančių rankų prisilietimo ir apskritai nuo visko, kas jam neprilygsta skausmo intensyvumu. Didi kančia sukilnina; ji atskiria nuo kitų. Viena subtiliausių maskavimosi formų yra epikūrizmas ir su juo susijęs demonstratyvus skonio šaunumas, leidžiantis vaizduoti, kad kančia nėra sunki, ir gintis nuo visko, kas liūdna ir didu. Yra "linksmų žmonių", kurie naudojasi linksmumu tam, kad būtų nesuprasti: jie n_o_r_i būti nesuprasti. Yra "mokslo žmonių", kurie naudojasi mokslu todėl, kad jis suteikia linksmumo regimybę, ir todėl, kad mokslingumas leidžia padaryti išvadą, jog žmogus yra paviršutiniškas: jie n_o_r_i suvilioti kitus padaryti tokią klaidingą

išvadą. Yra laisvų įžūlių protų, kurie norėtų slėpti ir neigti, kad jų širdys sudužusios, išdidžios ir nepagydomos; ir kartais netgi kvailiojimas yra nelaimingo ir pernelyg tikro žinojimo kaukė.- Iš čia kyla išvada, kad rodyti pagarbą "kaukei", be reikalo nesigilinti į psichologiją, nebūti smalsiam, yra subtilaus žmogiškumo ženklas. 271 Niekas neskiria dviejų žmonių taip smarkiai, kaip valyvumo laipsnis ir skirtingas jo supratimas. Nepadės šaunumas ir abipusis naudingumas, nepadės abipusis geranoriškumas - galų gale tai nieko nepakeis - "jie negali pakęsti vienas kito!" Aukščiausias valyvumo instinktas palieka jį turintį žmogų keisčiausioje ir pavojingiausioje vienatvėje, kaip šventąjį, nes aukščiausias minėtojo instinkto sudvasinimas ir yra šventumas. Kažkas, tarsi neaprašomos maudymosi laimės pilnatvės pajutimas, kažkas, tarsi geismas ir troškulys, nuolat vejantys sielą iš nakties į rytą ir iš liūdno "liūdesio" į šviesų, spindintį, gilų, subtilų,- tiek, kiek toks polinkis i_š_s_k_i_r_i_a žmones iš kitų - tai kilnus polinkis,- tiek jis juos ir a_t_s_k_i_r_i_a. Šventojo užuojauta yra užuojauta žmogiškų, pernelyg žmogiškų dalykų p_u_r_v_u_i. O esama tokių pakopų ir tokių aukštumų, iš kurių į pačią užuojautą žiūrima kaip į suteršimą, kaip į purvą... 272 Kilmingumo ženklai: niekada negalvoti apie mūsų pareigų nužeminimą iki kiekvieno žmogaus pareigų; nenorėti atsisakyti atsakomybės arba pasidalinti ja; savo privilegijas ir naudojimąsi jomis laikyti savo p_a_r_e_i_g_a. 273 Žmogus, siekiantis ko nors didaus, kiekvieną, kurį jis sutinka savo kelyje, traktuoja arba kaip priemonę, arba kaip kliūtį ir vilkinimo priežastį - arba kaip laikino poilsio guolį. Jam būdingą rafinuotą g_ė_r_į artimui jis gali parodyti tik pasiekęs savo viršūnę ir pradėjęs valdyti. Nekantrumas, suvokimas, kad iki šiol jis visada buvo pasmerktas komedijai - nes netgi karas yra komedija ir slepia kažką kitą taip, kaip kiekviena priemonė slepia tikslą,- gadina jo santykius su žmonėmis: tokie žmonės pažįsta vienatvę ir viską, kas joje yra nuodingiausia. 274 L_a_u_k_i_a_n_č_i_ų_j_ų__ p_r_o_b_l_e_m_a.- Reikalingi laimingi atvejai ir daug to, ko negalima numatyti ir apskaičiuoti, kad aukštesnysis žmogus, kuriame snaudžia kokios nors problemos sprendimas, laiku pradėtų veikti - kad jis "pratrūktų", kaip būtų galima pasakyti. Dažniausiai tai n_e_į_v_y_k_s_t_a, ir visuose žemės kampuose sėdi laukiantys, kurie vargu ar žino, kiek jie laukia, juolab kad jie laukia veltui. Kai kada ir šūksmas "kelkis!" - atsitiktinumas, duodantis "leidimą" veikti,- pasigirsta per vėlai,- tada, kai beveik praėjo geriausi jaunystės metai ir nuo neveiklumo atrofavosi jėgos; ir iš patirties ne vienas žino, jog "pašokęs" jis su siaubu suvokė, kad kojos ir rankos nutirpę, o dvasia pernelyg sunki! "Pernelyg sunku!" - sušukdavo jis, prarasdavo pasitikėjimą savimi ir nuo šiol visam laikui tapdavo nereikalingas.- Gal kartais "berankis Rafaelis"^80 - pačia plačiausia šios išraiškos prasme - yra ne išimtis, o taisyklė? - Genijus galbūt nėra didelė retenybė, bet jis retai turi tuos penkis šimtus r_a_n_k_ų, kurių reikia norint sutramdyti ????? "tinkamą momentą" ir sučiupti už plaukų atsitiktinumą. 275

