LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

DALIA JAKUBĖNAITĖ

Arklių paralyžinė mioglobinurija: etiologija, patogenezė, diagnostika,

gydymas

Equine paralytic myoglobinuria: etiology, pathogenesis, diagnosis and treatment

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Audrius Kučinskas

KAUNAS 2016

2

DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių paralyžinė mioglobinurija:

etiologija, patogenezė, diagnostika, gydymas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/ KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/ klinikos vedėjo (-os)vardas pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas,

pavardė)

(parašas)

3

Turinys SANTRAUKA ........................................................................................................................... 4

SUMMARY ............................................................................................................................... 5

SANTRUMPOS ......................................................................................................................... 6

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ......................................................................................... 8

1.1. Paralyžinė mioglobinurija .......................................................................................... 8

1.2 Etiologija .................................................................................................................... 8

1.3. Patogenezė ................................................................................................................. 9

1.4. Klinikiniai simptomai .............................................................................................. 11

1.5. Diagnostika .............................................................................................................. 12

1.6. Gydymas .................................................................................................................. 16

1.7. Ligos prevencija ....................................................................................................... 17

2. TYRIMO METODIKA ................................................................................................... 19

Statistinių duomenų analizė ............................................................................................. 20

3. TYRIMŲ REZULTATAI ............................................................................................... 22

4. REZULTATŲ APTARIMAS ......................................................................................... 28

5. IŠVADOS........................................................................................................................ 31

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 32

4

SANTRAUKA

Darbo pavadinimas: arklių paralyžinė mioglobinurija: etiologija, patogenezė, diagnozavimas

ir gydymas; autorius: Dalia Jakubėnaitė; vadovas: prof. dr. Audrius Kučinskas; baigiamojo darbo

apimtis: 35 psl; lentelių skaičius: 5; paveikslų skaičius: 12; literatūros šaltinių: 43.

Baigiamojo darbo tikslas: susisteminti literatūros šaltinių duomenis apie arklių paralyžinę

mioglobinuriją, ligos etiologiją, patogenezę, diagnozavimą ir gydymą, ištirti fermentus, būdingus

arklių paralyžinei mioglobinurijai kraujo serume, išanalizuoti ir įvertinti rezultatus.

Apibūdinimas: baigiamajame darbe aprašyta arklių paralyžinė mioglobinurija, jos etiologija,

patogenezė, diagnostika ir gydymas. Ši liga vadinama daug priežasčių ir pavadinimų turinčiu

sindromu. Ji sukeliama, kai arkliai ilgą laiką netreniruojami, neturi fizinio krūvio ir po pertraukos

prie fizinio krūvio pereina staiga. Tai pagrindinė paralyžinės mioglobinurijos priežastis. Ligos

simptomai: nenatūrali, netipinė eisena, sustingimas, skausmas ir raumenų spazmai. Diagnozuojama

tiriant kraujyje fermentų aspartataminotransferazės ir kreatinkinazės aktyvumus. Gydymas remiasi

naudojant nuskausminamuosius bei priešuždegiminius vaistus.

Metodika: ištirti 5 eržilai ir 5 kumelės, buvo imtas kraujo serumas prieš ganymą, po ganymo

ir dar po valandos, tirti aspartataminotransferazės ir kreatinkinazės fermentai.

Rezultatai: kumelių fermentų aspartataminotransferės ir kreatinkinazės aktyvumas prieš

ganymą ir po ganymo buvo fiziologinės normos ribose, eržilų fermento aspartataminotransferazės

aktyvumas prieš ganymą buvo fiziologinės normos ribose, po ganymo – pakilo virš fiziologinės

normos ribų, kreatinkinazė buvo fiziologinės normos ribose.

Išvados: kumelėms paralyžinė mioglobinurija nepasireiškė, eržilams paralyžinės

mioglobinurijos simptomai nepasireiškė, esant nagrinėjamai ligai fermentų AST ir CK aktyvumas

pakyla po ganymo daugiau nei gauta tyrime. Liga neišsivystė todėl, kad tyrime arkliai negavo

didelio fizinio krūvio bei tyrimas atliktas rudenį, o ligai išsivystyti reikia žemesnės oro

temperatūros, kad raumenų kraujagyslės susitrauktų ir mažėtų raumenų aprūpinimas deguonimi.

5

SUMMARY

Work title: equine paralytic myoglobinuria: aetiology, pathogenesis, diagnosis and treatment;

Author: Dalia Jakubėnaitė; Director: prof. dr. Audrius Kučinskas; work corpus: 35 p.; tables

numbers: 5; picture numbers: 12; literature source: 43;

Work objective: systematize literature source information about equine paralytic

myoglobinuria, disease aetiology, pathogenesis, diagnosis and treatment, examined enzyme typical

equine paralytic myoglobinuria blood serum, analyse and appreciate results;

Description: in work is sketch equine paralytic myoglobinuria, its aetiology, pathogenesis,

diagnosis and treatment. His disease named many cause and name have syndrome. Its make when

equine a long time not have exercise, not have manual work and after break at manual work pass

suddenly. This is basic cause of paralytic myoglobinuria. Disease symptoms: painful walking, stiff,

pain and muscle throes. Diagnose from aspartataminotransferase and creatinkinaze. Treatment

reference usable anaesthetic and against inflammation medicament.

Technique: explored 5 stallions and 5 mares, was take blood serum before grazing after

grazing and more after 1 hour, explored aspartataminotransferase and creatinkinaze enzyme.

Results: in mares aminotransferaze and creatinkinaze before grazing and after grazing was

norm, stallions aminotransferaze before grazing was in norm, after grazing up over norm,

creatinkinaze was physiological norm.

Conclusion: mare paralytic myoglobinuria not come, stallions paralytic myoglobinuria

symptoms not come AST and CK enzymes rise after grazing more when get in research. Disease

not come because in research horses not get large manual work and research was done in autumn

and disease develop need lower temperature that muscle blood – vessels shrieked and then lessen

oxygen concentration muscle.

6

SANTRUMPOS

ADP – adenozino difosfatas

AST – aspartataminotransferazė

ATP – adenozino trifosfatas

Ca2+

– kalcio jonai

CK – kreatinkinazė

CK – BB – smegenų audinio ir plaučių lygiųjų raumenų kreatinkinazės izomeras

CK – MB – širdies raumens kreatinkinazės izomeras

CK – MM – raumenų kreatinkinazės izomeras

CK – NAC – bendras kreatinkinazės izomerų kiekis

CO2 – anglies dvideginis

GGT arba γ – GT – γ glutamiltransferazė

H2O – vanduo

KPG – kapiliarų prisipyldymo greitis

P – statistinis patikimumas, tikimybė atmesti klaidingą hipotezę

SDH – sorbitolio dehidrogenazė

7

ĮVADAS

Liga paralyžinė mioglobinurija kelia problemas arklių augintojams, nes susirgę arkliai negali

dalyvauti lenktynėse ar sportuoti, dirbti ūkio darbus. Tai arklių augintojams neša finansinius

nuostolius, taip pat pasveikusius arklius po šios ligos negalima iškart įvesti į darbą.

Šiame darbe nagrinėjama liga yra svarbi arklių augintojams ir viena iš sunkiausiai

pasireiškiančių raumenų ligų, anksčiau šiuo sindromu susirgdavo daug arklių. Taip pat nuo šios

ligos, nepradėjus anksti gydyti ir nesuteikus ramybės, gaišta arkliai. Atliktas tyrimas AST ir CK

aktyvumo kraujo serume nustatymas yra pagrindinė ligos diagnostikos priemonė.

Darbe išnagrinėta užsienio ir Lietuvos autorių literatūra apie paralyžinės mioglobinurijos

etiologiją, patogenezę, diagnostiką ir gydymą. Taip pat buvo atlikti du svarbiausi diagnostikos

būdai, aspartataminotransferazės (AST) ir kreatinkinazės (CK) tyrimai prieš fizinį krūvį ir po jo,

kurie parodo esančią paralyžinę mioglobinuriją, jeigu yra jai būdingi simptomai. Tyrimai buvo

atlikti norint pažiūrėti, kaip fizinis krūvis įtakoja AST ir CK koncentracijos kraujo serume kitimą,

tačiau nesukelti ligos. Tirti arkliai prieš tyrimą buvo sveiki, neturėjo ligai būdingų simptomų. Po

tyrimo arkliams ligos požymiai nepasireiškė.

Lietuvoje liga retai pasireiškia, kadangi arklių augintojai po poilsio arklius į darbą įveda

palengva. Kitose šalyse liga pasireiškia dažniau ypač, kur yra populiarus žirgų sportas, tačiau

paralyžinė mioglobinurija išgydoma greitai, kadangi yra geros diagnostikos ir terapinės priemonės.

Labiausiai liga pasireiškia trečiosiose šalyse, kadangi nėra pakankamai išvystytos diagnostikos ir

gydymo priemonės, taip pat arklininkai nėra supažindinami su ligos kontrole ir prevencija, todėl

žirgai tose šalyse gaišta dažniau.

Darbo tikslas: susisteminti literatūros šaltinių duomenis apie arklių paralyžinę

mioglobinuriją, ligos etiologiją, patogenezę, diagnozavimą ir gydymą, ištirti fermentų aktyvumus,

būdingus arklių paralyžinei mioglobinurijai kraujo serume, išanalizuoti ir įvertinti rezultatus.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti užsienio mokslininkų literatūros šaltinius apie arklių paralyžinę mioglobinuriją,

jos etiologiją, patogenezę, diagnostiką ir gydymą.

