2020 m. birželis · 2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C-380/19) Direktyva 2013/11/ES – Alternatyvus ginčų sprendimas

1

2020 m. birželis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

Turinys I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ .............................................................................................................. 4

DĖL NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE PRINCIPO ................................... 4

2020 m. birželio 11 d. sprendimas JI (C-634/18) ...................................................................... 4

II. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA .......................................................................................... 6

2020 m. birželio 4 d. sprendimas Kancelaria Medius (C-495/19) ............................................ 6

2020 m. birželio 4 d. sprendimas Leonhard (C-301/18) ........................................................... 7

2020 m. birželio 18 d. sprendimas Sparkasse Südholstein (C-639/18) ..................................... 9

2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und

Verbraucherverbände (C-380/19) ........................................................................................... 10

III. ORO KELEIVIŲ APSAUGA ................................................................................................ 12

2020 m. birželio 11 d. sprendimas Transportes Aéreos Portugueses (C-74/19) ..................... 12

IV. ŠEIMOS TEISĖ ...................................................................................................................... 15

2020 m. birželio 4 d. sprendimas FX prieš GZ (C-41/19) ....................................................... 15

V. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 17

2020 m. birželio 25 d. sprendimas sujungtose bylose Varhoven kasatsionen sad na Republika

Bulgaria (C-762/18 ir C-37/19) ............................................................................................... 17

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ

DĖL NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE PRINCIPO

2020 m. birželio 11 d. sprendimas JI (C-634/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Pamatinis sprendimas 2004/757/TVR – Būtiniausios nuostatos dėl nusikalstamų veikų sudėties

požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje – 2 straipsnio 1 dalies c punktas –

4 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“ – Europos Sąjungos pagrindinių

teisių chartija – Vienodas požiūris – 20 ir 21 straipsniai – Nullum crimen, nulla poena sine lege

principas – 49 straipsnis

Sąd Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės teismas, Lenkija) nagrinėjo JI, kaltinamo dėl didelio

narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio laikymo asmeniniam naudojimui (Įstatymo dėl kovos

su narkomanija 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta veika), baudžiamąją bylą. Teismas sustabdė bylos

nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, pažymėdamas, kad 2004 m.

spalio 25 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2004/757/TVR sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“, kaip

ji suprantama pagal Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies a punktą, nėra apibrėžta,

nacionalinėje jurisprudencijoje nustatyti tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar Įstatymo

dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąvoka apima nusikalstamą veiką

padariusio asmens laikomą narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, tačiau šią sąvoką kiekvienu

konkrečiu atveju aiškina nacionaliniai teismai, taigi asmenys, kurie laiko panašius narkotinių ar

psichotropinių medžiagų kiekius, gali būti vertinami skirtingai, taip galėtų būti pažeistas lygybės

prieš įstatymą principas, be to, kyla abejonių dėl Įstatymo dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio

2 dalies atitikties nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo)

principui, įtvirtintam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –

EŽTK) 7 straipsnyje.

Teisingumo Teismas aiškinosi, ar Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies a punktas,

siejamas su jo 2 straipsnio 1 dalies c punktu, taip pat Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniai turi būti

aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką

didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymą tiek asmeninio vartojimo, tiek

neteisėtos prekybos narkotikais tikslais, paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu

atveju spręsti dėl sąvokos „didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis“ aiškinimo.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies a ir

c punktų ir jo 4 straipsnio 1 dalies matyti, jog narkotikų laikymas siekiant jų gaminimo, gamybos,

gavybos, ruošimo, siūlymo, siūlymo turint tikslą parduoti, platinimo, pardavimo, pristatymo bet

kokiomis sąlygomis, pardavimo tarpininkaujant, siuntimo, siuntimo tranzitu, gabenimo,

importavimo ar eksportavimo turi būti laikomas nusikalstama veika, už kurią baudžiama laisvės

atėmimo bausme, kurios ilgiausias laikas ne mažiau kaip nuo vienerių iki trejų metų. Iš Pamatinio

sprendimo 4 straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad valstybės narės už šią nusikalstamą veiką,

jeigu ji susijusi su „dideliais narkotikų kiekiais“, turi taikyti laisvės atėmimo bausmę, kurios

ilgiausias laikas yra ne mažesnis nei nuo penkerių iki dešimties metų. Pagal Pamatinio sprendimo

2004/757 2 straipsnio 2 dalį į jo taikymo sritį nepatenka, be kita ko, narkotikų laikymas tik

asmeniniam vartojimui, kaip antai apibrėžtas nacionalinės teisės aktuose. Pamatinio sprendimo

2004/757 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad su asmeniniu vartojimu susijusio tam tikro

elgesio neįtraukimas į šio Pamatinio sprendimo taikymo sritį nereiškia, kad Taryba valstybėms

narėms rekomenduoja taip spręsti šiuos kitus atvejus savo nacionalinės teisės aktuose.

Teisingumo Teismas, cituodamas 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C-573/17,

EU:C:2019:530, 69 punktą, priminė, kad pamatiniai sprendimai yra privalomi valstybėms narėms

5

dėl rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, paliekant nacionalinėms institucijoms galimybę pasirinkti jų

įgyvendinimo formą ir būdus. Pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies a ir

c punktus ir jo 4 straipsnio 2 dalies a punktą valstybėms narėms nustatytas tik toks įpareigojimas –

už su neteisėta prekyba susijusį narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą, kai laikomi „dideli

narkotikų kiekiai“, bausti laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias laikas ne mažiau kaip nuo

penkerių iki dešimties metų. Sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“, kaip ji suprantama pagal Sprendimo

4 straipsnio 2 dalies a punktą, neapibrėžta. Valstybės narės turi didelę diskreciją, kaip taikyti šią

sąvoką savo nacionalinėje teisėje.

Įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį privalo paisyti

joje užtikrinamų pagrindinių teisių, be kita ko, įtvirtintų Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniuose. Pagal

Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintus lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus

reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks

vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Įstatymo dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio

2 dalyje numatant, jog už didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymą baudžiama

laisvės atėmimu nuo vienerių iki dešimties metų, nėra įtvirtinamas skirtingas požiūris į asmenis,

tariamai padariusius šią nusikalstamą veiką. Tai, kad nacionaliniai teismai, aiškindami ir taikydami

nacionalinės teisės nuostatą, naudojasi tam tikra diskreciją, savaime nereiškia, kad pažeidžiami

Chartijos 20 ir 21 straipsniai. Pamatiniame sprendime 2004/757 nustatytos tik būtiniausios taisyklės

dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais ir prekursoriais

srityje. Vadinasi, tai, kad įvairiose nacionalinės teisės sistemose šis Pamatinis sprendimas

įgyvendinamas skirtingomis priemonėmis, negali būti laikoma nediskriminavimo principo

pažeidimu.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytas nullum crimen,

nulla poena sine lege principas buvo įtvirtintas, be kita ko, EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje. Pagal

Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos 49 straipsnyje užtikrinamos teisės esmė ir taikymo sritis yra tokia

pati kaip EŽTK užtikrinamos teisės. Pagal šį principą baudžiamosios teisės nuostatos turi atitikti

tam tikrus prieinamumo ir numatomumo reikalavimus, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos

apibrėžtimi ir bausmės nustatymu (2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo M.A.S. ir M.B., C-42/17,

EU:C:2017:936, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos

nusikalstamos veikos ir už jas skiriamos bausmės. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei teisės subjektas iš

atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar

neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, nulla poena sine lege certa principas negali

būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama jurisprudencijoje laipsniškai aiškinti baudžiamosios

atsakomybės taisykles, jei tokį aiškinimą galima protingai numatyti (2017 m. kovo 28 d. sprendimo

Rosneft, C-72/15, EU:C:2017:236, 167 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nullum crimen,

nulla poena sine lege principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei nedraudžiama

numatyti griežtesnių bausmių už „didelio narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio“ laikymą,

paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl šios sąvokos aiškinimo,

jei toks aiškinimas atitinka numatomumo reikalavimus.

