UDK 840-3 Verstais: Le303 Gaston Leroux. Le Chateau Noir.

Paris: Editions Pierre Lafitte, 1927

Knygos vertejas Petras Kupciunas 1941 m. tapo Cervenes zudyniii (karinio NKVD nusikaltimo) auka.

Si pataisyta laida skiriama Sviesiam jo atminimui pagerbti.

ISBN 978-609-444-005-2 © Kristina Norvilaite, virselio dizainas, 2011 ©Kristina Mickeviciene, maketas, 2011 © UAB METODIKA, 2011

TURINYS

I. Meile, meile! 5 II. Kraujas... kraujas... 10

III. Naktis Rytuose 18 IV. Pervelu... 37 V. Atanazas Ketevas 44

VI. Karaliaus rumuose 53 VII. Ekspedicija 65

VIII. Juodojipilis 70 IX. KaraSelimas 84 X. Centrinis pilies sargybos bokstas 94

XI. Juodosios pilies pogrindziuose 101 XII. Kelione per pragar^ 116

XIII. Kelione stogais 123 XIV. Velsulvana 129

XV. Sargybos bokste 143 XVI. Pirmasis susitikimas su Kasbeku 153

XVII. Ivanos Vilickovos sutuoktuves 164 XVIII. Baisi naktis... Kancios naktis... 175

XIX. Tarp kulkii ir dinamito 185 XX. Griauciai bega 193

XXI. „Neprimatanti Sofija" 197 XXII. Vietoj skeleto Atanazas prirakino... Gulova, 214

XXIII. Kova del sargybos bokSto 224 XXIV. Marica 240 XXV. Paskutiniai soviniai 251

XXVI. Vel paskui Gulov^. 279 XXVII. Kirk-Kiliso paemimas 284

XXVIII. Ant Bosforo kranto 300 XXIX. Ivanai ir Rultabiliui nusisypso laime 311

1. MEILE, MEILE! - Pasiziurekite, randas dar ir dabar matyti. Rultabilis pasilenke prie nuogo jos kaklo ir, Ivanai

grak§ciai palenkus galv% netoli peties pamate aiskvi durklu padarytos zaizdos zenkl^. Susijaudin§s jaunuolis galvos linktelejimu parode mat^s rand^.

- Laukiniai, - pasake jis ne be pasibjaurejimo. - Ak, - atsake ji, nusisypsodama ir parodydama savo

panasius i liijtes dantis, - mes, bulgarai, beveik visi esame laukiniai, taciau nenorime, kad kas nors mums tai primintij.

- Taip, apsimesti jus mokate, - pareiske karo kores-pondentas, ranka rodydamas besirenkancius i generolo Vilickovo salon% arba besisedancius prie bridzo stalo zmones.

Dauguma susirinkusiiyn devejo baltus apsiaustus, perjuostus soviniais apkabinetu ir kard^prilaikanciu dirzu. Kelnes jie devejo tamsios spalvos. Dauguma karininkii vilkejo ilgus pilkos gelumbes apsiaustus. Kai kurie rankose laike puosnias baltais virsumis, tartum blynais, papuostas kepures. Keli asmenys buvo apsireng? juodai. Buvo ir du ministrai. Elegantiskai pasipuosusios moterys kalbejosi apie naujausias Paryziaus madas.

- Jus, rodos, ruosiates [ kar^ su turkais? - paklause Rultabilis.

- Apie tai mes dar nieko nezinome, brangus drauge. - Kodel jus man meluojate? - paklause jis, ziuredamas

tiesiai [ zavingas jos akis, kuriii zvilgsnis tik k^ buvo nuslyd^s nuo jo akii^. - Juk patys sakote, kad Bulgarijoje moka meluoti. Pagaliau ar as butinai turiu zinoti, kad tai tikrai bus karas?

Nusisypsojusi ji pridure: - A k , isdiduolis!

6 Gaston Leroux. Juodojipilis - Ivana, nors kart^^ kalbekite su manimi rimtai, maldau-

ju. Isklausykite mane. Bet atidziai iSklausykite... Man visai nereikejo vykti [ Sofij^. Mano laikrastis buvo beveik nutares Cia atsiiisti nors is generalinio stabo, kuri nors atsargos generol^ arba i§ viso koki nors „prityrusi vaidil^". Tadiau as pasistengiau, kad jq reumatizm^ paliktq ramybeje, ir vis^ atsakomyb? pasiemiau sau. Kodel? Todel, kad vien^ ryt^ Paryziuje, atej?s pusryciauti i„Pasigailejimo" valgykl% suzinojau, jog Ivana Vilickova, medicines studente, kuria buvau labai susidomej^s, isvyko i Sofij%. Paskui jus, Ivana, as eisiu i pasaulio gal^.