2. X ūkyje ištirti arklių kraujo serume fermentų aspartataminotransferazės (AST) ir

kreatinkinazės (CK) aktyvumą, išanalizuoti gautus rezultatus.

3. Įvertinti kraujo rodiklių AST ir CK klinikinę vertę diagnozuojant paralyžinę mioglobinuriją

arkliams.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Paralyžinė mioglobinurija

Paralyžinė mioglobinurija yra viena iš labiausiai paplitusių raumenų ligų sportiniams ir didelį

fizinį krūvį turintiems arkliams (1). Paralyžinė mioglobinurija arba nuo fizinio krūvio priklausanti

rabdomiolizė arkliams yra šimtmečių senumo liga, pirmą kartą aprašyta 19-ojo amžiaus literatūroje.

1883 metais ši liga buvo vadinama azoturija ir apibūdinta kaip „prakaitavimas, drebulys,

sustingimas, nelankstumas, raumenų spazmai“ (2). Tai kompleksas sindromų, turintis daug

priežasčių bei pavadinimų azoturija, pirmadienio ryto liga, paralyžinė mioglobinurija, nuo fizinio

krūvio priklausanti rabdomiolizė (3). Paralyžinė mioglobinurija pasireiškia daugumai sportinių

žirgų. Sindromas pasireiškia raumenų sustingimu, mėšlungiu ir skausmu, taip pat kraujyje didėja

raumenų fermentų kreatinkinazės (CK) ir aspartataminotransferazės (AST) aktyvumai (4). Maistinė

miodegeneracija (baltoji raumenų liga) kumeliukams yra atpažįstama kaip paralyžinės

mioglobinurijos priežastis (5).

1.2 Etiologija

Paralyžinę mioglobinuriją lemia daug faktorių. Kai kurie sportiniai žirgai suserga vieną ar du

kartus gyvenime, todėl, kad pavieniai atvejai susiję su aplinkos įtaka žirgų organizmui. Kiti gali

sirgti nuolat, kadangi yra nebepajėgūs varžytis su liga (6). Liga dažniausiai nustatoma žiemos metu

(spalio – kovo mėnesiais) (7). Paprastai paralyžinė mioglobinurija pasireiškia 15 – 30 minučių po

fizinio krūvio (8). Paralyžinė mioglobinurija yra vadinama sindromu, kuris turi daug priežasčių.

Identifikuojant kiekvieno žirgo priežastis galima suskirstyti ligą pagal būdingus požymius į formas,

kur nėra ligai būdingų raumenų pakitimų, gali būti laikinas raumenų ląstelių neveiklumas (ūmi

forma) ir, kur yra raumenų ląstelių pakitimai (nuolatinė, lėtinė forma) (3).

Ūmi forma pasireiškia arkliams, kurie nuolat sportuoja, tačiau netikėtai atsiranda raumenų

silpnumas ir kitos problemos po fizinio krūvio. Tai gali nutikti, kai viršijamos arklio jėgos, taip pat

esant išsekinančioms treniruotėms, esant kvėpavimo infekcijoms, pašare trūkstant seleno, vitamino

E, elektrolitų ir mineralų (9), kai būna kelių dienų poilsis ir staiga arkliai gauna krūvį, bet

nepakeičiamas pašaras. Pasikartojančios formos mioglobinurija yra dažnesnė, nei ūmios ir yra

susijusi su nepastebimomis genetinėmis ir metabolinėmis priežastimis (10). Arkliai gali sergti

nuolatinės (lėtinės) formos mioglobinurija jauname amžiuje, esant ir lengvoms treniruotėms. Ši

forma pasireiškia daugumai arklių rūšių ir turi daug priežasčių (9). Liga gali būti sukeliama esant

nenormaliam intraląstelinio kalcio reguliavimui. Valberg (2012) teigia, kad ligos pasireiškimą

9

įtakoja stresas, arkliai, kurie nestresuoja serga mažiau (2). Arkliai, gaunantys daug grūdų labiau

linkę sirgti liga, taip pat liga vystosi dėl insulino apykaitos sutrikimo (5). Pasikartojančios formos

nuo fizinio krūvio priklausanti rabdomiolizė yra viena iš svarbiausių žirgų šlubavimo priežasčių

(11). Polinkis sirgti nuolatinės formos paralyžine mioglobinurija gali būti paveldimas autosominiu

dominantiniu būdu (12). Lėtinės formos mioglobinurija veisliniams žirgams gali būti dėl medžiagų

apykaitos sutrikimo, vadinamo polisacharidų kaupimo miopatija (5). Paralyžinė mioglobinurija

dažniau pasireiškia patelėms nei patinams (13). Tačiau Piercy (2012) teigia, kad koreliacija, tarp

lytinio ciklo stadijų ir plazmos kreatinkinazės veiklos treniruočių metu, nenustatyta. Tai rodo, kad

patelių lytiniai hormonai ir paralyžinė mioglobinurija tiesiogiai nesusiję (13). Kai kurios veislės

žirgai gali turėti paralyžinės mioglobinurijos požymius (šlubavimas, sustingusi, nenatūrali,

nebūdinga arkliui eisena, skausmingi nugaros ir galūnių raumenys), kuriuos sukelia raumenų ligos,

susijusios su genetiniais defektais medžiagų apykaitoje (14).

Yra kelios hipotezės kodėl vystosi paralyžinė mioglobinurija:

1. Pakitęs angliavandenių metabolizmas;

2. Raumenys per mažai gauna denuonies;

3. Vitamino E, seleno trūkumas;

4. Elektrolitų disbalansas (15).

1.3. Patogenezė

Liga dažniausiai vystosi šaltuoju metų laiku. Dėl žemos aplinkos temperatūros susitraukia

kraujagyslės ir mažėja periferinių raumenų aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis (14).

Visuotinai priimta teorija, kad dideli glikogeno kiekiai susikaupia raumenyse per nesitreniravimo

periodą ir, pradėjus treniruotis ar dirbti, glikogenas anaerobiškai raumenyse skyla į pieno rūgštį.

Sveiko gyvūno raumenyse pieno rūgštis oksiduojama į CO2 ir H2O (žr. 1 pav.), aerobinė apykaita

vyksta mitochondrijose, o anaerobinė sarkoplazmoje (16).

10

1 pav. Glikogeno skaidymas raumenyse aerobiniu ir anaerobiniu būdu (12). Trumpinių reikšmės: CO2

– anglies dvideginis; H2O – vanduo; ATP – energija.

Gliukozės virtimas pieno rūgštimi: gliukozė heksokinazės pagalba virsta gliukoze – 6 –

fosfatu, iš pastarojo į fruktozės – 6 – fosfatą, naudojant fosfoheksoizomerazę, tada virsta į

fruktozę – 1,6 – bisfosfatą, vėliau į gliceraldehidą, pastarasis į bisfosfogliceratą, tada į

fosfoenolpiruvatą, galiausiai virsta į piruvatą ir tada į pieno rūgštį, kuri oksiduojama arba jei nėra

deguonies, pažeidžia raumenis (17). Sergančiam gyvūnui dėl kraujagyslių susitraukimo raumenims

trūksta deguonies, todėl pieno rūgšties pasišalinimas sutrinka. Pieno rūgštis sukelia pastovius

raumenų spazmus, taip dar labiau užspaudžiamos kraujagyslės ir padidinama deguonies stoka.

Pieno rūgštis greitai sukelia raumenų skaidulų ir membranų degeneraciją, po to nekrozę. Dėl

pakitimų raumenų skaidulos koloide nutrūksta ryšys tarp mioglobino ir protoplazmos ir

mioglobinas pereina į kraują iš dalies arba visas kaip metmioglobinas (žr. 2 pav.), kuris patenka į

šlapimą pakeisdamas spalvą (18).

11

2 pav. Ligos patogenezė (17). Trumpinių reikšmės: Ca2+

- kalcio jonas.

Raumenų skaidulų koaguliacinė nekrozė yra priežastis sunkaus, skausmingo raumenų

patinimo. Paralyžinės mioglobinurijos atveju dažniausiai pažeidžiami strėnų raumenys, manoma

todėl, kad juose būna didelis glikogeno kiekis (19). Raumenų patinimas spaudžiant strėnų ir

blauzdos nervus gali sukelti jų pažeidimą ir kaip rezultatas išryškėja antrinė neuropatinė

degeneracija musculus rectus femoris ir musculus vastus lateralis (20). Iš nekrozinių raumenų

skaidulų išsilaisvina mioglobinas, kuris per inkstus patenka į šlapimą, todėl šlapimas tampa tamsiai

raudonos – rudos spalvos. Kenksmingos medžiagos pažeidžia inkstų glomerulas ir šlapime

randamas ne tik mioglobinas, bet ir baltymai. Kaip paseka mioglobinurijos galima miokardo

degeneracija, tai, kai kuriais atvejais, būna mirties priežastimi (21). Liga vystosi dėl raumenų

miocitų mirties ir jų funkcijos sutrikimo bei ląstelės sudedamųjų dalių išsilaisvinimo, įskaitant

fermentus kreatinkinazę, aspartataminotrasferazę ir karboanhidrazę bei mioglobiną. Miocitų mirties

priežastis nėra aiški, tačiau tai nėra susiję su pieno rūgšties susikaupimu, kaip anksčiau buvo

manoma (22).