Kas n_e_n_o_r_i matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška,- ir taip išsiduoda. 276 Visokias užgaules ir praradimus žemesnė ir šiurkštesnė siela ištveria lengviau negu kilnesnė: pastarajai gresiantys pavojai neišvengiamai didesni ir, atsižvelgus į jos gyvenimo sąlygų sudėtingumą, tikimybė, kad ji patirs nesėkmę ir pražus, yra milžiniška. - Driežui atauga pirštas, kurio jis neteko, žmogui - ne.- 277 - Gan prastai! Kartojasi ta pati sena istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant r_e_i_k_ė_j_o žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas "per vėlu!" - Visko, kas u_ž_b_a_i_g_t_a, melancholija!.. 278 - Keliauninke, kas tu? Aš matau - tu eini savo keliu be ironijos, be meilės, su neįžvelgiamomis akimis; drėgnas ir liūdnas kaip svambalas, grįžtantis nepasotintas iš visokio gylio į dienos šviesą - ko jis ten ieškojo? - su krūtine, iš kurios neišgirsi atodūsio, burna, slepiančia šleikštulį, ranka, lėtai siekiančia daiktus: kas tu esi? ką tu darei? Atsikvėpk: šioje vietoje kiekvienas sutinkamas svetingai,- pailsėk! Ir kad ir kas tu būtum - ko tu nori dabar? Ko tau reikia poilsiui? Tik pasakyk: viską tau atiduosiu, ką aš turiu!- "Poilsiui? Poilsiui? O, smalsuoli, ką tu sakai! Bet prašau duoti man -" Ką? Ką? pasakyk gi! - "Dar vieną kaukę. Antrą kaukę!.." 279 Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti,- ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų! 280 "Prastai! Prastai! Kaip? Ar jis negrįžta - atgal?" - Taip! Bet jūs jo nesuprantate, jei skundžiatės tuo. Jis grįžta atgal kaip kiekvienas, kuris rengiasi dideliam šuoliui. - - 281 - "Ar manim kas patikės? Bet aš reikalauju, kad manim tikėtų: aš visada galvojau apie save blogai, galvojau tik retais atvejais, tik verčiamas, visada be entuziazmo ir tikro domėjimosi "dalyku", linkęs greit mintimis nutolti nuo "savęs", visada netikėdamas rezultatu, nes man būdingas neįveikiamas nepasitikėjimas savižinos g_a_l_i_m_y_b_e, kuris toks didelis, kad netgi teoretikų vartojamoje sąvokoje "betarpiškas pažinimas" aš matau /contradictio in adjecto^81/,- ko gero, šis faktas yra tikriausias dalykas, kurį žinau apie save. Turbūt manyje slypi kažkoks pasibjaurėjimas, trukdantis t_i_k_ė_t_i kokia nors apibrėžta nuomone apie save.- Ar čia negalima įžvelgti mįslės? Tikriausiai, bet, laimei, tas riešutas ne mano dantims. - Galbūt taip išsiduoda padermė, kuriai priklausau? - Bet išsiduoda ne man - ir to man tik ir tereikia.-" 282

"Bet kas tau nutiko"? - "Aš nežinau, - atsakė jis užsikirsdamas,- galbūt harpijos praskrido virš mano stalo." - Šiandien kai kada pasitaiko, kad švelnus, nuosaikus ir santūrus žmogus staiga pasiunta, daužo lėkštes, varto stalus, šaukia, šėlsta, visus įžeidinėja - ir galiausiai pasitraukia šalin susigėdęs, įtūžęs ant savęs,- kur? kam? Kad numirtų iš bado pašaly? Kad uždustų nuo prisiminimų? - Kas turi tauriai ir išrankiai sielai būdingą godulį ir tik retkarčiais randa savo stalą padengtą, savo valgį paruoštą, tam visada gresia didelis pavojus; šiandien jis yra didžiulis. Įvestas į triukšmingą plebėjų amžių ir negalėdamas su jais valgyti iš vieno dubens, jis lengvai gali mirti nuo alkio ir troškulio arba nuo staigaus šleikštulio - jei galų gale jis vis dėlto paragaus iš to dubens.