Teisingumo Teismas sprendė, kad Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies a punktas,

siejamas su jo 2 straipsnio 1 dalies c punktu, taip pat Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniai turi būti

aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei nedraudžiama kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos

didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymo asmeniniam vartojimui arba

neteisėtos prekybos tikslais, paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu atveju spręsti

dėl sąvokos „didelis narkotikų kiekis“ aiškinimo, jei toks aiškinimas yra pagrįstai numatomas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227295&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8658301

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227295&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8658301


6

II. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2020 m. birželio 4 d. sprendimas Kancelaria Medius (C-495/19)

Direktyva 93/13/EEB – 7 straipsnio 1 dalis – Vartojimo kreditas – Sąlygų nesąžiningumo kontrolė –

Vartotojo neatvykimas į teismą – Teismo iniciatyvos apimtis

Ginčas kilo tarp Kancelaria Medius SA ir RN dėl skolinio reikalavimo, kurį šis asmuo turi tariamai

mokėti pagal vartojimo kredito sutartį.

Byloje nustatyta, kad Kancelaria Medius, Krokuvoje (Lenkija) įsteigta bendrovė, teikianti skolų

išieškojimo paslaugas, pareiškė ieškinį RN dėl 1231 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 272 Eur) sumos

sumokėjimo su palūkanomis, remdamasi tariama vartojimo kredito sutartimi. Grįsdama savo

ieškinį, ši bendrovė pateikė tipinės sutarties, kurioje nebuvo RN parašo, kopiją ir dokumentus,

patvirtinančius skolos perleidimo sutarties sudarymą su jos teisine pirmtake. Sąd Rejonowy w

Trzciance (apylinkės teismas Čečėnuose) nusprendė, kad Kancelaria Medius pateikti dokumentai ir

įrodymai nepatvirtina, kad nurodytas skolinis reikalavimas egzistuoja. Nors RN neatvyko į teismo

posėdį, šis teismas priėmė sprendimą už akių ir atmetė ieškinį.

ESTT nagrinėjo, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų

sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad

pagal ją draudžiama aiškinti nacionalinės teisės nuostatą taip, kad teismui, nagrinėjančiam

verslininko vartotojui pareikštą ieškinį ir priimančiam sprendimą už akių, nes tas vartotojas

neatvyko į teismo posėdį, į kurį jam buvo įteiktas šaukimas, užkertamas kelias imtis būtinų tyrimo

priemonių, kad šis teismas savo iniciatyva galėtų įvertinti, ar sutarties sąlygos, kuriomis

verslininkas grindė savo prašymą, yra nesąžiningos, kai jam kyla abejonių dėl šių sąlygų

nesąžiningumo ir tas teismas įpareigojamas priimti sprendimą remiantis verslininko teiginiais,

kuriuos jis privalo laikyti teisingais.

ESTT nurodė, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi

užtikrinti, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės,

užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su

vartotojais. Apsauga, kuri pagal Direktyvą 93/13 suteikiama vartotojams, apima atvejus, kai

vartotojas, sudaręs su verslininku sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, nesiremia, pirma,

aplinkybe, kad ši sutartis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir, antra, atitinkamos sąlygos

nesąžiningumu dėl to, kad jis nežino savo teisių arba yra atgrasomas nuo galimybės jomis remtis dėl

išlaidų, kurių patiriama pareiškus ieškinį teisme. Nesant veiksmingos atitinkamos sutarties sąlygų

nesąžiningumo kontrolės negalima užtikrinti, kad bus paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteikiamų

teisių.

Bylose, susijusiose su už akių vykstančiu bylos nagrinėjimu, nelygybė tarp vartotojo ir verslininko

gali būti kompensuota tik aktyviais veiksmais, kurių imasi kitos nei sutarties šalys. Taigi visų pirma

nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13

taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir verslininko, iškart kai

tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Antra, jeigu verslininko ir

vartotojo ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas nežino minėtų teisinių ir faktinių aplinkybių, jis

turi turėti galimybę savo iniciatyva imtis būtinų tyrimo priemonių, kad įvertintų, ar ginčijamoje

sutartyje esanti sąlyga patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad per bylos nagrinėjimą už akių

teismas, į kurį kreipėsi ieškovė, turi, atsakovui neatvykus į teismo posėdį, priimti sprendimą

remdamasis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios laikytinos teisingomis, nebent

jos kelia pagrįstų abejonių arba jos nurodytos siekiant apeiti įstatymą. Net jeigu vartotojas

neatvyksta į teismą, teismas, nagrinėjantis ginčą dėl vartojimo kredito sutarties, siekdamas užtikrinti

7

vartotojui iš Direktyvos 93/13 kylančių teisių apsaugą, turi galėti imtis būtinų tyrimo priemonių,

kad patikrintų į minėtos direktyvos taikymo sritį patenkančių sąlygų galimą nesąžiningumą.

Vis dėlto šiuo atveju nereikia nagrinėti kitų sutarties sąlygų nei tos, kuriomis verslininkas, inicijavęs

teismo procesą, grindė savo reikalavimus ir kurios dėl to yra ginčo dalykas. Todėl dispozityvumo ir

ne ultra petita principai nedraudžia nacionaliniam teismui reikalauti iš ieškovo pateikti jo prašymą

pagrindžiančio dokumento ar dokumentų turinį, nes tokiu reikalavimu siekiama tik užtikrinti

proceso įrodinėjimo ribas. Iš to matyti, kad veiksminga teisminė gynyba negali būti užtikrinta, jei

nacionalinis teismas, į kurį kreipėsi verslininkas dėl savo ginčo su vartotoju, patenkančio į

Direktyvos 93/13 taikymo sritį, neturi galimybės, nors tas vartotojas neatvyko į teismo posėdį,

patikrinti sutarties sąlygų, kuriomis verslininkas grindė savo ieškinį, kilus abejonių dėl šių sąlygų

nesąžiningumo. Jeigu šis teismas pagal nacionalinę nuostatą yra įpareigotas verslininko teiginius dėl

faktinių aplinkybių laikyti teisingais, pozityvieji šio teismo veiksmai, kurių reikalaujama pagal

Direktyvą 93/13, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį patenkančiomis sutartimis, visiškai prarastų

prasmę.

Tačiau nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į

Direktyvos 93/13 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl, jei

nacionalinis teismas konstatuoja, kad pagal nacionalinę nuostatą priimdamas sprendimą už akių dėl

verslininko ieškinio, teismas negali imtis tyrimo priemonių, kurios leistų jam savo iniciatyva atlikti

į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių sąlygų, dėl kurių kilo ginčas, kontrolę, jis turi patikrinti,

ar yra įmanomas Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas taikant nacionaliniame teisės akte numatytas

išimtis, kaip antai susijusias su „pagrįstomis abejonėmis“ ar „įstatymo apėjimu“, jeigu tai leistų už

akių sprendimą priimančiam teismui imtis būtinų tyrimo priemonių.

Nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas nacionalinės teisės normas ir taikydami joje pripažintus

aiškinimo metodus, turi nuspręsti, ar nacionalinės teisės nuostata gali būti aiškinama taip, kad ji

atitiktų Direktyvą 93/13, neaiškinant šios nacionalinės teisės nuostatos contra legem, ir kokia tokio

aiškinimo apimtis. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisę atitinkančio

aiškinimo reikalavimas apima nacionaliniams teismams tenkančią pareigą prireikus pakeisti

suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu

nacionalinės teisės išaiškinimu. Jeigu nacionaliniai teismai negali nacionalinės teisės nuostatų

aiškinti ir taikyti laikydamiesi Direktyvos 93/13 reikalavimų, jie privalo savo iniciatyva išnagrinėti,

ar šalių sutartos sąlygos yra nesąžiningos, ir šiuo tikslu imtis būtinų tyrimo priemonių, prireikus

atsisakydami taikyti bet kurias nacionalinės teisės nuostatas ar jurisprudenciją, pagal kurias toks

nagrinėjamas draudžiamas.