1.4. Klinikiniai simptomai

Sergant paralyžine mioglobinurija žirgai sunkiai, nenatūraliai, nebūdingai arkliui eina, yra

sustingę. Taip pat būna gausus prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimo ritmas per ir po treniruočių

(20, 17, 9, 8, 6, 2). Galima tachipnėja, raumenų fascikuliacija. Arkliams pakyla temperatūra, eidami

klumpa užpakalinėmis kojomis, sunkiais atvejais negali tuštintis ir šlapintis. Daug guli, todėl gali

atsirasti pragulos (18). Būdingiausi šiai ligai klinikiniai simptomai pasireiškia po 15 – 30 minučių

lengvos treniruotės. Po treniruotės žirgai atsistoja šlapinimosi poza, atsisėda ant žemės, sunkiai

12

keliasi, sunkiais atvejais gali pasirodyti dieglių požymiai, taip pat gulasi ant žemės. Arkliai jaučia

skausmą, dažnai guli, nenori eiti, nerimauja. Galimas būklės pablogėjimas. Arkliams skausmingi

būna nugaros ir galūnių raumenys, tai nustatoma atlikus palpaciją. Galima ir dehidracija bei

hipertermija (23). Liga gali praeiti ir be ryškių simptomų, nežymus skausmas, nenoras dirbti (17).

Sergant paralyžine mioglobinurija arkliai šlubuoja ir sunkiai eina per ir po treniruotės. Šlubavimas

gali būti lengvas ir sunkus. Taip pat šlapime gali atsirasti mioglobino (mioglobinurija) (18, 10).

1.5. Diagnostika

Dažniausiai paralyžinė mioglobinurija diagnozuojama iš anamnezės ir klinikinių požymių:

sustingimas, šlubavimas, paralyžius, netipinė, nenatūrali, nebūdinga arkliams eisena, skausminga

nugara ir galūnės. Patvirtinimui galima atlikti kraujo serumo kreatinkinazės (CK) ir/ar

aspartataminotrasferazės (AST arba GOT) koncentracijos matavimus, jie, esant ligai, pakyla virš

fiziologinės normos ribų (2, 10, 17, 23). Kraujo serumo CK pakyla nuo dešimt iki šimto tūkstančių

U/L virš normos (CK norma 108 – 430 U/L), AST – nuo tūkstančio iki dešimt tūkstančiu (AST

norma 160 – 412 U/L) (žr. 3 pav.). Raumenų fermentų pakilimo mastas atspindi laiko tarpą tarp

mioglobinurijos pradžios ir kraujo paėmimo, taip pat mionekrozės laipsnį (23).

3 pav. Fermentų AST ir CK aktyvumo kitimai (2).

Fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai, paspartinantys organizme vykstančias reakcijas.

Juos gamina ląstelės, tačiau fermentų veikimas neapsiriboja vien ląstele: vykstant fiziologiniams

procesams ar kaip ligų pasekmė, jie patenka į organizmo skysčius (kraują, šlapimą, virškinimo

sultis ir kt.) (24). Fermentai rodo įvairių organų tarpusavio ryšį (20). Fermentas

13

aspartataminotransferazė (AST) daugiausia sukaupiama širdies ir skeleto raumenyse, šiek tiek

mažiau kepenyse ir inkstuose (25), taip pat randama ir raudonuosiuose kraujo kūneliuose (26). AST

apie 30 % yra ląstelės citoplazmoje ir apie 70 % mitochondrijose. Todėl fermentas per ląstelės

membraną į tarpląstelinę erdvę patenka tik tada kai ląstelė stipriai pažeidžiama (25). Fermentas

AST katalizuoja α – aminogrupę asparto rūgštimi pabaigoje į α –ketoglutarinę rūgštį, todėl

formuojasi oksalato rūgštis ir glutamorūgštis. Esant skeleto raumenų pažeidimams fermento AST

gaminama daugiau, nei esant kepenų nekrozei (22). Fermento AST aktyvumas pakyla esant ūmiai

ląstelių destrukcijai, taip pat skeleto raumenų destrukcijai (27). Padidėjimas nėra specifinis esant

raumenų nekrozei ir gali pakilti esant hemolizei, raumenų, kepenų ar kitų organų pažeidimams (28;

26). Todėl būtina jo aktyvumo padidėjimą vertinti kartu su fermento kreatinkinazės (CK) aktyvumo

padidėjimu. Šis fermentas dalyvauja energijos metabolizme. Kreatinkinazė taip pat žinoma kaip

fosfokinazė (CPK) arba fosfokreatinkinazė. Arklių organizme fermento kreatinkinazė randama

daugiausia skeleto raumenų ląstelėse, taip pat širdies ir smegenų raumeninėse ląstelėse (29).

Kiekviename organe randamas kitoks skirtingų kreatinkinazės izofermentų santykis (CK-NAC –

bendras kiekis, CK-MM – raumenų izomeras, CK-MB – širdies raumens izomeras, CK-BB –

smegenų audinio ir plaučių lygiųjų raumenų izomeras) (21; 29). CK aktyvumas padidėja kraujo

serume esant ūminėms miopatijoms (30). Norint diferencijuoti kepenų ir raumenų nekrozes reikia

tirti fermentų CK, AST, γ glutamiltransferazės (GGT arba γ – GT) ir sorbitolio dehidrogenazės

(SDH) aktyvumus (5). Fermento padidėjimas siejamas su raumenų distrofija, skeleto raumenų

ligomis (32; 31; 25). Taip pat fermento CK aktyvumas nežymiai padidėja transporuojant arklius

(26, 27, 31, 19), treniruotės metu ar gulint dėl ligos pvz.: dieglių, mioglubinurijos (27); dėl širdies

ligų, raumenų distrofijos, skydliaukės sutrikimo, nervų pažeidimo ir inkstų veiklos sutrikimo.

Veiksniai įtakojantys kreatinkinazės aktyvumą kraujyje gali būti raumenų ląstelių pažeidimas, liga,

kuri gali sukelti fermento CK išėjimą iš ląstelės į kraujo serumą. Fermento kreatinkinazės aktyvumo

padidėjimas gali būti susijęs su raumenų ląstelių pažeidimu po intensyvaus fizinio krūvio (29). AST

ir CK fermentų aktyvumo padidėjimas yra kaip atsakas į raumenų pažeidimą (28).

Treniruotės testas yra naudingas vertinant arklius galimai esant paralyžinei mioglobinurijai ir

būnant fermentų CK ir AST aktyvumo fiziologinei normai ligos vertinimo metu (2). Treniruotės

testas gali padėti nustatyti subklinikinę mioglobinurijos formą (26). Imami kraujo mėginiai prieš

pratimus, pratimų metu ir apie 4 – 6 valandas po lengvo fizinio krūvio. Vidutinio sunkumo

treniruotės tyrimas naudojamas aptikti slaptos formos paralyžinę mioglobinuriją. Penkiolika

minučių risčia, 2 minutės žingsniu ir vėl risčia daugiausiai 15 minučių. Jei arklys serga

mioglobinurija po 4 – 6 valandų nuo fizinio krūvio fermento CK aktyvumas padidėja ne mažiau nei

3 – 4 kartus daugiau fiziologinės normos (2). Nesant skeleto raumenų nekrozei fermento CK

aktyvumas per 24 – 48 valandas sumažėja iki fiziologinės normos (28). Fermento AST aktyvumas

14

taip pat didėja po fizinio krūvio praėjus 5 val. (2). Aspartataminotransferazės aktyvumas atsistato

iki fiziologinių normos ribų per 5 dienas, tačiau jo padidėjęs aktyvumas gali laikytis iki 2 – 3

savaičių (28).

Raumenų biopsija tapo rutinine dalimi arklių praktikoje (8). Dažniausiai specialistai naudoja

atvirą chirurginį metodą, tačiau nervų ir raumenų laboratorijos, turinčios galimybę įšaldyti raumenų

biopsijos mėginius į izopentonatus, naudoja perkutaninę techniką. Atviras chirurginis metodas:

musculus semimembranosus arba musculus semitendinosus paprastai pasirenkami atvirai chirurginei

biopsijai, kadangi lengvai suderinamas pjūvis lygiagrečiai raumenų skaidulų ilgio. Vietinis

anestetikas leidžiamas po oda (5 ml), bet ne į raumenis. Tikslas yra gauti maždaug pusę kubinio

colio audinio (19). Perkutaninė technika: ši technika yra atliekama greitai ir paprastai, o po

biopsijos arkliai toliau gali treniruotis (33). Šis metodas retai naudojamas, nes adatos biopsijai

paimti yra brangios. Perkutaninės adatos biopsijos metodas gali būti naudojamas paimti įvairius

raumenų mėginius, bet musculus gluteus medius dažniausiai naudojamas dėl savo gero

prieinamumo ir gero raumens įsitempimo. Biopsijos vieta steriliai paruošiama ir suleidžiama 3 ml

vietinio anestetiko. Vidinis pjaunamasis biopsijos adatos cilindras įduriamas į raumenis pro 1 cm

odos pjūvį. Adata stipriai paspaudžiama, kad angoje įstrigtų raumens gabalėlis. Tokios biopsijos

metu gaunama 50 – 250 mg raumens. Lengvas kraujavimas iš biopsijos vietos yra tik atsitiktinė

komplikacija (2).