- Tikriausiai mums visiems jau teko sėdėti prie stalų ten, kur nederėjo; ir kaip tik protingiausiems iš mūsų, kurie esame jautriausi maistui, gerai pažįstama toji pavojinga /dyspepsia/, kylanti iš staigios įžvalgos ir nusivylimo mūsų valgiais ir stalo kaimynais,- d_e_s_e_r_t_u_i pateikiamas p_a_s_i_š_l_y_k_š_t_ė_j_i_m_a_s. 283 SubtiliOs ir kartu taurios savitvardos apraiška yra girti, jei apskritai norima girti, visuomet tik tada, kai su kuo nors n_e_sutinki: kitu atveju reikėtų juk girti save, o tai prieštarauja geram skoniui; žinoma, tokia savitvarda yra pagrindas ir akstinas suprasti mus nuolat k_l_a_i_d_i_n_g_a_i. Kad galėtum sau leisti šią tikrą skonio ir moralės prabangą, reikia gyventi ne tarp bukų dvasios vargetų, o tarp žmonių, kurių subtilios klaidos ir apsirikimai gali teikti džiaugsmą,- priešingu atveju už jas teks brangiai mokėti! -"Jis mane giria, t_a_i_g_i pripažįsta, kad esu teisus",- ši asiliška išvada subjauroja mums, atsiskyrėliams, pusę gyvenimo, nes asilus paverčia mūsų kaimynais ir draugais. 284 Gyventi, išlaikant siaubingą ir išdidžią ramybę; visada anapus.- Savo noru patirti afektus arba jų nepatirti, būti "už" ir "prieš" ar nebūti, nusileisti iki jų, bet tik laikinai; s_ė_s_t_i_s ant jų, kaip ant arklių, dažnai kaip ant asilų: juk reikia mokėti pasinaudoti tiek jų kvailumu, tiek įkarščiu. Turėti tris šimtus tariamų motyvų, taip pat ir tamsius akinius: juk būna atvejų, kai niekas neturi matyti mūsų akių, juolab žinoti tikrųjų motyvų. O kompanionu pasirinkti šelmišką ir linksmą ydą - mandagumą. Ir likti savo keturių dorybių šeimininku: drąsos, įžvalgumo, palankumo, vienatvės. Kadangi mums vienatvė yra dorybė kaip rafinuotas polinkis ir švarumo potraukis, kuris įspėja, kad liečiantis žmonėms -"draugėje"- suteršimo neįmanoma išvengti. Kad ir kaip būtų, kur būtų, kada būtų,- bendravimas visada žmogų suvulgarina. 285 Žymiausi įvykiai ir mintys - o žymiausios mintys ir yra žymiausi įvykiai - suvokiami vėliausiai, amžininkų kartos n_e_i_š_g_y_v_e_n_a tokių įvykių - amžininkai prasilenkia su jais. Vyksta kažkas panašu į tai, kas vyksta žvaigždžių karalystėje. Tolimiausių žvaigždžių šviesa vėliausiai pasiekia žmogų; ir kol ji jo nepasiekė, žmogus n_e_i_g_i_a, kad ten - žvaigždės. "Kiek šimtmečių reikia genijui, kad būtų suprastas?"- tai irgi mastelis, nulemiantis rangą ir prideramą - genijui ir žvaigždei - etiketą.- 286 "Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali..."- Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą - bet jie žvelgia ž_e_m_y_n. 287

- Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis "kilmingas"? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius jį galima atpažinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? - Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir "kūriniai". Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ženklas. Ne kūriniai, o t_i_k_ė_j_i_m_a_s čia lemia ir nustato rangą,- jei šiai senai religinei formulei suteiksime naują ir gilesnę prasmę; kažkoks nepajudinamas kilmingos sielos pasitikėjimas savimi, kažkas, ko negalima nei ieškoti, nei rasti ir turbūt negalima ir prarasti.- K_i_l_m_i_n_g_a__ s_i_e_l_a__ j_a_u_č_i_a__ p_a_g_a_r_b_ą__ s_a_u.