ESTT konstatavo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją

draudžiama aiškinti nacionalinės teisės nuostatą taip, kad teismui, nagrinėjančiam verslininko

vartotojui pareikštą ieškinį, kuris patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir priimančiam sprendimą

už akių, kai tas vartotojas neatvyksta į teismo posėdį, į kurį jam įteiktas šaukimas, užkertamas kelias

imtis būtinų tyrimo priemonių, kad šis teismas savo iniciatyva galėtų įvertinti, ar sutarties sąlygos,

kuriomis verslininkas grindė savo prašymą, yra nesąžiningos, kai jam kyla abejonių dėl šių sąlygų

nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.



LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=4280601

2020 m. birželio 4 d. sprendimas Leonhard (C-301/18)

Direktyva 2002/65/EB – Nuotoliniu būdu sudaryta paskolos sutartis – Teisė atsisakyti sutarties –

Pasekmės – 7 straipsnio 4 dalis – Gautų sumų grąžinimas – Kompensacijos už naudojimą

mokėjimas – Paslaugos teikėjo pareiga – Neapėmimas

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226972&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=4280601


8

Ginčas kilo tarp Thomas Leonhard ir DSL-Bank dėl to, kad T. Leonhard pasinaudojo teise atsisakyti

šių šalių sudarytos paskolos sutarties.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio mėn. T. Leonhard, kaip vartotojas, su kredito įstaiga DSL-

Bank sudarė dvi paskolos sutartis, skirtas dviem butams įsigyti. 2005 m. lapkričio 10 d. DSL-Bank

perdavė T. Leonhard du iš anksto parengtus dokumentus, pavadintus „Paskolos sutartis“; juose

buvo pateikta informacija apie teisę atsisakyti sutarties. 2005 m. lapkričio 11 d. T. Leonhard

pasirašė minėtus dokumentus ir perdavė juos DSL-Bank. Paskui T. Leonhard pateikė sutartas

garantijas ir, be kita ko, įkeitė aptariamą nekilnojamąjį turtą. DSL-Bank jo prašymu išmokėjo jam

paskolintą sumą. Kas mėnesį mokėjęs palūkanas už suteiktą paskolą, 2015 m. lapkričio 14 d. laišku

T. Leonhard pranešė DSL-Bank, kad atsisako nagrinėjamų sutarčių. Grįsdamas šį pranešimą jis

tvirtino, kad informacija apie teisę atsisakyti sutarties, kuri jam buvo pateikta sudarant šias sutartis,

neatitinka nacionalinės teisės aktų. Kadangi DSL-Bank atsisakė pripažinti, kad T. Leonhard teisėtai

atsisakė nagrinėjamų sutarčių, šis kreipėsi į teismą.

ESTT sprendė klausimą ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies

keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau –

Direktyva 2002/65) 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartotojas

pasinaudoja teise atsisakyti su paslaugos teikėju nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, jis

turi teisę iš paslaugos teikėjo reikalauti grąžinti vykdant šią sutartį sumokėtą sumą ir palūkanas,

išskyrus sumas, kurias vartotojas privalo sumokėti paslaugos teikėjui pagal šios direktyvos

7 straipsnio 1 ir 3 dalis, tačiau negali gauti kompensacijos už šios sumos ir palūkanų naudojimą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagal nacionalinės teisės

nuostatas vartotojas, atsisakęs su paslaugos teikėju sudarytos sutarties, turi teisę ne tik atgauti šiam

teikėjui sumokėtą sumą ir palūkanas, bet ir gauti kompensaciją už naudojimą.

Kaip matyti iš Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalies, tuo atveju, kai vartotojas nusprendžia

pasinaudoti teise atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, paslaugos teikėjas turi

grąžinti šiam vartotojui visas iš jo pagal šią sutartį gautas sumas, išskyrus šio 7 straipsnio 1 dalyje

nurodytą sumą, t. y. sumą už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą, laikydamasis šios direktyvos

7 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.

Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalies formuluotė yra aiški ir joje numatyta paslaugos teikėjo

pareiga grąžinti vartotojui visas „iš jo pagal nuotolinę sutartį gautas“ sumas ir tik šias sumas. Kai

vykdydamas paskolos sutartį vartotojas sumoka paslaugos teikėjui paskolos sumą su palūkanomis,

Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalyje numatytas grąžinimas turi apimti tiek vartotojo sumokėtas

paskolos sumas, tiek jos palūkanas.

Nei Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje nenumatyta, jog tuo

atveju, kai vartotojas atsisako su paslaugos teikėju sudarytos sutarties, paslaugos teikėjas turi

pareigą sumokėti šiam vartotojui ne tik jo sumokėtą paskolos dalį ir palūkanas, bet ir kompensaciją

už sumų, kurias paslaugos teikėjas gavo pagal šią sutartį, naudojimą.

Pagal Direktyvos 2002/65 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 13 konstatuojamąja dalimi, šia

direktyva iš esmės visiškai suderinami joje reglamentuojami aspektai. Šia direktyva derinamose

srityse, jeigu joje nėra konkrečiai nurodyta kitaip, valstybės narės turėtų priimti tik tokias nuostatas,

kokios numatytos šioje direktyvoje.

Remdamasis išdėstytais motyvais Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2002/65

7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartotojas pasinaudoja teise

atsisakyti su paslaugos teikėju nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, jis turi teisę iš

paslaugos teikėjo reikalauti grąžinti vykdant šią sutartį sumokėtą sumą ir palūkanas, išskyrus sumas,

kurias vartotojas privalo sumokėti paslaugos teikėjui pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalis,

tačiau negali gauti kompensacijos už šios sumos ir palūkanų naudojimą.

9




2020 m. birželio 18 d. sprendimas Sparkasse Südholstein (C-639/18)

Nuotolinė prekyba finansinėmis paslaugomis – Direktyva 2002/65/EB – 1 straipsnis – Taikymo

sritis – Finansinių paslaugų sandoriai, sudaryti iš pradinės paslaugų sutarties, po kurios yra

atliekamos viena po kitos einančios operacijos – Direktyvos 2002/65 taikymas tik pradinei sutarčiai

– 2 straipsnio a punktas – Sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“ – Prie paskolos

sutarties pridėtas papildomas susitarimas dėl iš pradžių nustatytos palūkanų normos pakeitimo

Ginčas kilo tarp KH ir Sparkasse Südholstein dėl KH teisės atsisakyti prie paskolos sutarčių pridėtų

papildomų susitarimų dėl iš pradžių nustatytos palūkanų normos pakeitimo.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis 1994 m. liepos 1 d., 1994 m. liepos 17 d. ir

1999 m. lapkričio 4 d. bankas, kurio teises perėmė Sparkasse Südholstein, su KH sudarė tris

paskolos sutartis. Pirmoji sutartis, kurios vertė – 114 000 Vokietijos markių (DEM) (apie

57 000 Eur) ir 6,95 proc. dydžio palūkanos, buvo susijusi su nekilnojamojo turto finansavimu ir

užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka. Antroji sutartis, kurios vertė – 112 000 DEM (apie

56 000 Eur) ir 5,7 proc. dydžio palūkanos, taip pat buvo susijusi su nekilnojamojo turto

finansavimu ir užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka. Trečioji sutartis, kurios vertė – 30 000 DEM

(apie 15 000 Eur) ir 6,6 proc. dydžio palūkanos, buvo susijusi su vartojimo prekių finansavimu.

Šiose sutartyse nustatytose sąlygose buvo numatyta, kad kiekviena šalis turi teisę pasibaigus tam

tikram terminui prašyti pakoreguoti iš pradžių sutartą palūkanų normą ir kad priešingu atveju

kredito įstaiga gali nustatyti kintamąją palūkanų normą, panašią į tą, kuri taikoma šios rūšies

paskoloms. 2008–2010 m. remdamosi šiomis sąlygomis šalys, naudodamos išimtinai nuotolinio

ryšio priemones, sudarė trijų sutarčių papildomus susitarimus dėl naujos metinių palūkanų normos

nustatymo. Sudarydama šiuos papildomus susitarimus Sparkasse Südholstein nepranešė KH, kad ji

turi teisę atsisakyti sutarties.