Mėginys histologinei analizei turi būti ruošiamas švelniai, kad nesuardyti miodegeneracija

rodančių artefaktų. Jei mėginius reikia gabenti jie patalpinami į tvirtus konteinerius ir laikomi

šaltyje, bei siunčiami kurjeriu per 12 valandų į laboratoriją. Mėginiai taip pat siunčiami sausi arba

suvynioti į drėgną marlę, kadangi suvynioti į druskos tirpalu suvilgytą marlę mėginiuose atsiranda

daugiau artefaktų. Laboratorijai gavus raumenų mėginius jie sušaldomi tam tikroje temperatūroje

(2). Dažniausiai raumenų mėginiai dažmomi hematoksilinu ir eozinu. Skeleto raumenys norint

ištirti imunohistochemiškai dažomi desminu (raumenų markeris), CD 79a (B limfocitų markeris),

CD 3 (T limfocitų markeris) ir CD 18, kuris parodo leukocitų, bet labiau makrofagu ir granuliocitų

įvairovę (34). Histologiniai pokyčiai raumenų mėginyje, paimtame biopsijos metu, esant paralyžinei

mioglobinurijai, randami raumenų pažeidimai, tokie kaip nekrozė, internalizuoti branduoliai, kartais

būna riebalų infiltracija arba fibrozė (žr. 4 pav.) (35). Raumenų skaidulos pakeistos fibrino tinkleliu,

plintančiomis satelitinėmis ląstelėmis ir nekrotinėmis ląstelėmis. Daugkartinio uždegimo vietos

užpildytos makrofagais ir trupučiu limfocitų, miodegeneracijos ir nekrozės vietose

daugiabranduolės ląstelės. Išlikusios raumenų skaidulos netaisyklingos, išsipūtusios ir

susiraukšlėjusios (atrofavusios) arba vakuolėtos (degeneruotos) ir dažnai susideda iš daug vidinių

branduolių (regeneruotos). Nekrozavusios skaidulos dažnai mineralizuojasi. Dauguma

daugiabranduolinių ląstelių nusidažo teigiamai desminui, bet maža dalis daugiabranduolių ląstelių

15

parodo silpna CD 18 išraiška, tai rodo, kad jos yra daugiabranduolės gigantiškos ląstelės. Daug

vienbranduolių uždegiminių ląstelių nusidažo CD 79a ir CD 3 tai B limfocitai ir T limfocitai.

CD 79a teigiamos ląstelės dažnesnės nei CD 3 teigiamos (33). Taip pat randami hialino pokyčiai

raumenų skaidulų segmentuose, su mažai arba be uždegiminių pakitimų (36).

A. B.

4 pav. Raumenų ląstelių histologinis vaizdas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu. A - biopsijos metu

paimtas raumenų mėginys iš sergančio pasikartojančia mioglobinurijos forma arklio, B - sveiko arklio.

Sergančio mioglobinurija arklio raumenų ląstelių branduoliai (matosi juodi taškeliai) išsidėstę skaidulos

centre, o nepažeistų raumenų ląstelių branduoliai išsidėstę prie pat ląstelių membranos (37).

Mioglobino koncentracija serume rodo ūmų raumenų pažeidimą. Mioglobinas yra mažos

molekulinės masės baltymas (38), todėl paralyžinės mioglobinurijos pasėkoje, kai pažeidžiamos

raumenų skaidulos ir mioglobinas išsilaisvina patenka į kraujo plazmą ir per inkstus pašalinamas su

šlapimu. Mioglobinas yra labai toksiškas inkstams (39). Mioglobinurija (mioglobinas šlapime)

randamas tik smarkiai sergantiems arkliams. Mioglobino molekulės (molekulės dydis 16500 µmol)

daug mažesnės už hemoglobino (dydis 64000 µmol), todėl mioglobinas lengvai pereina inkstų

glomerulus, šlapimas tampa tamsiai rudos spalvos, nors kraujyje mioglobino yra nedaug

(žr. 5 pav.). Mioglobinurija (mioglobinas šlapime) randama esant šioms ligoms:

Paralyžinė mioglobinurija;

Paveldėtos/įgimtos miopatijos;

Raumenų traumos;

Streptokokų infekcijos;

Virusinės miopatijos (gripas, arklių herpesvirozė);

Toksinės miopatijos (gosipolis);

Mitybinės miodegeneracijos (23).

16

5 pav. Šlapimo spalva. Kairėje paimtas iš arklio nesergančio mioglobinurija (sveiko), viduryje šlapime

esant mioglobino ir dešinėje, kai šlapime yra didelė koncentracija mioglobino (39).

Raumenų skausmas ir funkcijos sutrikimas gali pasireikšti ne tik esant paralyžinei

mioglobinurijai, esant miozitui, laminitui, klubakaulio aortos trombozei ir diegliams taip pat

būdingi mioglobinurijos simptomai. Miozitas gali išsivystiti po traumos arba nekrozes, jei arklai

guli ilgą laiką ant pažeistos pusės. Laminitas taip pat pasireiškia kaip antrinė liga. Miozitą ir

laminitą turintys arklai daug guli, nenoriai juda, rodo skausmą. Esant klubo aortos trombozei būna

raumenų funkcijos sutrikimas, bet nebūna skausmo, kaip esant rabdomiolizei. Požymiai išnyksta po

kelių minučių poilsio. Klubo aortos trombozę galima nustatyti ir palpuojant šlaunies ir pakinklio

sritis, esant aortos trombozei jaučiama vėsa. Diegliai gali būti lengvai supainiojami su paralyžine

mioglobinurija, bet klinikinis tyrimas turi būti pakankamas diferencijuoti virškinimo ir skeleto

raumenų ligas (40).

1.6. Gydymas

Vos išryškėjus šlubavimui, arkliui suteikiama ramybė. Jis nugabenamas į šiltą patalpą, ant

gausaus kraiko, šiltai apdengiamas, atliekamas masažas naudojant šieną. Atliekamos fizioterapinės

procedūros naudojant Bemer prietaisą. Paralyžinės mioglobinurijos medikamentinis gydymas

nukreiptas malšinti raumenų skausmą ir arklių nerimą, bei pašalinti skysčių ir elektrolitų nuostolius.

Raminamieji, pvz.: acepromazinas (0,04 – 0,07 mg/kg), ksilazinas (0,2 – 0,5mg/kg) ar detomidinas

(0,02 – 0,04 mg/kg) kartu su butorfanoliu suteikia puikią sedaciją ir analgeziją. Arkliams,

kenčiantiems didelius skausmus, pastovaus dydžio infuzijos detomidinu, lidokainu ar butorfanoliu

gali sukelti dar didesnį skausmą. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) ketoprofenas

(2,2 mg/kg), fenilbutazonas (2,2 – 4,4 mg/kg) yra dažnai naudojami skausmui malšinti, tačiau

atsargiai juos reiktų naudoti dehidruotiems gyvūnams. Kaip antioksidantas, priešuždegiminis ir

osmosinis diuretikas naudojamas dimetilsulfoksidas (2 - 4 mg/kg, I.V.). Naudojant dinatrium

sodium (2 - 4 mg/kg, per os) sergantiems arkliams sumažėja raumenų kontraktūrų ir galima užkirsti

kelią tolesnei raumenų nekrozei. Perdozavus galimas raumenų silpnumas (17). Nuleidžiama 1-2

17

litrai kraujo ir į veną suleidžiama 1-2 litrai 5 % natrio hidrokarbonato tirpalo. Taip pat naudojami

vitamino B kompleksai (20 – 30 ml I.M.) – jie dalyvauja angliavandenių, baltymų apykaitoje;

trankviliantai (pvz. diazepamas 0,02 – 0,1mg/1kg I.V.) – ramina, atpalaiduoja raumenis ir spazmus

(41). Kaip skeleto raumenų relaksantas gali būti naudojamas dantrolenas (dantrolene sodium) (39).

Vaistas taip pat sumažina kalcio išsiskyrimą iš raumenų ląstelių sarkoplazmos tinklo. Dozavimas

800 – 1000 mg per os 1 – 2 valandas prieš treniruotę, 5 – 7 dienas (42).

Esant sunkiai mioglobinurijai galimas inkstų funkcijos sutrikimas ir toksinis poveikis dėl

mioglobino šlapime ir dehidracijos. Galima ir hiperkalcemija dėl sunkios mioglobinurijos, tokiu

atveju reikia taikyti izotoninius natrio chlorido tirpalus. Jei yra hipokalcemija naudojamas kalcio

borogliukonatas (50 – 80 – 100 ml I.V.) (17). Nebegalinčius stovėti arklius, kurie guli reikia

pastoviai kas 1-2 val. vartyti, kad nesusidarytų pragulų. Kasdieną bandoma juos pastatyti arba

arkliai pakabinami naudojant specialiuosius diržus. Taikomas medikamentinis gydymas. Gydymo

esmė – kuo greičiau neutralizuoti ir pašalinti iš kraujo ir raumenų pieno rūgštį, atstatyti kraujo

šarmų – rūgščių pusiausvyrą, atstatyti nervų pažeidimus ir apsaugoti organizmą nuo mikrobų.

Pažeisti raumenys masažuojami ir šildomi. Atliekamas viso kūno masažas.

Arkliams turi būti skiriamas poilsis ir šieno dieta kelias dienas. Gyvūnus galima vedžioti, bet

ne daugiau nei 5 – 10 minučių pora kartų per dieną. Reikalinga reguliariai tirti fermentų

kreatinkinazės ir aspartataminotransferazės aktyvumus kraujo serume, pagal jų aktyvumus

sprendžiama apie poilsio ir dietos laiką, kai fermentų aktyvumas normalizuojasi, medikamentinį

gydymą galima nutraukti. Treniruotės pradedamos palaipsniui nuo lengviausios (20). Esant stipriai

pasikartojančiai nuo fizinio krūvio priklausančiai rabdomiolizei žirgai turi būti nuolatos

treniruojami, poilsio dienų vengti (43).