- 288 Yra žmonių, turinčių protą, kurio neįmanoma nuslėpti; jie gali kiek nori suktis ir išsisukinėti, jie gali rankomis uždengti išdavikiškas akis (tarsi ranka neišduotų): galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie kažką turi, ką slepia, būtent protą. Viena iš geriausių priemonių, padedančių klaidinti kitus kiek įmanoma ilgiau ir sėkmingai vaizduoti save kvailesniu, negu esi,- kasdieniniame gyvenime tai dažnai ne mažiau pageidautinas daiktas, kaip lietsargis,- viena tokių priemonių vadinasi s_u_s_i_ž_a_v_ė_j_i_m_a_s,- įskaitant tai, kas su juo siejasi, pavyzdžiui, dorybę. Nes, kaip sakė Galiani, turėjęs tai žinoti: /vertu est enthousiasme^82/. 289 Atsiskyrėlio raštuose visada girdisi kažkoks dykumos atgarsis, kažkas, kas primena šnabždesį ir nerimastingą vienatvės žvalgymąsi; jo stipriausiuose žodžiuose, jo riksme skamba naujas, dar pavojingesnis tylėjimas ir nutylėjimas. Kas metų metus, dienas naktis praleido su savo siela intymiai kalbėdamasis ir ginčydamasis, kas savo oloje - ji gali būti labirintas, bet gali būti ir aukso kasykla - pavirto urviniu lokiu arba lobių ieškotoju, arba jų sargu ir drakonu,- to netgi sąvokos įgyja būdingą prietemos atspalvį, gilumos ir pelėsių kvapą, kažką nenusakomo ir bjauraus, kas šalčiu nutvilko kiekvieną praeivį. Atsiskyrėlis netiki tuo, kad kada nors koks nors filosofas - jei tarsime, kad filosofas visada iš pradžių būna atsiskyrėlis - knygose išreiškė savo galutinę ir tikrąją nuomonę: argi knygos rašomos ne tam, kad paslėptum, ką slepi savyje? - jis net abejos, ar filosofas apskritai g_a_l_i turėti "galutines ir tikrąsias" nuomones, ar už vieno urvo nėra, neturi būti kito, dar gilesnio urvo,- erdvesnio, mažiau žinomo ir turtingesnio pasaulio virš kiekvieno paviršiaus, bedugnės po kiekvienu pagrindu, po kiekvienu "pagrindimu". Kiekviena filosofija yra paviršiaus filosofija - daro išvadą atsiskyrėlis: "Kažkas savavališka, kad j_i_s čia sustojo, žvilgtelėjo atgal, apsidairė aplinkui, kad nekasė č_i_a giliau ir metė šalin kastuvą,- visa tai šiek tiek įtartina." Kiekviena filosofija s_l_e_p_i_a kitą filosofiją; kiekviena nuomonė irgi yra slėptuvė, kiekvienas žodis taip pat kaukė. 290 Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju - jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: "Ak, kodėl j_ū_s norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man?" 291

Žmogus, tas daugiapusis, mėgstąs meluoti, dirbtinis ir neįžvelgiamas gyvulys, pavojingas kitiems gyvuliams ne tiek savo jėga, kiek gudrumu ir protingumu, išrado ramią sąžinę, kad galėtų mėgautis savo siela kaip kažkuo p_a_p_r_a_s_t_u; ir visa moralė yra drąsi ilgalaikė falsifikacija, dėl kurios galima mėgautis sielos reginiu. Šiuo požiūriu "meno" sąvoka galbūt yra daug platesnė, negu paprastai manoma. 292 Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi j_a_m nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus, apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs,- bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"... 293 Žmogus, kuris sako: "tai man patinka, tai aš pasiimsiu ir saugosiu, ir nuo visų ginsiu"; žmogus, kuris gali sutvarkyti savo reikalus, įgyvendinti koki nors sprendimą, likti ištikimas kokiai nors minčiai, sutramdyti moterį, nubausti ir įveikti akiplėšą; žmogus, kuriam pakanka pykčio ir kuris turi kardą, žmogus, kuriam mielai pasiduoda ir kuriam iš prigimties priklauso silpnieji, kenčiantys, prispaustieji ir žvėrys, žodžiu, žmogus, kuris gimė v_a_l_d_o_v_u,- jei toks žmogus reiškia užuojautą, ką gi, š_i užuojauta turi vertę! Bet ko verta užuojauta tų, kurie kenčia! Arba tų, kurie skelbia, propaguoja užuojautą! Dabar beveik visur Europoje galima susidurti su liguistu jautrumu, skausmu, taip pat su pasibjaurėtinai nesantūriais skundais, išglebimu, bandančiu išsipuošti religiniais ir filosofiniais svaičiojimais ir pavaizduoti save kažkuo aukštesniu,- egzistuoja tikras kančios kultas. Tame, ką tokie svajotojai vadina "užuojauta", pirmiausia krinta į akis n_e_v_y_r_i_š_k_u_m_a_s.