2015 m. rugsėjo 2 d. pranešime, kurį Sparkasse Südholstein gavo 2015 m. rugsėjo 8 d., KH pareiškė

atsisakanti papildomų susitarimų. Pabrėžusi, kad kiekvienas iš jų yra nuotolinės prekybos sutartis, ji

nurodė, jog dėl to, kad nebuvo informuota apie teisę atsisakyti sutarties, ji tebeturi galimybę

atsisakyti sutarties.

ESTT nagrinėjo, ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB

dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios

Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65)

2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi

sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima prie paskolos sutarties pridėtą papildomą

susitarimą, kai šiuo susitarimu tik pakeičiama iš pradžių sutarta palūkanų norma, nepratęsiant

minėtos paskolos trukmės ir nekeičiant jos dydžio, ir kai paskolos sutarties pradinėse sąlygose

numatyta sudaryti tokį papildomą susitarimą arba priešingu atveju – nustatyti kintamąją palūkanų

normą.

ESTT pažymėjo, kad finansinių paslaugų sandorio, sudaryto iš „pradinės paslaugų sutarties“ ir po

jos einančių kitų operacijų, atveju pagal Direktyvos 2002/65 1 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą

šios direktyvos nuostatos taikomos tik pradinei paslaugų sutarčiai. Šios direktyvos

17 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje šiuo klausimu patikslinama, kad pradinės paslaugų

sutarties papildymas naujais elementais, yra ne „operacija“, o papildoma sutartis, kuriai taikoma ši

direktyva.

Vis dėlto, atsižvelgiant į toje pačioje 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktus operacijų pavyzdžius,

reikia konstatuoti, kad naujos palūkanų normos nustatymas papildomu susitarimu įgyvendinant



10

naujo derėjimosi sąlygą, numatytą jau pradinėje sutartyje, pagal kurią, nesant susitarimo, nustatoma

papildoma sąlyga taikyti kintamąją palūkanų normą, nėra nei Direktyvos 2002/65 1 straipsnio

2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta operacija, nei pradinės sutarties nuostatų papildymas.

Taigi iš pažodinio ir sisteminio Direktyvos 2002/65 2 straipsnio a punkto aiškinimo matyti, kad „su

finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“ turi būti laikoma sutartimi, kurioje numatytas tokių

paslaugų teikimas. Ši sąlyga netenkinama tuo atveju, kai, kaip pagrindinėje byloje, atitinkamu

papildomu susitarimu siekiama tik patikslinti mokėtiną palūkanų normą mainais už jau sutartą

paslaugą.

Šį aiškinimą patvirtina kitų Direktyvos 2002/65 nuostatų analizė, iš kurios matyti, kad ši direktyva

iš esmės apima sutartis, susijusias su prievole, kurią turi atlikti paslaugų teikėjas. Šios direktyvos

3 straipsnyje numatyta, kad vartotojas visų pirma turi būti išsamiai informuojamas apie paslaugų

teikėją identifikuojančius duomenis ar pagrindines finansinių paslaugų savybes, įskaitant teisės

atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą. Vis dėlto papildomo susitarimo, susijusio tik su palūkanų

norma, atveju su šiais aspektais susijusi nauja informacija vartotojui netektų prasmės.

ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2002/65 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad

sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą,

neapima prie paskolos sutarties pridėto papildomo susitarimo, kai šiuo susitarimu tik pakeičiama iš

pradžių sutarta palūkanų norma, nepratęsiant minėtos paskolos trukmės ir nekeičiant jos dydžio, ir

kai paskolos sutarties pradinėse sąlygose numatyta sudaryti tokį papildomą susitarimą arba

priešingu atveju – nustatyti kintamąją palūkanų normą.




2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und

Verbraucherverbände (C-380/19)

Direktyva 2013/11/ES – Alternatyvus ginčų sprendimas – 13 straipsnio 1 ir 2 dalys – Privaloma

informacija – Informacijos prieinamumas

Ginčas kilo tarp Vokietijos vartotojų asociacijų federacijos (toliau – federacija) ir Deutsche

Apotheker-und Ärztebank eG (toliau – DAÄB) dėl DAÄB praktikos informuojant vartotojus apie

alternatyvų ginčų sprendimo būdą.

Byloje nustatyta, kad DAÄB yra kooperatinis bankas, administruojantis interneto svetainę

www.apobank.de, per kurią sutartys negali būti sudaromos. Šios svetainės teisinės informacijos

skiltyje nurodyta, kad DAÄB yra pasirengęs ar įsipareigoja dalyvauti vartojimo ginčų subjekto

nagrinėjamų ginčų su vartotojais sprendimo procedūroje. Be to, iš šios svetainės galima parsisiųsti

sutarčių, kurias DAÄB sudaro su vartotojais, bendrąsias sąlygas (toliau – nagrinėjamos bendrosios

sąlygos) PDF formatu. Šiose bendrosiose sąlygose nėra jokios informacijos apie DAÄB

pasirengimą ar įsipareigojimą dalyvauti tokioje ginčų sprendimo procedūroje.

Kai DAÄB su vartotoju sudaro sutartį, kuriai taikomos nagrinėjamos bendrosios sąlygos, šis

vartotojas, be dokumento, kuriame pateikiamos minėtos bendrosios sąlygos, gauna taip pat DAÄB

parengtą kainų ir paslaugų sąrašą, kurio kitoje pusėje jis informuoja vartotoją, kad yra pasirengęs

dalyvauti ginčų sprendimo procedūroje. Federacija mano, kad informacija, jog DAÄB įsipareigoja

naudotis vartojimo ginčų tarpininkavimo subjektų paslaugomis, turėtų būti numatyta nagrinėjamose

bendrosiose sąlygose.

ESTT sprendė klausimą, ar 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami

Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS) (toliau –



11

Direktyva 2013/11) 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad komercinės veiklos

subjektas, savo interneto svetainėje skelbiantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių

bendrąsias sąlygas, tačiau per šią svetainę nesudarantis sutarčių su vartotojais, šiose bendrosiose

sąlygose privalo nurodyti informaciją apie alternatyvaus ginčų sprendimo subjektą ar subjektus,

kurio ar kurių paslaugomis naudojasi, kai įsipareigoja arba yra įpareigotas naudotis to alternatyvaus

ginčų sprendimo subjekto ar tų subjektų paslaugomis ginčams su vartotojais spręsti, o gal šiuo

atveju pakanka, kad šis komercinės veiklos subjektas pateiktų šią informaciją kituose jo interneto

svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose šios svetainės skirtukuose arba pateiktų šią

informaciją vartotojui nuo bendrųjų sąlygų atskirame dokumente, sudarydamas sutartį, kuriai

taikomos tos bendrosios sąlygos.

ESTT nurodė, kad Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šios direktyvos

13 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų sprendimo subjektu arba

subjektais, kurio ar kurių paslaugomis komercinės veiklos subjektas naudojasi, turi būti pateikiama

„aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu komercinės veiklos subjektų svetainėje, jei tokia

yra, ir, jei taikytina, komercinės veiklos subjekto ir vartotojo pirkimo–pardavimo ar paslaugų

sutarčių bendrosiose nuostatose“.

Šios nuostatos formuluotė yra aiški ir joje numatyta, kad pirmesniame punkte nurodyta informacija

turi būti įtraukta į „bendrąsias“ sąlygas, kai jos pateikiamos komercinės veiklos subjekto interneto

svetainėje, o ne kituose šioje svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose jos skirtukuose.

Kalbant apie Direktyvos 2013/11 tikslą, reikia pažymėti, kad iš jos 1 straipsnio, siejamo su jos 1 ir

2 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad šia direktyva siekiama pasiekti aukšto lygio vartotojų

apsaugą užtikrinant, kad jie galėtų savanoriškai pateikti dėl komercinės veiklos subjektų skundus

subjektams, taikantiems alternatyvaus ginčų sprendimo procedūras.

Tam, kad galėtų pasinaudoti tokia galimybe, vartotojai turi būti informuoti apie esamus teisių

gynimo ne teisme mechanizmus, kaip nurodyta Direktyvos 2013/11 5 ir 7 konstatuojamosiose

dalyse. Tuo tikslu šios direktyvos 47 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog svarbu, kad kilus

ginčui vartotojai galėtų greitai nustatyti, kuris alternatyvaus ginčų sprendimo subjektas yra

kompetentingas nagrinėti jų ginčą, ir žinotų, ar atitinkamas komercinės veiklos subjektas dalyvaus

nagrinėjant tokiam alternatyvaus ginčų sprendimo subjektui pateiktą skundą.