1.7. Ligos prevencija

Ligos galima išvengti, jei neduodami labai angliavandeningi pašarai (pvz.: grūdai), kai

nevykdomos intensyvios treniruotės po ilgos pertraukos. Po poilsio laikotarpio treniruotes reikia

pradėti palaipsniui pradedant nuo lengviausios (20). Reikia pasirūpinti, kad arkliai gautų

subalansuotą racioną su tinkamu kiekiu vitamino E, seleno ir elektrolitų bei turėtų nuolatinę ir

nuoseklią treniruočių programą. Tačiau duodant per daug seleno, galima sukelti seleno toksikozes.

Aukštos riebalų ir mažai tirpių angliavandenių dietos naudingos paralyžinės mioglobinurijos ir

polisacharidų kaupimo miopatijos prevencijai. Šios praktikos naudojimas, siekiant užkirsti kelią

sporadinei ir idiopatinei mioglobinurijai, yra neįrodytos moksliškai (22). Norint išvengti paralyžinės

mioglobinurijos, reikia sumažinti stresą, taip pat tvarte nelaikyti arklių šalia arba viename garde su

agresyviais žirgais (17). Kol arkliai sveiksta, reikia atlikti serumo fermento kreatinkinazės

18

aktyvumo tyrimus, stebėti ar liga neatsinaujina. (23). Arklių nedarbo dienomis patartina mažinti

koncentratų kiekį (iki 70 %) ir visai neduoti sultingų cukrinių pašarų.

19

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas atliktas 2013 – 2014 m. rudens mėnesiais, X ūkyje, Lietuvos sveikatos mokslų

universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos (VA) Neužkrečiamųjų ligų katedroje.

Visi duomenys, pateikti darbe, yra atliktų tyrimų rezultatas.

Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997-11-06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir

naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstybės žinios“, 1997-11-28, Nr. 108). Nauja redakcija nuo

2013-01-01 („Valstybės žinios“, 2012, Nr. 122-6126).

1 lentelė. Kraujo mėginių ėmimo schema.

Prieš ganymą

(n=10)

1 val. po ganymosi

pradžios

(n=10)

2 val. po ganymosi

pradžios

(n=10)

Kumelės (n=5) 1 etapas 2 etapas 3 etapas

Eržilai (n=5) 1 etapas 2 etapas 3 etapas

X ūkyje laikomi 109 arkliai, 95 iš jų Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai: 25 eržilai, 40 kumelių

ir 30 kumeliukų. Ūkyje arkliai auginami veisimui, žiemą laikomi tvartuose, vasarą 3 mėnesius

ganyklose.

Į tyrimą buvo įtraukti atsitiktine tvarka 10 (5 kumelės ir 5 eržilai) kliniškai sveiki Lietuvos

sunkiųjų veislės arkliai, kurie prieš tyrimo pradžią 2 savaites nebuvo leidžiami į ganyklas. Dieną

prieš imant kraujo mėginius visiems arkliams buvo atliktas bendras klinikinis tyrimas – sveikatos

įvertinimas: arkliai nešlubavo, šlapinosi fiziologinėje būsenoje, šlapimo spalva buvo geltonos

spalvos, atliekant raumenų paviršinę palpaciją nerodė skausmingumo, KPG 1,5 – 2 sek. Visi arkliai,

iš kurių imtas kraujo bandinys buvo sveiki, laiku vakcinuoti, kumelės nebuvo kumelingos tačiau

laikomos su kumeliukais. Arkliai buvo šeriami sausu šienu ir šienainiu tris kartus per parą (08:00,

12:00 ir 20:00), girdomi vandeniu ad libitum, į racioną nebuvo įtraukta papildų, vitaminų ar

mineralinių priedų. Kraujo bandiniai imti trimis etapais pagal schemą (žr. 1 lentelę). I etapui kraujo

mėginiai imti prieš arklius išleidžiant į ganyklas po 2 savaičių poilsio. Arkliams pasiganius 1 val.

imti kraujo bandiniai II etapui. Dar po 1 val. parvedus arklius į tvartą iš ganyklų buvo imti kraujo

bandiniai III etapui.

Kraujo mėginiai imti iš vena jugularis, naudojant 21G dydžio adatą, duriant 45o

kampu į veną

į vakuuminius 3 ml kraujo mėgintuvėlius („BD Vacutainer“, Jungtinė Karalystė). Prieš imant kraujo

mėginį, dūrio vieta buvo gausiai dezinfekuojama spiritiniu tirpalu („Cutasept F“, Vokietija),

20

nusausinama steriliu tamponu ir vėl suvilgoma preparatu. Odai išdžiūvus, buvo imamas kraujo

mėginys. Kraujo mėginiai kaskart imti į mėgintuvėlį su krešėjimo aktyvatoriumi (mėgintuvėlio

sienelės padengtos silicio dioksido mikrodalelėmis). Kraujo mėgintuvėlis, būdavo nedelsiant

įstatomas į laikiklį, nevartomas. Po kraujo paėmimo vienkartinės vakuuminės adatos ir adatų

fiksatoriai buvo utilizuojami. Kraujo mėginiai po paėmimo buvo numeruojami, sudedami į

transportinį šaldytuvą (0–4°C) ir iš karto gabenami į LSMU VA tyrimų bazę.

Atsiskyręs kraujo serumas, laboratorijoje, buvo dar kartą centrifuguojamas („Eppendorf

Centrifuge 5810R“, Vokietija) 5 min. 3000 apsukų per minutę greičiu. Po 1 ml kiekvieno mėginio

centrifuguoto kraujo serumo buvo nusiurbiama Pastero pipete („Einweg-Pasteurpipetten“, „Carl

Roth GmbH“, Vokietija) į vieną „Eppendorf“ tipo 2 ml tūrio mėgintuvėlį su dangteliu –

biocheminiams tyrimams. Mėgintuvėliai, pripildyti kraujo serumo, buvo tiriami tuoj pat.

Biocheminiai kraujo tyrimai atlikti automatiniu kompiuteriniu biocheminiu analizatoriumi

„SELECTRA Junior“ (Nyderlandai, 2006) (žr. 6 pav.). Tyrimams buvo naudojami bendrovės

„Spinreact“ (Ispanija) reagentai.

6 pav. Automatizuotas kompiuterinis biocheminis analizatorius SELECTRA Junior

Nustatyti bendros (CK-NAC) kreatininkinazės ir aspartataminotransferazės (AST) aktyvumai.

Šlapimo tyrimas buvo renkamas į sterilius vienkartinius šlapimo surinkimo indus prieš ganymą ir

2 val. po ganymo. Buvo vertinama šlapimo spalva.

Statistinių duomenų analizė

Duomenys vesti MS Office programomis, atliktas statistinis Stjudento T testas MS Office

Excel programa 2010 m. versija.

Kraujo duomenys buvo koduojami ir įrašyti į programos paketo Excel 2007 for Windows

(Microsoft, JAV) elektronines lenteles. Visi tyrimų duomenys apdoroti naudojant standartinius

21

statistinius paketus STATISTICA 6.0 (angl. Statistical Package for the Social Sciences for

Windows 20.0) ir „Microsoft Office Excel“ (2007) programas.

Reikšmingiems skirtumams tarp visų tiriamųjų grupių nustatyti naudotas LSD testas

(mažiausiai reikšmingas skirtumas – Fišerio testas) (α = 5 proc.). Rodiklių analizės duomenys

statistiškai patikimi, kai p < 0,05. Reikšmingiems skirtumams tarp tiriamųjų grupių įvertintas

dispersinės analizės metodu (F kriterijus ir p reikšmė). Rodiklių analizės duomenys statistiškai

patikimi, kai p < 0,05, p < 0,01 ir p < 0,001. Kraujo rodiklių vidutinės normos pateiktos su

standartiniu nuokrypiu (± SD).

22

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Vertinant kliniškai sveikų kumelių fermento AST aktyvumą prieš tyrimą nustatytas dviem

kumelės padidėjęs aktyvumas virš fiziologinės normos (fermento AST aktyvumo fiziologinė norma

arkliams 160 – 412 U/l (23)). Taip pat padidėjimas išliko po 1 val. ir 2 val. po ganymosi.

7 pav. Kumelių AST koncentracijos kitimai, statistiškai nepatikima

Kitoms 3 kumelėms prieš ganymą fermento AST aktyvumas buvo fiziologinės normos ribose,

po ganymo nežymiai pakito, tačiau liko normos ribose.

23

2 lentelė. Fermento AST aktyvumas kumelių kraujo serume.

Prieš ganymą

(U/l)

1 val. po ganymosi

(U/l)

2 val. po ganymosi

(U/l)

Ieva 717,4 723,0 724,0

Baladė 467,6 472,0 480,0

Gilzė 341,1 341,4 341,7

Žvaigždė 335,2 322,2 325,0

Palmė 376,4 364,0 365,1

Vidutiniškai 447,54±71,5 444,52±74,29 447,16±74,33

Patikimumas p1 = 0,497 p2 = 0,133

Pastabos: p1 – fermento AST aktyvumo skirtumas prieš ganymą ir 1 val. po ganymo; p2 – skirtumas AST

aktyvumo tarp 1 val. po ganymo ir 2 val. po ganymo.