- Šios naujausios blogo skonio apraiškos turi būti energingai ir griežtai pasmerktos; galiausiai aš norėčiau, kad kaip priemonę nuo jų tiek savo širdyje, tiek ant kaklo žmonės nešiotų gerąjį amuletą /"gai saber"/ arba, kalbant suprantamiau,- "linksmąjį mokslą". 294 O_l_i_m_p_i_n_ė__ y_d_a. - Priešingai tam filosofui, kuris, kaip tikras anglas, bandė apjuodinti juoką visų mąstytojų akyse - "juokas yra blogiausia žmogiškosios prigimties yda, kurią stengsis įveikti kiekvienas mąstytojas" (Hobbesas),- aš drįsčiau netgi filosofų hierarchiją nustatyti pagal jų juoką - ir labiausiai vertinčiau tuos, kurių juokas a_u_k_s_i_n_i_s. Ir jei dievai irgi filosofuoja,- daugelis išvadų verčia taip manyti,- tai aš neabejoju, kad ir jie, tai darydami, juokiasi nauju, antžmogišku juoku - visų rimtų dalykų nenaudai! Dievai pašaipūs: regis, net atlikdami šventus veiksmus, jie negali susilaikyti nuo juoko. 295 Širdies genijus, būdingas tam didžiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąžinių suvedžiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos požeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno žodžio, nemes nė vieno žvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti - ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus v_i_s arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo - būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų; širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką

moko imti lėčiau ir švelniau; kuris įspėja paslėptą ir užmirštą lobį, gėrio ir saldaus dvasingumo lašą po nepermatomu storu ledu ir yra stebukladario lazdelė kiekvienam aukso grūdeliui, nuo seno kalinamam dumble ir smėlyje; širdies genijus, kurį palietęs kiekvienas nueina turtingesnis, bet ne apipiltas malonėmis ir nustebintas, ne spaudžiamas padovanotų svetimų gėrybių naštos, bet turtingesnis pats savimi, naujesnis, atsiskleidęs, šilto vėjo paglostytas ir išklausytas, galbūt labiau svyruojantis, švelnesnis, trapesnis ir suskilęs, bet kupinas vilčių, kurios dar neturi vardo, kupinas naujų norų ir troškimų srauto, kupinas naujo nepasitenkinimo ir atoslūgių... bet ką aš darau, mano bičiuliai? Apie ką aš jums kalbu? Negi aš taip užsimiršau, kad net nepaminėjau jo vardo? Bet argi jūs patys nesuprantate, kas yra ši paslaptinga dvasia ir Dievas, kuris nori būti g_i_r_i_a_m_a_s tokiu būdu? Kaip nutinka kiekvienam, kas nuo vaikystės nuolat buvo kelyje ir svetur, taip nutiko ir man: daug retų ir gan pavojingų dvasių man perbėgo kelią, bet visų pirma tas, apie kurį aš ką tik kalbėjau, ne kas kitas, o dievas D_i_o_n_i_s_a_s, tas didysis dviveidis Dievas-gundytojas, kuriam aš kadaise, kaip žinote, slapčia ir su didele pagarba paaukojau savo pirmagimius - man regis, buvau paskutinis, kuris jam a_u_k_o_j_o, nes aš neradau nė vieno žmogaus, kuris būtų supratęs, ką tada padariau. Nuo to laiko aš sužinojau daug, pernelyg daug apie šio dievo filosofiją ir, kaip minėjau, iš jo paties lūpų,- aš, paskutinis dievo Dioniso mokinys ir pašvęstasis: ir galbūt aš galėčiau ir jums, mano bičiuliai, galiausiai duoti paragauti truputį - kiek man leista - šios filosofijos? Žinoma, turiu kalbėti pusbalsiu, nes reikia paliesti daug slaptų, naujų, svetimų, įstabių, siaubingų dalykų. Jau tai, kad Dionisas yra filosofas, taigi ir dievai filosofuoja, matyt, yra slaptinga naujiena, kuri galbūt sukels būtent filosofų nepasitikėjimą - jūs, mano bičiuliai, jai jau mažiau priešinsitės kad ir todėl, jog ji skelbiama per vėlai ir netinkamu laiku: nes šiandien jūs, kaip man pranešta, nelabai tikite Dievu ir dievais Galbūt ir todėl, kad savo nuoširdžiame pasakojime aš turėsiu pasakyti daugiau, negu leidžia griežti jūsų klausymosi įpročiai? Iš tikrųjų, minėtas dievas tokiuose pokalbiuose sakė daugiau, ėjo toliau, daug toliau ir buvo toli priekyje... Jei būtų leista, aš pagal žmonių papročius vadinčiau jį gražiais, šventiškais, prašmatniais vardais, priskirčiau jam visas dorybes, šlovinčiau jo - tyrinėtojo ir atradėjo - drąsą, jo bebaimį sąžiningumą, ištikimybę tiesai ir išminties meilę. Bet tokiam dievui nereikalingas visas šis pagarbus puošnumas ir prašmatnumas. "Pasilaikyk tai sau, panašiems į tave ir visiems, kam to reikia! - pasakytų jis. - Aš nematau reikalo slėpti savo nuogumo!"- Galima būtų pagalvoti: gal tokie dievai ir filosofai neturi gėdos? - Kartą jis pasakė: "Retkarčiais aš myliu žmones,- turėdamas galvoje greta buvusią Ariadnę,- žmogus man yra malonus, drąsus, išradingas gyvulys neturintis sau lygaus žemėje; jis neprapuls jokiame labirinte. Man jis patinka: dažnai galvoju, kaip padėti jam žengti į priekį ir padaryti jį stipresnį, piktesnį ir gilesnį." -"Stipresnį, piktesnį ir gilesnį?" - paklausiau aš išsigandęs. "Taip,- tarė jis dar kartą,- stipresnį, piktesnį ir gilesnį; o taip pat gražesnį",- čia Dievas-gundytojas nusišypsojo savo halkijoniška šypsena, tarsi pasakęs žavingą komplimentą. Matote, šis dievas stokoja ne tik gėdos; daug kas verčia manyti, kad dievai galėtų kai ko pasimokyti iš žmonių. Mes, žmonės, esame - žmogiškesni... 296 Ak, kas nutiko jums, mano rašytoms ir pieštoms mintims! Dar neseniai jūs buvote tokios margos, jaunos ir piktos, tokios spygliuotos ir dvelkiančios tokiais slaptingais prieskoniais, kad aš čiaudėjau ir juokiausi,- o dabar? Jūs jau praradote savo naujumą ir kai kurios iš jūsų, mano nevilčiai, rengiasi tapti tiesomis: tokios nemirtingos jos jau atrodo, tokios graudžiai padorios, tokios nuobodžios! Bet ar kada nors buvo kitaip? Ką perrašome ir perpiešiame mes, mandarinai, savo kinišku teptuku, mes, įamžinantys visa tai, ką g_a_l_i_m_a aprašyti, ką mes tik ir sugebame perpiešti? Ak, visada tik tai, kas pradeda vysti ir vadėtis! Ak, visada tik praslenkančias ir išsisėmusias audras ir pageltusius vėlyvus jausmus! Ak, visada tik paukščius, per daug prisiskraidžiusius, pavargusius ir gaudomus rankomis - m_ū_s_ų rankomis! Mes įamžiname tik tai, kam jau nedaug teliko gyventi ir skraidyti, tik nuvargusius ir suglebusius daiktus. Aš turiu spalvų, gal net begalę spalvų, daug įvairių švelnių

pustonių, penkiasdešimt geltonumo, rudumo, žalumo, raudonumo atspalvių tik jūsų s_u_t_e_m_o_m_s, jūs, mano rašytos ir pieštos mintys,- bet iš jų niekas neįspės, kaip jūs atrodėte ryto aušroje, jūs, ūmios mano vienatvės kibirkštys ir stebuklai, jūs, mano senosios mylimosios - n_e_t_i_k_u_s_i_o_s mintys! /NUO AUKŠTŲ KALNŲ * (iš vokiečių kalbos vertė Kęstutis Navakas) Pabaigos giesmė O amžiaus dienvidi! Šventi laikai! O sodų metas! Žvelgimo bei laukimo džiaugsmas retas:- Draugų aš laukiu dieną naktį, kai Ateit jau laikas! Kurgi