Dėl klausimo, ar informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų sprendimo subjektu ar subjektais,

kurio ar kurių paslaugomis šis komercinės veiklos subjektas naudojasi, turi būti pateikta šio

komercinės veiklos subjekto interneto svetainėje paskelbtose bendrosiose sąlygose net ir tuo atveju,

jei ši svetainė nenaudojama sutartims su vartotojais sudaryti, reikia pažymėti, kad

Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos komercinės veiklos subjekto ir vartotojo

sudarytos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių bendrosios sąlygos. Vis dėlto ši nuostata

joje numatytos pareigos pateikti informaciją nesieja vien su tais atvejais, kai komercinės veiklos

subjektas ir vartotojai sudaro sutartis per šio subjekto interneto svetainę.

Iš tiesų iš tos pačios nuostatos teksto matyti, kad informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų

sprendimo subjektu ar subjektais, kurio ar kurių paslaugomis tas komercinės veiklos subjektas

naudojasi, turi būti pateikta šio komercinės veiklos subjekto interneto svetainėje, „jei tokia yra, ir,

jei taikytina“, pateiktose „bendrosiose sąlygose“, o žodžių junginys „ir, jei taikytina“ reiškia, kad

minėta informacija turi būti ne tik nurodyta šioje svetainėje, bet ir įtraukta į minėtas bendrąsias

sąlygas, kai jos yra prieinamos toje svetainėje.

Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalį šioje nuostatoje

numatyta pareiga informuoti neįvykdoma, jei komercinės veiklos subjektas, kuris savo interneto

svetainėje skelbia bendrąsias sąlygas, pateikia šią informaciją ne šiose sąlygose, o kitoje tos

svetainės vietoje.

Iš Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies t punkto matyti, kad vartotojui turi būti pranešta apie

galimybę pasinaudoti neteismine skundų pateikimo ir žalos atlyginimo tvarka, taikoma komercinės

12

veiklos subjektui, ir apie būdus, kaip pasinaudoti šia galimybe, „prieš“ jam įsipareigojant pagal

nuotolinės prekybos arba ne prekybos patalpose sudarytą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą.

Kad vartotojas galėtų tuo tikslu pasinaudoti šia informacija, jis turi ją gauti tinkamu laiku prieš

sudarant sutartį, o ne tik jos sudarymo etape, nes iki jos sudarymo pateikta informacija vartotojui

yra ypač svarbi. Taigi, atsižvelgiant tiek į Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalį, tiek į

Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies t punktą, nepakanka, kad informaciją apie šiose nuostatose

numatytą alternatyvų ginčų sprendimą vartotojas gautų tik sutarties su komercinės veiklos subjektu

sudarymo momentu, nesvarbu, ar ši informacija būtų pateikta sutarties bendrosiose sąlygose, ar

atskirame dokumente.

ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad

komercinės veiklos subjektas, savo interneto svetainėje skelbiantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų

teikimo sutarčių bendrąsias sąlygas, tačiau per šią svetainę nesudarantis sutarčių su vartotojais,

šiose sąlygose privalo nurodyti informaciją apie alternatyvaus ginčų sprendimo subjektą ar

subjektus, kurio ar kurių paslaugomis jis naudojasi, kai įsipareigoja arba yra įpareigotas naudotis to

alternatyvaus ginčų sprendimo subjekto ar tų subjektų paslaugomis ginčams su vartotojais spręsti.

Šiuo atveju nepakanka, kad šis komercinės veiklos subjektas pateiktų šią informaciją kituose jo

interneto svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose šios svetainės skirtukuose arba pateiktų

šią informaciją vartotojui nuo bendrųjų sąlygų atskirame dokumente, sudarydamas sutartį, kuriai

taikomos tos sąlygos.




III. ORO KELEIVIŲ APSAUGA

2020 m. birželio 11 d. sprendimas Transportes Aéreos Portugueses (C-74/19)

Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 –5 straipsnio 3 dalis – 7 straipsnio 1 dalis –

Kompensavimas keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui

atveju – Atleidimas nuo pareigos – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – „Trikdantys keleiviai“

(Unruly passengers) – Galimybė remtis ypatinga aplinkybe dėl ja nepaveikto skrydžio – Sąvoka

„pagrįstos priemonės“

Ginčas kilo tarp LE ir oro vežėjos Transportes Aéreos Portugueses SA (toliau – TAP) dėl šios

bendrovės atsisakymo sumokėti kompensaciją šiam keleiviui, kurio skrydis buvo atidėtas ilgam

laikui.

Byloje nustatyta, kad LE bendrovėje TAP rezervavo skrydį iš Fortalezos (Brazilija) į Oslą

(Norvegija) su persėdimu Lisabonoje (Portugalija). Šis skrydis įvykdytas 2017 m. rugpjūčio 21 ir

22 d.; į Oslą pavėluota atvykti beveik 24 valandas. Šis vėlavimas įvyko dėl to, kad LE negalėjo būti

įlaipintas į lėktuvą, kuriuo buvo vykdoma antroji jungiamojo skrydžio dalis iš Lisabonos į Oslą, nes

pirmąją skrydžio dalį iš Fortalezos į Lisabonos vykdęs lėktuvas pavėlavo atvykti. Tą vėlavimą lėmė

tai, jog orlaivis, kuriuo vykdytas skrydis, per savo ankstesnį skrydį iš Lisabonos į Fortalezą turėjo

nusileisti Gran Kanarijos las Palme (Ispanija), kad būtų išlaipintas trikdantis keleivis, kuris įkando

vienam keleiviui ir užgauliojo kitus keleivius bei įgulos narius. Taigi LE į skrydžio paskirties vietą

Oslą buvo atskraidintas kitą dieną paskesniu TAP vykdytu skrydžiu. Kadangi buvo pavėluota

daugiau nei tris valandas, LE pareikalavo TAP sumokėti 600 Eur dydžio kompensaciją. TAP

atsisakė sumokėti šią kompensaciją motyvuodama tuo, kad ginčijamą didelį vėlavimą lėmė ypatinga

aplinkybė.



13

ESTT nagrinėjo klausimą, ar 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento

(EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo

vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004)

5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad trikdantis

keleivio elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas pagrįstai orlaivį, kuriuo vykdomas atitinkamas

skrydis, nukreipia į kitą nei atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo

bagažas, patenka į sąvoką „ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

ESTT priminė, kad oro vežėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti keleiviams Reglamento

Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, jei gali įrodyti, kad skrydis atšauktas arba

atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų dėl „ypatingų aplinkybių“. „Ypatingomis

aplinkybėmis“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, gali būti

laikomi tie įvykiai, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai oro vežėjo

veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti; abi šios sąlygos yra kumuliacinės.

Neginčijama, kad trikdantis keleivio elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas, kuris pagal Tokijo

konvencijos 6 straipsnį ir Reglamento Nr. 216/2008 IV priedo 7d punktą turi imtis visų saugos

sumetimais būtinų priemonių, pagrįstai lėktuvą, kuriuo vykdomas atitinkamas skrydis, nukreipia į

kitą nei atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo bagažas, iš tikrųjų kelia

pavojų skrydžio saugai.

Be to, viena vertus, toks šiurkštus trikdantis elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas pagrįstai

nukreipia atitinkamą skrydį vykdantį lėktuvą kitu maršrutu, nėra būdingas įprastai atitinkamo skrydį

vykdančio oro vežėjo veiklai. Nors keleivių vežimas oro transportu yra pagrindinė šio vežėjo

užduotis ir ją vykdydamas jis savaime privalo valdyti vežamų keleivių elgesį, toks elgesys, kaip

nagrinėjamas byloje, nėra elgesys, kurio galima tikėtis iš keleivio, kuris turi ne tik laikytis visų

orlaivio įgulos vado nurodymų, duotų siekiant užtikrinti saugą orlaivyje remiantis Reglamento

Nr. 965/2012 IV priedo dalimi „CAT.GEN.MPA.110. Orlaivio vado įgaliojimai“, bet ir užtikrinti,

kad jis pats nedarytų neigiamo poveikio tinkamam vežimo sutarties, kuri jį saisto su atitinkamu

skrydį vykdančiu oro vežėju, vykdymui.