Atlikus fermento AST aktyvumo tyrimus kumelėms, pastebima jog 60 proc. kumelių AST

aktyvumas prieš ganymą ir po ganymo liko normos ribose (fermento AST aktyvumo fiziologinė

norma arkliams 160 – 412 U/l), tačiau po ganymosi 40 proc. kumelėms sumažėjo nuo tyrimo

pradžios, o 10 proc. liko nepakitęs (žr. 2 lent.).

Ištyrus kumelių fermento kreatinkinazės aktyvumą kraujo serume, matome, kad prieš ganymą

ir po ganymo aktyvumas liko tame pačiame lygyje (žr. – 3 lent.). 20 proc. kumelių kreatinkinazės

aktyvumas kraujo serume prieš ganymą ir po jo buvo nežymiai pakilęs virš fiziologinės normos ribų

(CK norma 108 – 400 U/L).

8 pav. Kumelių fermento CK koncentracijos kitimai, statistiškai nepatikima.

24

Fermento CK aktyvumas kitoms kumelės po ganymo pakilo, tačiau nepasiekė fiziologinės normos

aukščiausios ribos.

3 lentelė. Fermento CK aktyvumas kumelių kraujo serume.

Prieš ganymą

(U/l)

1 val. po ganymosi

(U/l)

2 val. po ganymosi

(U/l)

Ieva 417,4 423,0 424,0

Baladė 367,6 372,0 380,0

Gilzė 141,1 257,4 258,8

Žvaigždė 154,2 175,2 175,0

Palmė 176,4 264,0 257,1

Vidutiniškai 250,94±58,60 298,32±44,18 298,98±45,24

Patikimumas p1 = 0,11 p2 = 0,79

Pastabos: p1 – fermento CK aktyvumo skirtumas prieš ganymą ir 1 vl. po ganymo; p2 - fermento CK aktyvumo

skirtumas 1 val. po ganymo ir 2 val. po ganymo.

Atliekant eržilų fermento aspartataminotransferazės aktyvumo kraujo serume tyrimą

pastebėtas statistiškai reikšmingas fermento AST aktyvumo padidėjimas 1 val. po ganymo

(p = 0,003), tiriant kraujus praėjus 2 val. valandą po ganymo fermento AST aktyvumas dar 19 proc.

padidėjo (p < 0,05).

9 pav. Eržilų fermento AST aktyvumo kitimai (p1 = 0,003; p2 = 0,036 statistiškai patikima).

25

4 lentelė. Fermento AST aktyvumas eržilų kraujo serume.

Prieš ganymą (U/l)

1 val. po ganymosi

(U/l)

2 val. po ganymosi

(U/l)

Pūkas 325,0 539,1 754,0

Kaktusas 410,8 732,0 895,1

Fokusas 256,1 459,2 512,0

Grifas 375,0 586,1 628,0

Azartas 339,4 453,0 516,6

Vidutiniškai 341,26±25,98 553,88±51,05 661,14±73,35

Patikimumas p1 = 0,003 p2 = 0,036

Pastabos: p1 – fermento AST aktyvumo skirtumas prieš ganymą ir 1 vl. po ganymo; p2 - fermento AST

aktyvumo skirtumas 1 val. po ganymo ir 2 val. po ganymo.

Tiriant eržilų fermento kreatinkinazės aktyvumą kraujo serume (žr. 10 pav.) prieš ganymą ir

po jo tirtas rodiklis liko fiziologinės normos ribose.

10 pav. Eržilų fermento CK aktyvumo kitimai.

Eržilams fermento CK aktyvumas po ganymo pakilo, tačiau išliko normos ribose, vienam

eržilui aktyvumas pakilo 1 valanda po ganymo, tačiau sumažėjo praėjus 2 valandoms po ganymo

(statistiškai nepatikima).

26

5 lentelė. Fermento CK aktyvumas eržilų kraujo serume.

Prieš ganymą (U/l)

1 val. po ganymosi

(U/l)

2 val. po ganymosi

(U/l)

Pūkas 157,00 159,1 154,0

Kaktusas 210,80 232,0 195,1

Fokusas 206,10 209,2 212,0

Grifas 175,00 186,1 188,0

Azartas 189,40 193,0 216,6

Vidutiniškai 187.66±9,95 195.88±12,12 193.14±11,11

Patikimumas p1 = 0,09 p2 = 0,09

Pastabos: p1 – fermento CK aktyvumo skirtumas prieš ganymą ir 1 vl. po ganymo; p2 - fermento CK aktyvumo

skirtumas 1 val. po ganymo ir 2 val. po ganymo.

Kumelių ir eržilų fermento aspartataminotransferazės aktyvumo vidurkiai skiriasi. Kumelėms

pastebėtas žemesnis fermento AST aktyvumas nei eržilų kraujyje (žr. 11 pav.). Eržilų AST

aktyvumo vidurkiai pakilę virš fiziologinės normos ribų po ganymo tirtame kraujo serume, o prieš

ganymą buvo normos ribose. Kumelių fermento AST aktyvumas taip pat pakilęs virš fiziologinės

normos ribų, tačiau išlieka beveik nepakitęs visuose kraujo ėmimo etapuose.

11 pav. Eržilų ir kumelių fermento AST aktyvumo vidurkiai kraujyje.

Fermento kreatinkinazės aktyvumo vidurkiai kumelių ir eržilų taip pat skiriasi, eržilų CK

aktyvumo kraujo serume vidurkiai žemesni nei kumelių. CK aktyvumo vidurkiai rodo, kad

0

100

200

300

400

500

600

700

Prieš ganymą 1 val po ganymo 2 val. po ganymo

AS

T U

/L

Kraujo paėmimo laikas

Kumelės

Eržilai

Norma

27

eržilams ir kumelėms tiriamojo rodiklio aktyvumas nebuvo pakilęs virš normos ribų visa tyrimo

laiką (žr. 12 pav.).

12 pav. Eržilų ir kumelių fermento CK aktyvumo vidurkiai kraujyje.

Arkliai po tyrimo būvo stebimi ir atliekamas klinikinis tyrimas, tyrime dalyvavusiems

arkliams po ganymosi ir ganymosi metu ligai būdingų simptomų nepastabėta. Tiriant šlapimą prieš

ganymą ir po jo spalva nepakito visą tyrimo laiką (geltona). Paralyžinės mioglobinurijos simptomai

nepasireiškė.

28

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Tyrimas atliktas norint nustatyti, kaip kinta fermentų aspartataminotransferazės ir

kreatinkinazės aktyvumas kraujo serume, priklausomai nuo fizinio krūvio.

Stockhalm su bendraautoriais (2008) teigia, jei arkliai suserga paralyžine mioglobinurija,

tiriant kraujo serumą randamas fermento AST (aspartataminotransferazės) aktyvumo padidėjimas,

taip pat atliekant treniruotės testą po treniruotės ar fizinio krūvio fermento AST aktyvumas kraujo

serume padidėja (36).

Kumelėms AST aktyvumas kraujo serume nepakito visą tyrimo laiką, kadangi jos laikomos

po septynias garduose ir turi daugiau laisvės vaikščioti ir judėdamos daugiau išnaudoja energijos,

kurios gauna iš gliukozės, nei stovint vietoje, taip pat lėčiau kaupiasi glikogenas raumenyse, Smith

(2009) teigia, jei dirbdami raumenys gauna pakankamai deguonies, kad galėtų oksiduoti

susidariusią pieno rūgštį, verčiant glikogeną į gliukozę, rūgštis nesikaupia raumenyse (23). Be to,

kumelės yra laktuojančios, didelis kiekis gliukozės organizme paverčiamas laktoze ir su pienu

atiduodama kumeliukams. Jei kumelės sirgtų paralyžine mioglobinurija, tai fermento AST

aktyvumas didėtų po ganymo, o prieš ganymą turėtų būti normos ribose. Panašius svyravimus

aprašo ir Stockham su bendraautoriais (2008) savo darbuose (36). Gali būti, kad šioms kumelėms

yra sutrikusi kepenų veikla ar pasireiškė kitos su kepenimis susijusios ligos. Šioms ligoms

diagnozuoti reikėtų atlikti išsamesnius kraujo biocheminius tyrimus.

Kreatinkinazės (CK) fermento, taip pat žinomo, kaip fosfokreatinkinazė arba fosfokinazė,

aktyvumas kraujo serume pakyla esant paralyžinei mioglobinurijai. Kumelėms CK aktyvumas

nepakilo virš fiziologinės normos ribų, tik vienai kumelei CK aktyvumas buvo padidėjęs ir prieš

tyrimą. Pasak Valberg (2012) CK aktyvumas esant paralyžinei mioglobinurijai padidėja 3 – 4 kartus

po 4 – 6 po fizinio krūvio virš fiziologinės normos ribų (norma 98,03 – 409 U/L) (2). Kaip buvo

minėta ankščiau kumelės buvo laktuojančios, laikomos po 7 ar daugiau viename garde ir turėjo

daugiau vietos judėti, todėl gliukogenas raumenyse stipriai nesikaupė, o sukauptą gliukogeną vertė į

laktozę ir su pienu pašalindavo. Taip pat atliktas tyrimas buvo rudenį kai oro temperatūra nebuvo

tiek žema, kad susitrauktų kraujagyslės ir kumelėms judant deguonis su krauju nepatektų į

raumenis, be kurio pasigaminusi pieno rūgštis nebūtų suskaidoma, taip pat Stockhalm su

bendraautoriais (2008) savo darbuose aprašo, kad dirbdami raumenys gauna daugiau deguonies ir

kraujagyslės nesusiaurėja, lyginant su nedirbančių arklių raumenimis (36). Octura ir bendraautorių

(2014) nuomone kreatinkinazės aktyvumas pakyla esant ir širdies ligoms, raumenų distrofijai,

skydliaukės sutrikimui, nervų pažeidimui ir inkstų veiklos sutrikimui (29). Todėl norint sužinoti,

kodėl CK aktyvumas pakilęs reikėtų atlikti kitus diagnostikos metodus.