jūs, draugai? Argi ne jums pilkų ledų laukus Jau rožės puošia? Versmė jūs ieško, ilgesingai ošia, Žydrynėn vėjas debesų pulkus Pakėlė sekt iš aukšto jūs takus. Padengęs savo stalą jus miniu:- Kas būt mėgino Arčiau bedugnės, kas arčiau žvaigždyno? Mana šalis - kas matė platesnių? Ir mano medūs - kas ragavęs jų?.. - Tai j_ū_s, draugai! - O__ a_š jau visiškai Kitokio būdo? Nustebę delsiat,- nors užpykę būtut! Kitoks aš? Rankos, veidas ir plaukai? Ir kas e_s_u, ne tas aš jums, draugai? Kitu tapau? Sau svetimu giliai? Savęs išvengęs? Žaidėju, kurs save nurungti stengias Ir su savim kovoja atkakliai, Nors pergalė jo - vien gėla ir skauduliai? Ėjau, kur vėjas pučia kuo aršiau? Bandžiau gyventi, Kur nieko nėr, pusnynuos tyrai skendi, Keiksmus ir maldą, žmogų, Dievą užmiršau? Vaiduokliu virtęs po ledus braidžiau? - Dragai senieji! Meilė jus tauri Ir baimė valdo! Neširskit! Eikit! Čia ne j_ū_s_ų valdos: Kur tolimi kalnai, ledais žėrį-

Čia tenka būt medžiokliu ar žvėrim. P_r_a_s_t_u buvau medžiokliu! - Štai templė Suveržus lanką! Ir tik stipriausiam šaut jėgų užtenka-: Bet pavojinga š_i_t_o_j_i strėlė Kaip n_ė__ v_i_e_n_a,- skubėkit pasislėpt!.. Išėjot! - O širdie, tavy viltis Dar neatvėsus: N_a_u_j_i_e_m_s draugams palik duris atvėrus! Senus pamesk! Užmirš juos atmintis! Jaunystei blėstant - vėl jauna širdis! Kas siejo mus kadais, vilties gija; Ženklai sunyko, Kur meilė kažkada ant jos paliko? Lyg pergamentas ji man ir, deja, Pageltusią b_i_j_a_u paliesti ją. Nebėr draugų, vaiduokliai jų vieni Mane dar lanko! Į širdį beldžias, brazdinas už lango, Jų žodžiai man: "Mes b_u_v_o_m, ar meni?" Nuvytę kaip gėlė, kadais kvapni! O jauno ilgesiai nesuprasti! Kuriuos kentėjau, Kur buvo m_a_n savi, bet jau praėjo, P_a_s_e_n_o jie ir buvo atmesti: Tik tas, kurs keičias, lieka man širdy. O amžiaus dienvidi! Antri jauni laikai, O sodų metas! Žvelgimo bei laukimo džiaugsmas retas! Draugų aš laukiu dieną naktį, kai Ateit jau laikas! Jums, n_a_u_j_i draugai! * * * Giesmė š_i baigės; ilgesio gaidų Burnoj neliko: Žynys, draugu man tapęs, tai atliko, Vidudienio draugu,- kuo jis vardu?- Vidudienį iš vieno tapo du. Mes švenčiam, nes mūs pergalė tikra, Tai džiaugsmo džiaugsmas: Štai Z_a_r_a_t_u_s_t_r_a, svečias mūs didžiausias! Pasaulis juokias, uždangos nėra,

Tamsa džiaugsmingai tuokias su aušra... Paaiškinimai 1 viskuo abejoti (lot.). 2 kvailystės, nesąmonės (pranc.). 3 atkeliavo gražus ir narsiausias asilas (lot.). 4 pirmosios priežasties (lot.). 5 kratinio, makalynės (pranc.). 6 vokiškos kvailystės (pranc.) 7 nes jis turi migdymo galią, kurios esmė - užmigdyti jausmus (lot.) (Moljeras. Tariamasis ligonis). 8 Boškovičius R. J. (1711 - 1787) - gamtininkas; ne lenkas, kaip teigia autorius, o dalmatų kilmės. 9 privedimas prie nesąmonės; būdas įrodyti, kad kuri nors tezė yra klaidinga. Savo paties priežastis, t.y. pirmoji priežastis (lot.). 10 prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.) 11 Veiksmas - tai aš (pranc.). 12 Žr. 9 pastabą. 13 žmogaus kančios religija (pranc.). 14 Nei Dievo, nei pono (pranc.). 15 proto aukojimas (it.). 16 O, šventasis naivume! (lot.). 17 Gangasrotogati, kurmagati, mandeikagati - šie sanskrito kalbos žodžiai reiškia: Gango tėkmės greičiu (presto), vėžlio greičiu (lento), varlės greičiu (staccato). 18 papročiuose ir menuose (lot.). 19 nereikšmingas faktas (pranc.). 20 Dievo advokatas (lot.). 21 atspalvius, niuansus (pranc.). 22 jis ieško tiesos kurti gėriui (pranc.). 