- Senas kvaisa. - Toks kaip as? - O, jus visada atrodote dvidesimt a§tuoneriii. Patarciau

jums auginti usus. - Kad jie man neauga, - nusivyl^s pasake koresponden-

tas, - todel as ir panasus i „GeItonojo kambario paslapti", 0 jus vis delto mane vadinate... senu kvaisa.

- Mano mazuti, jus zinote, kaip turkiskai vadinasi kvaisa? Mahbul. Taip, mano brangusis, jus toks ir esate, jei manete, kad Ivana Vilickova, generolo Vilickovo giminaite, pasidarys „vamzdeliu", pro kuri nera ziQrej^s ne vienas jusq kolega. Ak, jus, reporteriai...

- Jus man^s nepazistate, jei manote, kad esu i§ ti^ zmoniii, kurie svetimi jusi^ nuoskaudoms...

Jis dar kart^ apsvarste visas aplinkybes, kurios j i pastu-mejo vykti cia ir aprasyti taip sensacingai beprasidedancSio Balkanii karo ivykius, apie kuriuos tiek daug buvo kalbama politiniuose uzkulisiuose ir del kuriq tiek sielojosi Austrija ir Vokietija.

Isvada: jis Cia atvyko tik todel, kad myli Ivan^. Dieve, kokia ji grazi, sita Ivana Vilickova. Ji labai panasi

1 Koprivicicos grazuoles, kurios yra graziausios Balkanii moterys. Antakiai juodi ir tankus, tartum aksominiai, piinas skaistus veidas, auksta kakta, kuri rodo prot% ilgi

I. Meile, meile! 7 juodi plaukai, kurie vainiku gaubia galv% koralines lupos, dideles spinduliuojancios juodos akys, graksti figura, gyvi, bet visada harmoningi judesiai, auksta, tartum kovose uz-grudinto kario krutine.

Padr^sintas merginos juoko, Rultabilis prasitare: - Jus dristate sakyti, kad man?s nemylite... Juodu buvo pasilenk? vienas prie kito ir juokesi. Atrode,

kad ruosiasi vienas kit̂ ^ apsikabinti. Ivana staiga atslijo, nes pajuto karst^jaunuolio alsavim^. Rultabilis perbrauke ranka kakt^ ir stengesi atgauti rimtq^ nuotaik^. Paskui jis nuskubejo paskui Ivan^. Ji zenge prie atdaro lango, pro kuri, pakelus uzuolaid^ buvo matyti visas miestas. J^pasivij^s, kalbejo visai tyliai ir meile persisunkusiu balsu. Ji klausesi atidziai, tyledama ir nesujudedama ne vienu s^nariu.

- Yra irodymti, kad jus mane mylite. Argi tas faktas, kad mes, vienas kit^ pamat?, nudziugome, nera meiles irodymas? O vakarykstis pasijodinejimas... tas momentas, kada as jus, prie akmeninio tilto arkliui pasokus i sali, sulaikiau irapkabinau... Tik atsiminkite musiisusirupinim^ ir musii tyl% po to... Ar visa tai ne meile? O tik dabar mudviejq atodusiai?..

- Nutilkite... As jusi^ zmona vis tiek nebOsiu... - Kodel? Sakykite kodel. Jus tai pasakete labai staigiai,

Ivana... Jus esate kam nors pasizadejusi? Ar gali kas nors pasakyti, kad yra jQsii suzadetinis?

Ji papurte savo daili^galvq,. - Ne, mano drauge, nera zmogaus, kuris galetij pasi-

vadinti mano suzadetiniu, ~ kalbejo ji beveik itemptai. -Teketi as nemanau... ir jums pasakysiu kodel... ~ pasake sypsodamasi. - Vien^ dien^ as keliavau su savo tevu po Balkanus... Zinoma, tada buvau dar labai maza, nes mano tevas buvo nuzudytas, kai man tebuvo seseri... Tai buvo kelis menesius pries jo zuti... Sena burtininke tada bure man is delno ir kalbejo: „Mazute, nedek jokiii vilcin i santuok^." Stai... stai kodel as nemanau teketi...