29

Eržilams AST aktyvumas pakilo virš fiziologinės normos po ganymo, pagal šiuos kitimus

galima teigti, kad eržilams galėjo atsirasti paralyžinė mioglobinurija, tačiau Valberg (2006) savo

darbuose aprašo, kad mioglobinurija atsiranda fermento AST aktyvumui padidėjus daugiau nei 2

kartus virš fiziologinės normos po fizinio krūvio (17). Taip pat klinikiniai simptomai nei vienam

tyrime dalyvavusiam eržilui nepasireiškė. Galima teigti, kad fermento AST aktyvumo padidėjimai

galėjo rodyti paralyžinės mioglobinurijos pradžią. Kadangi po ganymo arkliams suteikta ramybė,

jiems nespėjo pasireikšti liga. Be to, fermento AST aktyvumas pakito nežymiai todėl, kad buvo per

mažas fizinis krūvis tyrimo metu, be to arkliai per nesitreniravimo periodą gavo ne per daug

angliavandeningo pašaro, todėl kaupėsi mažai glikogeno. Valentine (2008) ir Harsola su

bendraautoriais (2014) savo darbuose pastebi, kad liga dažniau išsivysto šaltuoju metų laiku (16; 7),

tada raumenų kraujagyslės susitraukia ir gauna mažiau deguonies, o arkliams, kurie turi fizinį krūvį

po pertraukos, raumenys gauna mažai deguonies, tokiu atveju gaminasi daugiau pieno rūgšties, kuri

sukelia skaidulų degeneraciją. Mūsų tyrimas buvo atliktas rudenį, kuomet oro temperatūra nebuvo

labai žema ir kraujagyslės stipriai nesusiaurėjo, todėl galima įtarti, kad po ganymo atsiradusią pieno

rūgštį dalinai oksidavo į raumenis krauju atneštas deguonis ir paralyžinė mioglobinurija neišsivystė.

Eržilai yra auginami mažesniuose garduose, neturi vietos daug judėti, tokiu atveju kaupiamas

glikogenas bei raumenų kraujagyslės susitraukia. Harsola su bendraautoriais (2014) savo darbuose

aprašo, kad pieno rūgštis sukelia dar didesnį kraujagyslių susitraukimą ir raumenų spazmus ir

fermentų AST ir CK aktyvumo padidėjimus (iki 1000 U/l) (7). Quist ir bendraautorių (2011)

duomenimis susikaupusi pieno rūgštis sukelia raumenų skaidulų ir membranų degeneraciją, galimai

ir nekrozę, to pasėkoje fermentų aktyvumas padidėja net 4 kartus (34). Esant degeneracijai, iš

raumenų skaidulų išsilaisvina mioglobinas, kuris patenka į šlapimą – mioglobinurija. Tirtiems

arkliams po ganymo šlapime nerasta spalvinio pasikeitimo, vadinasi mioglobinurija nepasireiškė,

kadangi eržilai neturėjo didelio fizinio krūvio, kuris sukeltų raumenų degeneraciją ir kitus

pažeidimus. Johling su bendraautoriais (2011) savo darbuose aprašo, kad fermento AST aktyvumas

kinta esant ir nežymiems pokyčiams raumenyse, bet tai ne visada yra mioglobinurijos požymis (3).

Smith (2009), Valberg (2012) ir Archer (2013) teigia, kad easant paralyžinei mioglobinurijai

fermentų aspartataminotransferazės ir kreatinkinazės aktyvumas pakyla virš fiziologinės normos

ribų (23, 2, 10), o mūsų tyrime AST pakilo virš normos, o CK aktyvumas ne. Taigi AST fermentas

pakilo ne dėl paralyžinės mioglobinurijos, o dėl kitų priežasčių, pasak Snalune (2011) ir Valberg

(2009) AST aktyvumas gali pakilti esant hemolizei, raumenų, kepenų ar kitų organų pažeidimams

(28, 26). Dėl AST aktyvumo padidėjimo būtina atlikti kitus diagnostikos metodus, kurie parodytų

kodėl fermentas padidėjo. Valberg (2009) teigia, kad fermento CK aktyvumui didėjant daugiau nei

1000 U/L liudija apie galimus negrįžtamuosius pakitimus skeleto ar širdies raumenyse (26).

30

Analizuojant fermento AST aktyvumo pakitimus tyrimo metu skirtingais etapais, galima

teigti, kad eržilams pasireiškė paralyžinė mioglobinurija, fermento AST aktyvumas pakito po

ganymo statistiškai patikimai (žr. 9 pav.). Tačiau po ganymo atliekant bendrajį klinikinį tyrimą,

paralyžinės mioglobinurijos simptomai neatsirado. Smith (2009) teigia, kad esant paralyžinei

mioglobinurijai pasireiškia specifiniai ligos požymiai, tokie kaip sustingimas, nefiziologiška eisena,

skausmingi nugaros, galūnių raumenys, po treniruotės padažnėjęs kvėpavimo ritmas ir kt. (23).

Fermento AST aktyvumas nepakilęs virš normos tiek, kad būtų galima sakyti, kad nagrinėjama liga

išsivystė. Snalune (2011) ir Valberg (2009) teigia, kad AST aktyvumo padidėjimas nėra specifinis

esant raumenų nekrozei ir gali pakilti esant hemolizei, raumenų, kepenų ar kitų organų

pažeidimams (28; 26), todėl būtina AST fermento aktyvumą vertinti kartu su CK aktyvumu,

kadangi šių fermentų aktyvumo padidėjimas pagrindinė diagnostikos priemonė nustatant paralyžinę

mioglobinuriją. Arkliams fermentas CK po ganymo nepakilo virš fiziologinės normos ribų.

31

5. IŠVADOS

1.1. Eržilų fermento AST aktyvumas vidutiniškai buvo prieš ganymą 341,3 U/L, 1 val. po

ganymo pakilo virš normos (160 – 412 U/L) vidutiniškai 553,9 U/L tai yra statistiškai

patikima (p < 0,001); 2 val. po ganymo vidutiniškai pakilo iki 661,1 U/L (p < 0,05).

1.2. Kumelių fermento AST aktyvumas tyrimo metu nekito: prieš ganymą 447,5 U/L,

1 val. po ganymo 444,5 U/L, 2 val. po ganymo 447,2 U/L. Dviejų kumelių vidutinė

fermento AST aktyvumo riba kraujo serume buvo pakilusi virš normos dar prieš ganymą,

tai galėjo įtakoti kitos priežastys.

1.3. Kumelių fermento CK aktyvumas tyrimo metu nekito, vidutiniškai prieš ganymą buvo

250,94 U/L, 1 val. po ganymo 298,32 U/L, statistiškai nepatikima, 2 val. po ganymo

298,32 U/L statistiškai nepatikima, ir išliko fiziologinės normos ribose (108 – 430).

Kumelei Ievai fermento CK aktyvumas buvo pakilęs virš fiziologinės normos ribų prieš

ganymą ir po jo, tai galėjo įtakoti kitos priežastys, nes CK esant paralyžinei

mioglobinurijai pakyla 2 – 3 kartus virš fiziologinės normos.

1.4. Eržilų fermento CK aktyvumas tyrimo metu nekito. Vidutiniškai prieš ganymą 187,66

U/L, 1 val. po ganymo 195,88 U/L, statistiškai nepatikima, 2 val. po ganymo 193,14 U/L,

statistiškai nepatikima.

1.5. Kumelėms paralyžinė mioglobinurija nepasireiškė, kadangi jos yra laktacijos periode

ir gliukozė verčiama į laktozę ir atiduodama kumeliukams.

2.1. Visiems tirtiems arkliams neišsivystė paralyžinės mioglobinurijos klinikiniai

požymiai, nors fermentų AST ir CK aktyvumai kai kuriems arkliams viršijo fiziologines

ribas. Eržilų ir kumelių šlapime mioglobino neaptikta - nepakito šlapimo spalva (geltona).

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Collinder E, Lindholm A, Rasmuson M. Genetic markers in standardbred trotters

susceptible to the rhabdomyolysis sindrome. Equine veterinary journal 1997; 29: 117 - 120.

2. Valberg SJ. Muscling in on the cause of tying – up. In: 58th

annual convention of the

American association of equine practitioners – AAEP; 2012 Dec 1 – 5; Anaheim; California

(USA). 2012. P. 85 – 123.

3. Johling L, Valberg SJ, Mickelson JR, Klukowska J, Reusser HR, Straub R, Gerber V.

Epidemiological and genetic study of exertional rhabdomyolysis in a warmblood horse

family in Switzerland. Equine veterinary journal 2011; 43: 240 – 245.