Orlaivio įgulos vado sprendimas, kurį jis priėmė reaguodamas į šį elgesį pagal Reglamento

Nr. 965/2012 IV priedo dalies „CAT.GEN.MPA.105. Orlaivio vado pareigos“ a punktą, nukreipti

orlaivį kitu maršrutu, kad būtų išlaipintas minėtas keleivis ir iškrautas jo bagažas, patenka į jam

pagal Reglamento Nr. 216/2008 8 straipsnį ir IV priedo 7.d punktą tenkančios atsakomybės imtis

visų, kaip jis pats mano, saugos sumetimais būtinų priemonių sritį.

Vis dėlto turėtų būti kitaip, jei paaiškėtų (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas), kad atitinkamas skrydį vykdantis oro vežėjas prisidėjo prie atitinkamo keleivio

trikdančio elgesio atsiradimo, arba jei šis vežėjas galėjo numatyti tokį elgesį ir imtis tinkamų

priemonių tuo metu, kai galėjo tai padaryti be didelio poveikio atitinkamo skrydžio eigai,

remdamasis įspėjamaisiais tokio elgesio ženklais.

Taip, be kita ko, gali būti, jei skrydį vykdantis oro vežėjas įlaipino keleivį, turėjusį elgesio

problemų dar prieš įlaipinimą arba įlaipinimo metu, nors pagal Reglamento Nr. 965/2012 VI priedo

dalies „NCC.GEN.106 Įgulos vado pareigos ir įgaliojimai“ b punktą orlaivio įgulos vadas yra

įgaliotas atsisakyti vežti ar išlaipinti asmenį arba iškrauti bagažą ar krovinį, galintį kelti pavojų

orlaivio arba jame esančiųjų saugai. Nors tokiu atveju trikdantis keleivio elgesys toliau nėra

būdingas įprastai atitinkamo oro vežėjo veiklai, minėtas vežėjas jo nesuvaldė, o tai reiškia, kad toks

elgesys negali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip ji suprantama pagal Reglamento

Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį.

ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad trikdantis keleivio elgesys, dėl kurio

orlaivio įgulos vadas pagrįstai orlaivį, kuriuo vykdomas atitinkamas skrydis, nukreipia į kitą nei

atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo bagažas, patenka į sąvoką

14

„ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nebent skrydį vykdantis oro vežėjas

prisidėjo prie šio elgesio atsiradimo arba nesiėmė tinkamų priemonių atsižvelgdamas į

įspėjamuosius tokio elgesio ženklus; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas.

ESTT taip pat nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos

mokėti keleiviams kompensaciją skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo atveju, oro vežėjas,

kuris yra skrydžio vykdytojas, gali remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos ne minėtam

atšauktam ar atidėtam skrydžiui, bet jo paties tuo pačiu orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui.

ESTT atkreipė dėmesį, į tai, kad bent jau dėl tam tikrų kategorijų skrydžių tuo pačiu orlaiviu tą

pačią dieną gali būti atliekami keli vienas po kito vykdomi skrydžiai, todėl visos ypatingos

aplinkybės, turinčios įtakos orlaiviui vykdant ankstesnį skrydį, daro poveikį šiuo orlaiviu

vykdomam vėlesniam skrydžiui ar skrydžiams. Taigi norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos


kuris yra skrydžio vykdytojas, turi galėti remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos jo paties tuo

pačiu orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui.

Vis dėlto, atsižvelgiant ne tik į Reglamento Nr. 261/2004 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytą

tikslą užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, bet ir į šio reglamento 5 straipsnio 3 dalies

formuluotę, rėmimasis tokia ypatinga aplinkybe reiškia, kad tarp šios aplinkybės, turėjusios įtakos

ankstesniam skrydžiui, atsiradimo ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ar atšaukimo yra tiesioginis

priežastinis ryšys, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

atsižvelgdamas į turimus faktinius duomenis ir, be kita ko, į tai, kaip naudojamas atitinkamas

orlaivis.

ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos


kuris yra skrydžio vykdytojas, gali remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos jo paties tuo pačiu

orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui, jeigu tarp šios aplinkybės atsiradimo ir vėlesnio skrydžio

atidėjimo arba atšaukimo yra tiesioginis priežastinis ryšys; tai turi įvertinti prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kaip atitinkamas oro

vežėjas, kuris yra skrydžio vykdytojas, naudoja aptariamą orlaivį.

Galiausiai ESTT sprendė klausimą, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog tai, kad oro vežėjas nukreipia keleivį skristi

kitu paties šio vežėjo vykdomu skrydžiu, nes jį skraidinusiam orlaiviui įtakos turėjo ypatinga

aplinkybė, dėl ko šis keleivis atvyksta kitą dieną, nei iš pradžių buvo numatyta, yra „pagrįsta

priemonė“, atleidžianti šį vežėją nuo pareigos mokėti šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte

ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.

ESTT nurodė, kad susiklosčius ypatingai aplinkybei skrydį vykdantis oro vežėjas atleidžiamas nuo

pareigos mokėti Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkte ir 7 straipsnio 1 dalyje

numatytą kompensaciją, tik jei gali įrodyti, kad ėmėsi situacijai pritaikytų priemonių ir panaudojo

visas turėtas personalo, materialines ir finansines priemones siekdamas išvengti skrydžio atšaukimo

ar atidėjimo ilgam laikui dėl šios aplinkybės, tačiau negalima reikalauti, kad, atsižvelgiant į jo

įmonės pajėgumus tuo metu, jo auka būtų nepakeliama.

Iš tiesų iš šio oro vežėjo reikalaujamas rūpestingumas tam, kad jis galėtų būti atleistas nuo pareigos

mokėti kompensaciją, reiškia, jog jis turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų tinkamą,

patenkinamomis sąlygomis ir kuo greičiau vykdomą nukreipimą kitu maršrutu; viena iš šių

priemonių yra kitų tiesioginių ar netiesioginių skrydžių, kuriuos galbūt vykdo kiti oro vežėjai,

priklausantys tam pačiam oro transporto bendrovių aljansui arba ne, ir kurių atvykimo laikas yra

ankstesnis nei atitinkamo oro vežėjo vykdomo kito skrydžio atvykimo laikas, paieška.

15

Taigi tik tuo atveju, jei visai nėra vietų skristi kitu tiesioginiu ar netiesioginiu skrydžiu, kuriuo

atitinkamas keleivis galėtų pasiekti savo galutinę paskirties vietą anksčiau nei kitu atitinkamo oro

vežėjo skrydžiu, arba jei tam, kad atliktų tokį nukreipimą kitu maršrutu, šio oro vežėjo auka,

atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus tuo metu, būtų nepakeliama, tas oro vežėjas turi būti laikomas

ėmęsis visų priemonių, turėtų nukreipiant aptariamą keleivį skristi kitu jo vykdomu skrydžiu.

ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog tai, kad oro vežėjas nukreipia keleivį skristi

kitu paties šio vežėjo vykdomu skrydžiu, nes jį skraidinusiam orlaiviui įtakos turėjo ypatinga

aplinkybė, dėl ko šis keleivis atvyksta kitą dieną, nei iš pradžių buvo numatyta, nėra „pagrįsta

priemonė“, atleidžianti šį vežėją nuo pareigos mokėti šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte

ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją, nebent nebuvo jokios kitos galimybės nukreipti

keleivį tiesioginiu ar netiesioginiu jo paties ar bet kurio kito oro vežėjo vykdomu skrydžiu, kurio

atvykimo laikas būtų buvęs ankstesnis nei atitinkamo oro vežėjo kito skrydžio atvykimo laikas, arba

tam, kad atliktų tokį nukreipimą kitu maršrutu, šio oro vežėjo auka, atsižvelgiant į jo įmonės

pajėgumus tuo metu, būtų buvusi nepakeliama; tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikęs teismas.