Gaston Leroux. Juodoji pilis

-Ta i tik del to... Jis pasiziurejo [ sustingusi jos veid^ ir nustebo. Ivana

atrode kaip marmurine. Tokio astraus jos zvilgsnio ir tokiii apsiblaususiii akiit jis niekad nebuvo mat?s. Sios priesais stovincios merginos jis nebepazinojo.

- Ivana, kas jums? - Tas, kad niekas negali svajoti mane vesti. As jums

tik k^ parodziau rand% zaizdos, man padarytos kandzaro smugiu, kuri man kirto, kai tebuvau seseriii metii mergaite... Zinokite, mano drauge, jog dede mane vezioja tik del to, kad apsaugotii nuo antrojo kandzaro smiagio... Stai kodel as vaziavau medicines studijuoti i Paryzii^... Stai jums ir mano istremimo paslaptis... Gal tai ir nelabai malonu, taciau labai romantiska, tiesa?

- Dieve, nej augi negalima uzmirsti t^ senq Panicos draugii ir Velcevo plesikii istorijq? - susuko laikrastininkas. - Po velniij! Juk jie jau pakankamai atsikersijo Stambulovui ir jQsiskiams... Uztenka jau t^ kruvinii seseliij...

- Atrodo, kad ne, - kalbejo ji, atsisukdama i Rultabili, kuris stovejo nusteb^s ir susijaudin^s. - Cia kersijama amzinai. Pasigailejimo tiketis negalima...

- Ak, Ivana, as nezinau, kuo galima jusij saly pasitiketi! - susuko Rultabilis. - Ir pasakykite man, kodel jus cia grizote?

- Todel, kad galbut cia prasides skerdynes, - tyliai susnibzdejo isbalusios jos lupos, is kuriij kraujas, atrode, visiskai issek^s. - Dabar suprantate?.. Mano gyvenimo kaip ir nera... O pagaliau kas gi tas gyvenimas?

Ir savo salta, tartum ledine, ranka ji suspaude ikaitusiq^ laikrastininko rank^ kartu rodydama [ savo dedes sve-cius:

- K% gi reiskia durklo smugis?.. As jums pasakysiu, kad is sitii zmoniij., ypac is senesniijjii, galbut nera ne vieno, kuris negaletii, prasket^s savo drabuzius, jums parodyti vieno ar net keliii tokiii randij., koks tik neseniai jus taip

I. Meile, meile! 9 sujaudino. Ziurekite, tas ponas su baltu kaklaraisciu ir akiniais, kuris ten geria arbat^ir atrodo labai garbingas...

- Jis labai protingas, - kalbejo Rultabilis. - Tik neseniai j i girdejau kalbant apie siii laikij zmones. Jis juos pavaizdavo kaip ant delno.

- Taip, jis visk% mato labai aiskiai, tartum tyrame saltinio vandeny. Tai Stansa, buv?s kaimietis, dabar mQsii susirinkimo vicepirmininkas. Jis-vienas ispenkiiizmonin, kurie lydejo Zacharijq Stojanov^jo paskutineje Trijanos avantiQroje pries issiiaisvinimo kar^. Per penkiolika die-nii klajodamas po miskus jis mito tik rugstynemis ir srai-gemis. Sesiolikt^^ dien^ pateko i basibuzuku rankas. Turkai isaiskino, kad tai buvo „komitetas". Jam sekesi. Ant galvos uzdejo laukiniii geliii vainik^. „Tu sitaip labai patiksi grazioms Trijanos merginoms", - is jo tyciojosi. Paskui j i pakore.

-Negal i buti! - Taip. Pakor§ i j i saude, ir tai kaip tik j i isgelbejo, nes

viena kulka pataike i virv? ir j ^ nukirto. Kadangi jis jau buvo gav?s penkiolika kulkq, turkai j i paliko numirti.

- Daug isgyven^s zmogus... - atsiduso Rultabilis. - Mes, bulgarai, visi esame daug isgyven?, - aiskino

toliau Rultabiliui Ivana. - Jus dar labiau nustebsite, mielas drauge, kai as jums pasakysiu, jog, pavyzdziui, keturi vyrai, kurie, matote, zaidzia bridz% del vidiniii Bulgarijos kivirc^ yra vienas pries kit^ pasikesin?. Sitas, kuris dabar dalija kortas, ant vienos rankos teturi keturis pirstus, o penktojo neteko per atentat^ pries Stambulov^. Tie du, priesais j i sedintys, yra Karavelovo, kuri Stambulovas buvo igrud?s i kalejim^ ir isak^s plakti tol, kol jis mire, giminaiciai. Neabejotinai jie dalyvavo s^moksle pries Stambulov^ tada, kai jis ir abudu mano tevai zuvo.