23 Norint būti geru filosofu, reikia būti sausam, aiškiam, neturėti iliuzijos. Praturtėjęs bankininkas turi charakterio bruožų, būtinų tam, kad galėtų daryti atradimus filosofijoje, t.y. aiškiai suvokti tai, kas yra (pranc.). 24 atgyvenusį tipą (pranc.). 25 Taigi drąsiai sakykime, kad religija yra normalaus žmogaus produktas; kuo žmogus reikalingesnis ir kuo labiau tiki amžinąja lemtimi, tuo jis teisesnis... Tik būdamas geras jis nori, kad dorybė prilygtų nuo amžių nusistovėjusiai tvarkai; tik vertindamas dalykus nešališkai, jis mirtį suvokia kaip absurdišką ir niekingą dalyką. Argi negalima teigti, kad tomis akimirkomis žmogus suvokia geriausiai?.. (pranc.). 26 iš esmės religinė kvailystė! (pranc.). 27 mistikos ir gamtos mokslo vienovės (lot.). 28 iš pradžių (pakartoti); vėl, iš naujo (it.). 29 Dievo ydingasis ratas - logikos klaida; rėmimasis teiginiais, kuriuos pačius dar reikia įrodyti (lot.). 30 dora, apgaulė... nuodėminga apgaulė (lot.). 31 "Kai iš tikrųjų mylima, siela valdo kūną" (pranc.). 32 gerai moteriai ir blogai moteriai reikia botago (it.) (Sacchetti. Nov[elės] 86).. 33 tai, kas naudinga (lot.). 34 niekam nekenk, netgi kiek galėdamas visiems padėk (lot.). 35 nerūpestingumui, apsileidimui (pranc.).

36 priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė (gr.). Pardodijuojama Homero "Iliados" eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas). 37 Kas buvo dieną, tebeveikia naktį (lot.) 38 papročių sugedimas (lot.). 39 rodyti savo žaizdas, atverti savo skausmą (pranc.). 40 laisvalaikio, poilsio (lot.). 41 Epochistika - abejojimas. Šį terminą fenomenologijoje atkūrė E.Huserlis. 42 palaikais (lot.). 43 gudrus pokštas (pranc.). 44 "Aš beveik nieko neniekinu" (pranc.). 45 skliaustuose (lot.). 46 geros valios (lot.). 47 menas menui (pranc.). 48 dvasios (pranc.). 49 šios fatališkos, ironiškos, mefistofeliškos dvasios (pranc.). 50 Turima galvoje de Stal, tuo metu populiarios knygos "De l'Allemagne" (1810) autorė. 51 greitai, smarkiai (it.). 52 buržuazinė kvailystė (pranc.). 53 geros valios žmogaus (lot.). 54 keistuolis; geraširdis žmogus (pranc.). 55 Žr. 18 pastabą. 56 gilų protą (pranc.). 57 mus traukia tai, kas draudžiama (lot.). 58 veidmainystė, perdėtas manieringumas (angl.). 59 komforto ir ištaigingumo (angl.). 60 Be talento ir be proto (pranc.). 61 Žr. 15 pastabą. 62 moteris tegul tyli bažnyčioje, moteris tenesikiša į politiką, moteris tenekalba apie moterį (lot.). 63 mano drauge, neleiskite sau nieko, išskyrus kvailystes, kurios suteiks jums didelį malonumą (pranc.). 64 ji žiūrėjo į viršų, o aš - į ją (it.). 65 įmantrumu (pranc.). 66 Studentas Karlas Zandas, 1819 m. nužudęs rašytoją Kocebu, įtariamą šnipinėjimu Rusijos naudai. 67 akivaizdžiai (lot.). 68 neliesk manęs (lot.). 69 padarytas dalykas... sukurtas... išgalvotas ir išgražintas dalykas (lot.). 70 tvirtesnis už varį, t.y. ilgalaikis (lot.). 71 aš niekinu Loką (pranc.). 72 prancūziška dvasia (pranc.). 73 nūdienos dvasios (pranc.). 74 romanistai, Paryžiaus bulvarų lankytojai (pranc.). 75 psichologinio smagumų troškimo (lot.). 76 Skirtingumas kelia neapykantą (pranc.). 77 šakių, kad išvarytų prigimtį... vis tiek sugrįš (lot.). 78 tarp lygių (lot.). 79 supanašėjimą (lot.). 80 "Berankis Rafaelis" - dailininko Konti frazė iš G.E.Lesingo veikalo "Emilija Galoti": "O gal jūs, prince, manote, kad Rafaelis nebūtų buvęs didžiausias tapybos genijus, jei dėl nelaimingo atsitiktinumo būtų gimęs be rankų?".

81 Žr. 10 pastabą. 82 dorybė yra entuziazmas, susižavėjimas (pranc.).