IV. ŠEIMOS TEISĖ

2020 m. birželio 4 d. sprendimas FX prieš GZ (C-41/19)

Jurisdikcija, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas

(EB) Nr. 4/2009 – 41 straipsnio 1 dalis – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –

Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 24 straipsnio 5 dalis – Vykdomasis raštas dėl išlaikymo –

Ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui – Vykdančiosios valstybės narės teismo

jurisdikcija

Ginčas kilo tarp Vokietijoje gyvenančio FX ir jo nepilnametės dukters GZ, kuriai pagal įstatymą

atstovauja motina ir kurios gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, dėl prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, kuriuo FX prieštaravo išlaikymo

įsiskolinimo, kurį privalėjo sumokėti, vykdymui.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 26 d. Krokuvos apylinkės teismas (Lenkija) sprendimu FX

buvo nurodyta atgaline data nuo 2008 m. birželio mėn. kas mėnesį mokėti savo nepilnametei

dukteriai GZ apie 100 Eur išlaikymą. Kelno apylinkės teismas (Vokietija), gavęs 2016 m. liepos

20 d. GZ prašymą, 2016 m. liepos 27 d. nutartimi nurodė minėtą Krokuvos apylinkės teismo

sprendimą paskelbti vykdytinu. Remdamasi šiuo vykdytinu paskelbtu sprendimu, GZ, kuriai pagal

įstatymą atstovavo motina, Vokietijoje pradėjo priverstinio vykdymo procedūrą prieš FX. 2018 m.

balandžio 5 d. FX, ginčydamas šią procedūrą, Kelno apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo

prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui. Grįsdamas savo ieškinį FX nurodė, kad byloje

nagrinėjamą išlaikymo įsiskolinimą jau sumokėjo arba tiesiogiai (iki 2010 m.), arba (nuo 2010 m.

gruodžio mėn.) tarpininkaujamas Išlaikymo fondo (Lenkija), kuriam FX grąžino GZ pervestas

sumas, atsižvelgdamas į savo finansines galimybes. FX teigė, kad bet kuriuo atveju didžioji šio

įsiskolinimo dalis buvo padengta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja,

ar jam pateiktas FX ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, patenka į jo

tarptautinės jurisdikcijos sritį.

ESTT nagrinėjo klausimą, ar į 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl

jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo



16

išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) arba 2012 m. gruodžio 12 d. Europos

Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų

civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012)

taikymo sritį ir vykdančiosios valstybės narės teismų tarptautinę jurisdikciją patenka išlaikymo

įsiskolinimą turinčio skolininko pateiktas ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo

vykdymui ir kuris pareikštas dėl kilmės valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio šį

įsiskolinimą, vykdymo.

Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 4/2009 10 ir 11 konstatuojamųjų

dalių, 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio matyti, jog šis reglamentas yra Europos Sąjungos

priemonė, apimanti, be kita ko, nuostatas dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos, teismo sprendimų dėl

išlaikymo prievolių, kylančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ir giminystės

santykių, pripažinimo bei vykdymo. Šia priemone Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė Reglamente

Nr. 44/2001 įtvirtintas nuostatas dėl išlaikymo prievolių pakeisti nuostatomis, kuriomis,

atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimų vykdymas yra ypač skubus, supaprastinamas procesas

vykdymą užtikrinančiame teisme, taigi jis tampa greitesnis. Šiuo tikslu Reglamente Nr. 4/2009 yra

įtvirtintas IV skyrius „Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas“, kuriame visų

pirma reglamentuojamas valstybių narių teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių vykdymas. Taigi

Reglamentas Nr. 4/2009 yra lex specialis, be kita ko, jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo

sprendimų pripažinimo ir vykdymo konkrečioje išlaikymo prievolių srityje klausimais; be to, tai

patvirtinta Reglamente Nr. 1215/2012, kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 44/2001. Išlaikymo

prievolės, kylančios iš šeimos santykių, giminystės, santuokos ir svainystės, į Reglamento

Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį nepatenka.

Toks ginčas, kuris pradėtas vienos valstybės narės (vykdančiosios valstybės narės) teisme dėl kitos

valstybės narės (kilmės valstybės narės) teismo priimto sprendimo – paskelbto vykdytinu pirmojoje

valstybėje narėje ir susijusio su išlaikymo prievolėmis, kylančiomis iš šeimos santykių, – vykdymo,

patenka į Reglamento Nr. 4/2009, visų pirma į jo IV skyriaus, taikymo sritį.

Tarp Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnio „Bendrosios nuostatos“ nuostatų yra

41 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, pirma, laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje

priimtų teismo sprendimų vykdymo procesas reglamentuojamas pagal vykdančiosios valstybės

narės teisę ir, antra, valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdančiojoje

valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje

vykdančiojoje valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui. Iš šios Reglamento Nr. 4/2009

nuostatos netiesiogiai ir neišvengiamai matyti, kad ieškinys, kuris glaudžiai susijęs su kilmės

valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio išlaikymo įsiskolinimą, vykdymo procesu, kuriuo

prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, kaip ir pats prašymas vykdyti minėtą sprendimą,

patenka į vykdančiosios valstybės narės teismų jurisdikciją.

Vykdančiosios valstybės narės teismas, kuriam pateiktas prašymas vykdyti kilmės valstybės narės

teismo, nustačiusio išlaikymo įsiskolinimą, priimtą sprendimą, pagal Reglamentą Nr. 4/2009, būtent

jo 41 straipsnio 1 dalį, turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo

vykdymui, jeigu jis glaudžiai susijęs su jam pateiktu prašymu vykdyti teismo sprendimą.

Ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, yra glaudžiai susijęs su vykdymo

procesu, nes juo siekiama tik ginčyti tą sumą, dėl kurios gali būti vykdomas sprendimas, nustatantis

išlaikymo įsiskolinimą, remiantis skolininko pateiktais įrodymais dėl tariamo jo įsiskolinimo

padengimo, o vykdančiosios valstybės narės teismas turi įvertinti šių įrodymų priimtinumą ir

pagrįstumą.

ESTT konstatavo, kad:

– Reglamentas Nr. 4/2009 turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį ir į vykdančiosios

valstybės narės teismų tarptautinę jurisdikciją patenka išlaikymo įsiskolinimą turinčio skolininko

pateiktas ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, kuris pareikštas dėl kilmės

17

valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio šį įsiskolinimą, vykdymo ir kuris glaudžiai susijęs su

vykdymo procesu.

– Pagal Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalį ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip vykdančiosios valstybės narės teismas,

turi nuspręsti dėl skolininko pateiktų įrodymų, kuriais siekiama pagrįsti teiginį, kad jis sumokėjo

didžiąją įsiskolinimo dalį, priimtinumo ir pagrįstumo.




V. DARBO TEISĖ

2020 m. birželio 25 d. sprendimas sujungtose bylose Varhoven kasatsionen sad na Republika

Bulgaria (C-762/18 ir C-37/19)

Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Neteisėtai atleistas

ir teismo sprendimu į darbą grąžintas darbuotojas – Mokamų kasmetinių atostogų nesuteikimas už

laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį – Teisės į piniginę kompensaciją už

nepanaudotas kasmetines atostogas už tą laikotarpį, kai vėliau nutraukiami darbo santykiai,

nebuvimas

Ginčas kilo tarp QH ir Bulgarijos Respublikos Aukščiausiojo kasacinio teismo dėl to, kad šis

teismas taikė su Sąjungos teise tariamai nesuderinamą jurisprudenciją, ir dėl to QH negavo išmokos

už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo jos neteisėto atleidimo iš darbo

iki jos grąžinimo į jį (byla C-762/18), ir, antra, tarp CV ir Iccrea Banca SpA dėl panašių faktinių

aplinkybių (byla C-37/19).