4. Isgren SM, Upjohn MM, Fernandez-Fuente M, Massey C, Pollott G, Verheyen KLP, Piercy

RJ. Epidemiology of exertional rhabdomyolysis susceptibility in Standardbred horses

reveals associated risk factors and underlying enhanced performance [internetas]. 2010

[cituota 2014 – 11 – 17]. Prieiga per internetą

http://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0011594

5. Valberg SJ. A review of the diagnosis and treatment of rhabdomyolysis in foals. In: 48th

annual convention of the American association of equine practitioners – AAEP. 2002. P.

117 – 121.

6. Piercy RJ. Etiology and pathogenesis of recurrent rhabdomyolysis. In: 50th

British equine

veterinary association congress – BEVA. 2011 Sep 7 -10; Liverpool; United Kingdom.

2011. P. 17 – 18.

7. Harsola VK, Mohite DS, Sharma H. Prevalence of equine exertional rhabdomyolysis and its

epidemiological factors in working equids: a review of 102 cases. In: 7th

international

colloquium on working equids. 2014 Jul 1 – 3. 2014. P. 192 – 193.

8. Valberg SJ. The management of tying – up in sport horses: challenges and successes. In:

proceedings of the 2010 Kentuky equine research nutrition conference. Feedings and

veterinary management of the sport horse. 2010 Apr 26 – 27. Lexington, Kentucky. 2010. P.

82 – 93.

9. Valberg SJ. Tying – up in horses [internetas]. 2002 [cituota 2014 – 09 – 05]. Prieiga per

internetą: http://www.aaep.org/info/horse-health?publication=839

10. Archer D. Handbook of equine emergencies. London: Elsevier Saunders; 2013. Chapter 3,

Musculoskeletal emergencies; p. 55 – 56.

11. Blott S. The equine genetics programme – a study of musculoskeletal disease in the

thoroughbred. In: Proceeding of the 49th

British equine veterinary association congress –

BEVA. 2010 Sep 8 – 11. Birmingham; United Kingdom. 2010. P. 159 – 160.

33

12. Piercy RJ. Genetics of equine myopathies. In: Proceedings of the 49th

British equine

veterinary association congress BEVA. 2010 Sep 8 – 10. Birmingham; United Kingdom.

2010. P. 162 – 163.

13. Piercy RJ. Ivestigation and management of horses with exertional rhabdomyolysis. In: 18th

annual meeting of the Italian association of equine veterinarians – SIVE. 2012 Feb 3 – 5;

Bologna; Italy. 2012. P. 45 – 50.

14. Aleman M. A review of equine muscle disorders [internetas]. Neuromuscular disorders

2008; vol. 18, issue 4. P 277 – 287 [cituota 2015 – 11- 23]. Prieiga per internetą:

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0960896608000035

15. Oglesby RN. Tying up: Rhabdomyolysis in horses [internetas]. 2012 Oct 9 [cituota 2015 –

11 – 21]. Prieiga per internetą: http://horsetalk.co.nz/2012/10/09/tying-up-rhabdomyolysis-

in-horses

16. Valentine BA. Understanding exertional rhabdomyolysis. Equine veterinary education

2008; 20: 539 – 541.

17. Valberg SJ. Exertional rhabdomyolysis. In: 52th

annual convention of the American

association of equine practitioners – AAEP. 2006 Dec 6; San Antonio; Texas (USA). 2006.

18. Summers A. Common diseases of companion animals. 3ed

. London: Elsevier Saunders;

2014. Chapter 54, musculoskeletal system; p. 682 – 684.

19. Beech J. Equine muscle disorders 2. Equine veterinary education. 2000 Dec: 208 – 213.

20. Radostits OM, Gay CC, Hinchcliff KW, Constable PD. Veterinary medicine. A textbook of

the disease of cattle, sheep, pigs, goats and horses 10th

ed. United Kingdom: Elsevier

Saunders; 2007. Part 1: general medicine, chapter 13 diseases of musculoskeletal system; p.

1147 – 1149.

21. Valberg S. J. and Macleay J. M.. Skeletal muscle function and metabolism. Vet Med Scie.

2009; 1:181–190.

22. Radostits OM, Gay CC, Hinchcliff KW, Constable PD. Veterinary medicine. A textbook of

the disease of cattle, horses, sheep, pigs and goats. 10th

ed. United Kingdom: Elsevier

Saunders; 2007. Chapter 13, Diseases of musculoskeletal system; p. 1684 – 1973.

23. Smith PB. Large animal internal medicine. 5th

ed. USA: Elsevier Saunders; 2009.Chapter 41,

Endocrine and metabolic diseases; p. 1297 – 1299.

24. Bellawood B. Andrasik – Catton M. Veterinary technician‘s handbook of laboratory

procedures. United Kingdom:Wiley Blackwell; 2014. Chapter 2, Blood analysis; p. 52 – 55.

25. Harris PA, Marlin DJ, Gray J. Plasma aspartateaminotransferase and ceratinekinase

activities in thoroughbred racehorses in relation to age, sex, exercise and training. The

veterinary journal 1998; 155: 295 – 304.

34

26. Valberg SJ. Approach the horse with suspected myopathy. In: Proceedings of the 11th

international congress of the world equine veterinary association. 2009 Sep 24 – 27.

Guaruja, SP, Brasil. 2009.

27. Arslan M, Özean M, Tosun C, Cötelioğlu U, Matur E. The effects of physical exercise on

some plasma enzymes and Ca and P levels in racehorses [internetas]. [cituota 2015 – 10 -

25]. Prieiga per internetą: vetjournal.istanbul.edu.tr/archive/2002-1/91_97.pdf

28. Snalune K. Practical approach to the diagnosis and treatment of muscle disease. In:

Proceedings of the 50th

British equine veterinary association congress – BEVA. 2011 Sep 7

– 10. Liverpool, United Kingdom. 2011. P. 19 – 20.

29. Octura JER, Lee KJ, Cho HW, Vega RSA, Choi JK, Park JW, Shin TS, Cho SK, Kim BW,

Cho BW. Elevation of blood creatine kinase and selected blood parameters after exercise in

thoroughbred racehorses (Equuscaballus L.). Journal of research in agriculture and animal

science. 2014; 2: 7 – 13.

30. Naylor RJ. Interpreting clinical chemistry: biochemistry profiles [internetas]. In: Proceeding

of the European veterinary conference Voorjaarsdager. 2013 April 18 – 20. Amsterdam,

Netherland. 2013 [cituota 2015 – 11 – 17]. Priega per internetą:

http://www.ivis.org/proceedings/voorjaarsdagen/2013/25.pdf

31. Barrelet A, Ricketts S. Haematology and blood biochemistry in the horses: a guide to

interpretation. Inpractice 2002. P. 318 – 327.

32. Gyvūnų kraujo biocheminiai tyrimai [internetas]. [cituota 2013 – 09 – 17 ]. Prieiga per

internetą: http://www.nmvrvi.lt/lt/laboratorine.veikla/gyvunu.kraujo.biocheminiai.tyrimai/

33. Schumacher J, Moll HD. Muscle biopsy. In: A Manual of Equine Diagnostic Procedures

[internetas]. 2012 March 30; USA [cituota 2015 – 09 – 29]. Prieiga per internetą

http://www.ivis.org/advances/schumacher/chap23/chapter.asp

34. Quist EM, Daugherty JJ, Chaffin MK, Porter BF. Equine rhabdomyolysis [internetas].

Veterinary pathology Journal. 2011 Aug 1: 1 – 7 [cituota 2015 – 09 – 29]. Prieiga per

internetą: http://vet.sagepub.com/content/48/6/E52.

35. Beech J. Equine muscle disorders 1: chronic intermittent rhabdomyolysis. Equine veterinary

education. 2000 Dec: 163 – 167.

36. Stockham SL and Scott MA. Fundamentals of Veterinary Clinical Pathology. Second

edition. Bladwell Publish. 2008. P. 869.

37. Valberg SJ, Mickelson JR, Gallant EM, MacLeay J, Lentz L, McKenzie E. Recurrent

exertional rhabdomyolysis [internetas]. [cituota 2015 – 10 – 27]. Priega per internetą:

http://www.cvm.umn.edu/umec/lab/RER_new/home.html

35

38. Valberg SJ. Diagnostic approach to muscle disorders. In: 52th

annual convention of the

American association of equine practitioners – AAEP. 2006 Dec 6; San Antonio; Texas

(USA). 2006.

39. Dunlap J. Conditioning for success [internetas]. 2012 January [cituota 2015 – 10 - 27].

Prieiga per internetą: http://www.midsouthhorsereview.com/news.php?id=4700

40. Arghi M, Braid JD, Hulland TJ. Equine exertional rhabdomyolyis [internetas]. 1984 [cituota

2015 – 11 – 19]. Prieiga per internetą: http://www.researchgate.net/publication/233916573

41. Schreiber Ch. Practical use of Danyrium. In: Proceeding of the 50th

British equine veterinary

association congress – BEVA. 2011 Sep 7 – 10. Liverpool, United Kingdom. 2011. P. 23.

42. Georgetti M. Prevention and management of chronic exertional rhabdomyolysis. In:

Proceedings of the British equine veterinary association congress – BEVA. 2013 Sep 11 –

14. Manchester, United Kingdom. 2013. P. 42 – 43.

43. MacLeay JM, Valberg SJ, Pagan J. Recurrent exertional rhabdomyolysis in thoroughbred

racehorses effect of diet and exercise intensity. AAEP proceedings 1999; 45. P 325 – 326.