- Ir juos jus priimate pas save? - O, jie nusikaltime tiesiogiai nedalyvavo... - Malonus krastas... - tarstelejo laikrastininkas.

10 Gaston Leroux. Juodoji pilis - Bet pagaliau, mielasis, mes pradesime kov^... - pasake

ji rimtai. - Ir musii visit pareiga - uzmirsti asmeninius vaidus ir kerSt^,.

- As tai matau, - atsake Rultabilis, - taciau niekaip negaliu suprasti jusii, Ivana, padeties. Jums vis delto, nepaisant besiartinancio karo, gresia senas kerstas.

- Matote, i mano reikalus yra [simais^s Pomakas, -pasake ji jau kiek svelniau ir net sypsodamasi.

- Kas tas Pomakas? - Tai bulgaras, kuris prieme musulmonii tikyb^. Prisie-

kiu, didesnio prieso kaip jis mes neturime. - Taip, tikiu, kad jis jums teikia daug rupesciit. O kaip to

jusii Pomako pavarde, ar galiu suzinoti? - Gulovas. Laikrastininkas tebelaike Ivanos rank^ savojoje. Jis

jaute, kad Ivanos ranka virpa. Ji ypac nervingai suvirpejo tada, kai Ivana tyliai istare ano zmogaus vard^.

II. KRAUJAS... KRAUJAS... T^ akimirkei \^ iejo naujas sveCias, kuris priejo

prie Ivanos. Tik spej?s su ja pasisveikinti, padave telegra­ms.

- Kas atsitiko, Vacenka? - Ivana Ivanovna, bukite gera ir perskaitykite sit^

telegram^ is Andrinopolio. J^ siuncia Atanazas Ketevas. -Atanazas Ketevas! - nustebo Rultabilis. - As ji puikiai

pazistu. Jis yra buv§s Paryziuje... - Taip, - patvirtino Ivanas, - tai tas pats zmogus, kuri jus

vadindavote hunu. - Bet skaitykite, - maldavo Vacenka. Ivana skaitydama sypsojosi:

II. Kraujas... kraujas.. 11 - Puikus vyras tas Atanazas! Jis del man?s visada dreba... - K^ jis pranesa? - manydamas turis teis? paklausti,

isiterpe Rultabilis. Ivana jam isverte telegramos turini: „Nueikite pas Ivan^ ir jai praneskite, kad as labai

nuliudau, nes praeit^ nakti sapnavau blog^ sapn% Tegul ji saugo savo brangi^ gyvyb? ir neiseina is namii tol, kol as atvyksiu. Mano atvykimas - tik valandii klausimas. Tesaugo ji ir savo dedes gyvyb?."

- Telegrama is tikniji). dvelkia nerimu, - pasake Rultabilis.

- Neissig^skite... Jis visada visk^ mato juodomis spalvomis,-juokavo Ivana.

Korespondentas dar j ^ paklause visiskai tyliu balsu: - Ar zinoma, kur gyvena jusii Pomakas? - Labai miglotai... Kazkur tarp Istrandzos ir Juodosios

juros... Kartais jis dingsta visiems metams... Kartais pasirodo Andrinopoly... Kartais atsiranda ir Bulgarijoje... Be abejo, jis atvyksta suzinoti, ar as esu... Paskui apiejivel niekur nieko negirdeti...

Kai Rultabilis, noredamas pareiksti savo uzuojaut^ ir parodyti, kad yra Ivanos gynejas, paspaude jai rank% ji pakviete eiti su savimi pareiksdama:

- Eime. Jiis turite zinoti, kaip zuvo mano tevai. Ivana pakele uzuolaid% ir juodu isejo is salono, i kuri

Rultabilis pazvelge dar kart^. Visus situos asmenis, kurie sedejo prie stalii ir elgesi taip, kaip civilizuoti zmones, dabar jis mate plikus, kruvinus, zaizdotus, su isplesytais kuno gabalais, aptekusius krauju anuose issiiaisvinimo ir naminiuose karuose, karuose uz tevyn?, kurios vardu jie vykde vienas pries kit^ pasikesinimus, uz kuri^ jie buvo pasiruos? visi kartu mirti ir taip pat visi kartu - j^isduoti... Civilizacija ir viduramziai! Keistas ziaurumo, melo, patriotizmo kartu patraukiantis ir atstumiantis misinys su Rytii barbariskumo ir Vakani mandagumo instinktais...