Byloje C-762/18 nustatyta, kad QH dirbo mokykloje ir buvo atleista iš darbo 2004 m. balandžio

29 d. sprendimu. Įsiteisėjusiu Plovdivo apylinkės teismo (Bulgarija) sprendimu šis atleidimas buvo

pripažintas neteisėtu ir QH grąžinta į darbą 2008 m. lapkričio 10 d. 2008 m. lapkričio 13 d.

sprendimu QH buvo dar kartą atleista iš darbo. Šį kartą ieškinio dėl atleidimo ji nepareiškė. 2009 m.

liepos mėn. 1 d. QH pareiškė ieškinį Plovdivo apylinkės teismui, jame prašė, be kita ko, sumokėti

7125 Bulgarijos levų (BGN) (apie 3641 Eur) kompensaciją už 285 nepanaudotas kasmetinių

atostogų dienas, t. y. 57 dienas per metus už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2008 m.

lapkričio 13 d., ir 1100 BGN (apie 562 Eur) dėl vėlavimo sumokėti šią kompensaciją už laikotarpį

nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. liepos 1 d.

Byloje C-37/19 nustatyta, kad Iccrea Banca darbuotoja CV buvo atleista iš darbo 2002 m. liepos

11 d. pagal kolektyvinio atleidimo procedūrą. 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Romos teismas

(Italija) nurodė grąžinti CV į darbą nuo 2003 m. spalio 6 d. 2003 m. spalio 13 d. ir lapkričio 15 d.

raštais Iccrea Banca dar kartą nutraukė CV darbo sutartį. Vis dėlto įsiteisėjusiais teismo

sprendimais abu atleidimo iš darbo aktai buvo pripažinti neteisėtais, ir CV nuo 2008 m. rugsėjo

26 d. buvo grąžinta į darbą. 2010 m. rugsėjo 17 d. CV darbo sutartis vėl buvo nutraukta. CV

pareiškė du ieškinius Romos teismui ir šis priėmė du įsakymus, iš kurių pirmuoju Icrea Banca

įpareigota sumokėti 3521 Eur sumą ir papildomas išlaidas už 30,5 atostogų dienos ir 5 specialių

atostogų dienas, teisė į kurias buvo įgyta, bet nepanaudota, o antruoju – 2596,16 Eur ir papildomas

išlaidas už 27 atostogų dienas ir 5 specialių atostogų dienas, teisė į kurias buvo įgyta, bet

nepanaudota.

ESTT sprendė klausimą, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau –Direktyva 2003/88)

7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinių teismų



18

jurisprudencija, pagal kurią neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo

sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas neturi teisės į mokamas kasmetines

atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos dėl to, kad šiuo

laikotarpiu darbuotojas faktiškai nedirbo darbdaviui.

ESTT visų pirma priminė, kad, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies

formuluotės, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines

atostogas. Ši teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu

Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti

tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų. Antra, reikia pažymėti, kad teisė

į mokamas kasmetines atostogas ne tik labai svarbi kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir

aiškiai įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje.

Šis tikslas, dėl kurio teisė į mokamas kasmetines atostogas skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis

siekiama kitokių tikslų, pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo per referencinį

laikotarpį. Tikslas suteikti galimybę darbuotojui pailsėti grindžiamas prielaida, kad šis darbuotojas

dirbo, o tai pateisina jam suteikiamą poilsio, atsipalaidavimo ir laisvalaikio laiką, siekiant užtikrinti

Direktyvoje 2003/88 numatytą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą. Vadinasi, teisė į mokamas

kasmetines atostogas iš principo turi būti nustatoma atsižvelgiant į faktinio darbo pagal darbo sutartį

laikotarpį.

Atsižvelgiant į tai, esant tam tikroms konkrečioms situacijoms, kai darbuotojas negali atlikti savo

užduočių, valstybė narė negali teisei į mokamas kasmetines atostogas nustatyti reikalavimo

faktiškai būti dirbusiam. Taip yra, pavyzdžiui, darbuotojų, kurie nedirbo, nes per referencinį

laikotarpį buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, atveju. Pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį nė

iš vieno darbuotojo, kuriam referenciniu laikotarpiu suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos,

negalima atimti teisės į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas.

Tai, kad darbuotojas laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos,

pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą, faktiškai nedirbo savo darbdaviui,

nulėmė darbdavio veiksmai, dėl kurių darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, ir jei darbdavys

nebūtų jų atlikęs, darbuotojas būtų galėjęs dirbti tuo laikotarpiu ir pasinaudoti teise į kasmetines

atostogas.

Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama bylose, nustatant teises į mokamas kasmetines

atostogas, laikotarpis nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į darbą dienos, pagal

nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą, turi būti prilyginamas faktinio darbo

laikotarpiui.

Vadinasi, Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su darbuotojo teise į mokamas kasmetines

atostogas, kai jis referenciniu laikotarpiu ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytu perkėlimo

laikotarpiu dėl ligos negalėjo pasinaudoti teise į tokias atostogas, mutatis mutandis taikytina

situacijai, kaip nagrinėjama kiekvienoje pagrindinėje byloje, kai neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau

pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas

laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos faktiškai nedirbo savo

darbdaviui.

Darbdavys turi sudaryti darbuotojui galimybę pasinaudoti teise į kasmetines atostogas. Kitaip nei

tuo atveju, kai darbuotojas sukaupia mokamų kasmetinių atostogų dėl to, kad negalėjo jomis

pasinaudoti dėl ligos, darbdavys, kuris nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti teise į

mokamas kasmetines atostogas, turi atsakyti už tokias pasekmes. Vadinasi, neteisėtai iš darbo

atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas

darbuotojas turi teisę remtis visomis teisėmis į mokamas kasmetines atostogas, įgytomis laikotarpiu

nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą dienos panaikinus sprendimą atleisti iš darbo.

Galiausiai reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai darbuotojas laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš

darbo iki jo grąžinimo į pirmąjį darbą dienos dirbo kitą darbą, jis negali pirmojo darbdavio atžvilgiu

19

reikalauti teisių į kasmetines atostogas už laikotarpį, per kurį dirbo kitame darbe. Tokiomis

aplinkybėmis darbuotojas turi reikalauti teisių į mokamas kasmetines atostogas už šį laikotarpį

būtent iš savo naujojo darbdavio.


draudžiama nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau

pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas neturi

teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į

jį dienos dėl to, kad šiuo laikotarpiu darbuotojas faktiškai nedirbo darbdaviui.

ESTT taip pat sprendė klausimą, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip,

kad pagal ją draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai, darbuotoją

neteisėtai atleidus iš darbo ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą

ir grąžinus į darbą, nutrūksta darbo santykiai, toks darbuotojas neturi teisės į piniginę kompensaciją

už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki

grąžinimo į darbą dienos.

ESTT pabrėžė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokios teisės į piniginę

kompensaciją atsiradimo sąlygos, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi būti pasibaigę ir,

antra, darbuotojas šių santykių pasibaigimo dieną neturi būti išnaudojęs visų jam priklausančių

kasmetinių atostogų.

Ši nuostata turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, pagal

kurias, pasibaigus darbo santykiams, jokia piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines

atostogas nemokama darbuotojui, kuris negalėjo pasinaudoti visomis jam priklausančiomis

kasmetinėmis atostogomis prieš pasibaigiant šiems darbo santykiams, be kita ko, dėl to, kad buvo

išėjęs laikinojo nedarbingumo atostogų per visą referencinį laikotarpį ir (arba) perkėlimo laikotarpį

ar jų dalį.

Neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą

į darbą grąžintas darbuotojas turi teisę remtis visomis teisėmis į mokamas kasmetines atostogas,

įgytomis laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą dienos panaikinus

sprendimą atleisti iš darbo. Vis dėlto, jei per šį laikotarpį darbuotojas dirbo kitą darbą, jis negali

reikalauti iš savo pirmojo darbdavio kompensacijos už laikotarpį, per kurį jis dirbo tą kitą darbą.


draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai, darbuotoją neteisėtai atleidus iš

darbo ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą ir grąžinus į darbą,

nutrūksta darbo santykiai, toks darbuotojas neturi teisės į piniginę kompensaciją už nepanaudotas

mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą

dienos.






20

Documents

2020 m. birželis · 2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C-380/19) Direktyva 2013/11/ES – Alternatyvus ginčų sprendimas